Turime mokytis susikalbėti

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS


,,Iš patirties žinome, kad mūsų dienomis Bažnyčia viešumoje daž-niausiai minima įvykus neigiamiems faktams arba, atsiradus progai, kritikuojama dėl savo pozicijos”, – to-kiais žodžiais pradedamas vienas įdomus ir vertingas aprašymas internetiniame dienraštyje Bernardinai.lt.

Vasario 21 d. prasidėjusioje Vilniaus tarptautinėje knygų mugėje bus pristatyta ir knyga ,,Katalikų balsas. Kaip aiškiai pristatyti Bažnyčios poziciją”. Renginyje dalyvaus ne tik knygos autorius Austen Ivereigh, bet ir ,,Katalikų balso” nariai bei knygos bendraautoriai Toma Bružaitė ir Vygantas Malinauskas. O kovo ir balandžio mėnesiais Vilniuje ir Kaune vyks specialūs mokymai katalikams, norintiems išmokti teigiamo ir aiškaus susikalbėjimo meno. Ta proga Bernardinai.lt pakalbino ,,Katalikų balso” Lietuvoje sumanytojus Tomą Bružaitę, Jeronimą Serebrinską, komunikacijos specialistę Marianą Sueldo ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoją dr. Valdą Mackelą. Glaustai noriu pateikti jų atsakymus į jiems iškeltus klausimus.

Kai Katalikų Bažnyčia susitinka su visuomene, dažnai kelią jai pastoja tokie klausimai, kuriais Bažnyčia turi aiškią nuomonę, bet visuomenei ji yra nepatogi ar nepriimtina. Bažnyčios nesiklausoma. Dažnai į ją ne tik nekreipiamas dėmesys, bet ji ir puolama. Tad dialogas tarp Bažnyčios ir visuomenės nevyksta. Vyrauja nusistatymas, kad Bažnyčia stabdo visuomenės vystymąsi, prieštarauja pažangai, laisvei ir nori kontroliuoti žmones bei primesti jiems savo požiūrį.

Kad vyktų dialogas, reikia dviejų kalbančių pusių, kalbančių ne vienu metu, bet mokančių ir klausytis. Katalikai turi padaryti viską iš savo pusės, kad dialogas vyktų. Bažnyčios santykis su pasauliu neapsiriboja vien skelbimu. Mes turime ką pasakyti pasauliui ir ieškome būdų, kaip tą žinią perduoti. Gyvendami su įvairiais žmonėmis mes turime norėti papasakoti apie save, kad būtume suprasti. Kai kalba kunigas ar vyskupas, žmonės sako, kad toks jų darbas.

Bažnyčios nuomonė įvairiais klausimais nėra sugalvota prie rašomojo stalo. Tai šimtmečiais kaupta išmintis, išbandyta per ilgą istoriją. Klausimai, kuriuos kelia Bažnyčia, liečia mus visus. Reikia kalbėti ir apie aštrias temas, kurios kartais skaudina žmones. Reikia suvokti, kur slypi ta išmintis ir kur yra tos nuomonės šaknys. Dialogas turi būti paremtas siekiu atrasti mums visiems bendras vertybes, kurias norime išsaugoti. Atrodytų, kad Bažnyčia tarsi įžengia į naują erdvę, atsistoja į vieną lygį su sekuliaria visuomene, tapdama jos lygiaverte pašnekove. Būnant tos pačios visuomenės dalimi, pasauliečių tarnystė yra privilegija.

Čia mano aprašomo dialogo sumanymas gimė 2010 m., kai Anglijoje buvo laukiama popiežiaus Benedikto XVI apsilankymo. Popiežiaus kelionė buvo iš anksto kritikuojama, bijota, kad žmonės Benediktą XVI priims šaltai. Todėl grupė pasauliečių sumanė padėtį pakeisti. Jos nuomone, reikia parengtų žmonių, kurie sugebėtų dalyvauti įvairiose diskusijose ir parodytų, kas iš tiesų yra. Taip buvo parengta kelių dešimčių asmenų grupė. Jie analizavo temas, kurios kelia nesutarimus, klausėsi kritikų argumentų, ieškojo, kur yra tos skaudžios vietos. Šiam darbui ruošėsi paprasti pasauliečiai – mamos, verslininkai, studentai, radę laiko dalyvauti radijo bei televizijos laidose. Popiežiui išvykus iš Anglijos, sumanymo autoriai savo pastangas atpažino kaip tam tikrą dovaną – pasauliečių vaidmenį Katalikų Bažnyčioje – ir nutarė jas tęsti. Šiuo metu judėjimas apima devynias šalis.

Iniciatyva Lietuvoje pasiekė ,,Katalikų balsą”, kur pokalbis yra grindžiamas dialogo principu. Nebandoma žinią ,,parduoti”, bet kalbamasi su kitu, ieškant bendrumų ir kartu tiesos. Į rodomą iniciatyvą įtraukti Lietuvos vyskupai. Jie žino, kas vyksta, ir tas pastangas remia. Tačiau ,,Katalikų balsas” pirmiausia yra pasauliečių iniciatyva. Bažnyčia juk yra viena. Vyskupai turi vieną tarnystę, pasauliečiai – kitą, bet visi yra vienybėje su popiežiumi ir vyskupais.

Ruošiantis popiežiaus kelionei į Angliją, buvo išplėtota dviejų pakopų mokymo programa. Pirmiausia buvo žvelgiama į turinį – ką Bažnyčia sako vienu ar kitu klausimu. Žiūrima, kur nesutariama, kodėl Bažnyčia yra puolama. Antroje dalyje daugiau buvo lavinami praktiniai pasauliečių įgūdžiai. Šiandien reikia mokytis, kaip kalbėti, kad kitas klausytųsi ir išgirstų tai, ką norima pasakyti.

Į apmokymus Vilniuje ir Kaune kviečiami sąmoningai tikintys, praktikuojantys katalikai, nebijantys viešai to parodyti. Laukiami žmonės, kurie galvoja, kad, dalyvaudami viešose diskusijose, jie galėtų pasitarnauti Bažnyčiai ir visuomenei. Apmokymus baigusieji nebūtų Katalikų Bažnyčios Lietuvoje ,,spaudos tarnyba”, o greičiau liudytojai – Bažnyčios balsas. Taip pat siekiama, kad katalikai nebūtų įbauginti ir kad iš tos patirties išaugtų didelis ,,visavertiškumo” kompleksas. Tuo pat metu ieškoma aiškumo apie pačią Bažnyčią ir tikėjimą. Apmokymas būtų ir tam tikra nuoširdumo mokykla: jeigu katalikai išdrįstų prabilti pirmieji, į juos būtų žiūrima su didesniu pasitikėjimu. Nuoširdumas šiais laikais yra didžiulė vertybė. Nesvarbu, kas kalba, bet jei žmogus nuoširdžiai kalba apie tai, kas jam brangu ir svarbu, juo labiau tikima.

Nuo pat Katalikų Bažnyčios įsteigimo pradžios krikščionys tarpusavyje bendravo tikėjimo ir gyvenimo klausimais. Kartu jie vykdė Jėzaus Kristaus patikėtą misiją skelbti evangeliją ir liudyti tikėjimą savo gyvenimu. Jei skauda visuomenei, tai skauda ir Bažnyčiai, skauda katalikams. Pyktis, susipriešinimas, kaltinimai nei vienų, nei kitų skausmo nesumažins. Tai gali padaryti tik tikras ir nuoširdus tiesos ieškojimas. ,,Katalikų balsas” ir kitos čia mano paminėtos pastangos nėra kažkoks ypatingas metodas, žadantis stebuklus. Tai greičiau išraiška nuoširdaus katalikų noro susitaikyti, kalbėtis ir liudyti tai, kas jų pačių gyvenimui suteikė prasmę.