Čikagiečiai maldoje prisiminė poetą Kazį Bradūną
RAMUNĖ KUBILŪTĖ
Šeštadienį, vasario mėn. 14 d., buvo ypatinga diena ne
vien dėl to, kad tai šv. Valentino diena. 2009 metais tai buvo
diena, kai vyko atsisveikinimai su vasario mėn. 9 d. Vilniuje mirusiu
a. a. poetu Kaziu Bradūnu.
Galima teigti, kad jis „priklausė mums visiems” –
Lietuvai, Vilniui ir dviejuose JAV miestuose gyvenantiems lietuviams.
Tikriausiai galima rasti ir dar daugiau kitose vietovėse gyvenančiųjų,
kurie taip pat jaučia kokį nors bendrą nueitą kelią su į amžinybę
išėjusiu poetu...
Lietuvoje gimęs ir augęs, Vilniuje studijavęs, poetas po ilgų metų
gyvenimo svetur, Vilniuje praleido paskutiniuosius daugiau nei 15 savo
gyvenimo metų ir Vilniuje mirė. Vasario 14 d. jo našlė
Kazimiera, dvi dukros Elenutė ir Lionė su šeimomis, mirusio
sūnaus Jurgio šeima, iš viso šeši anūkai,
kartu su gausiu būriu literatų, bendraminčių ir gerbėjų palydėjo poetą
į amžiną poilsio vietą šioje žemėje, Antakalnio kapinėse,
Menininkų kalnelyje. Ten netrukus bus pastatytas paties poeto
išrinktas paminklas, jo mylimos knygos forma su iškaltais
jo parinktais žodžiais...
Du JAV miestai ypač figūravo a. a. poeto ir jo šeimos
gyvenimuose. „Draugo” vasario mėn. 14 d. numeryje
„Apmąstymų iš Ellicott miestelio” autorius Juozas
Gaila prisiminė poetą, su kuriuo jis susipažino Bradūnų šeimai
atvykus į JAV, į Baltimore miestą. J. Gaila rašė, kad poetą
„Draugo” leidėjai 1961 m. (maždaug po dešimtmečio,
praleisto dirbant fizinį darbą savaitės dienomis ir savaitgaliais
kuriant ir bendraujant su Baltimore lietuviais, platinant
lietuvišką literatūrą) „išviliojo... iš
Baltimore į Chicago, pasiūlydami ‘Draugo’ kultūrinio priedo
redaktoriaus kėdę, nors tik už pusę to, ką jis uždirbdavo skaldydamas
akmenis”.
2009 m. vasario 14 d. Pal. Jurgio Matulaičio misijos bažnyčioje,
Čikagos priemiestyje Lemont, velionį poetą prisiminėme tie, kurie
turėjome garbę ir malonumą jį pažinti jo beveik 35 m. gyvenimo
laikotarpiu, kai jis gyveno, dirbo ir kūrė Čikagoje.
Čikagos ateitininkų sendraugių užsakytose šv. Mišiose
dalyvavo gal 60 Kazį Bradūną ir jo šeimą pažinojusių čikagiečių.
Dalyvavo Čikagos apylinkėse gyvenančios velionio poeto mirusios sesers
dukra Ramutė Kemežaitė-Kazlauskienė ir poeto pusseserė Marytė
Saliklienė su vyrais. Atvyko ir kiti giminės ir draugai,
rašytojai ir poetai, ateitininkai, su velioniu
„Drauge” ir kitur Čikagos lietuvių bendruomenėje
dirbusieji. Buvo tokių, kurie velionį pažinojo gerai, o kiti gal geriau
pažinojo kurį nors Bradūnų šeimos narį. Dėl laiko skirtumo
žinojome, kad poeto žemiškas kūnas jau palaidotas Vilniuje, bet
jautėmės, kad simboliškai ir mes, čikagiečiai, tą dieną taip pat
poetą palydėjome, jį prisiminėme savo maldomis ir mintimis. Po
šv. Mišių sustojome prie altoriaus nusifotografuoti ir
įamžinti tą jaukią valandėlę.
Šv. Mišių pradžioje Čikagos sendraugių ateitininkų
valdybos narė Jolita Kisieliūtė-Narutienė pranešė šv.
Mišių eigą. Kun. dr. Kęstutis Trimakas, kaip ir velionis buvęs
ateitininkų žurnalo „Ateitis” redaktorius, kartu su prel.
Ignu Urbonu, poetą pažinojusiu, atnašavo šv.
Mišias. Pamokslo metu kun. Trimakas įpynė ir citavo poeto eiles
apie gyvenimą ir gamtą, apie žemę ir laiką. Jis pamąstė apie Poeto
suvoktą savo pašaukimą būti Dievo dovanotos būties
šaukliu. Bradūno eilėraščiai buvo paimti iš jo
knygos ,,Užeigoje prie Vilniaus vieškelio” (Ateitis, 1981
m.). (Kun. Trimako skaitytą tekstą jau galima rasti ateitininkų
tinklalapyje adresu: www. ateitis.org, jis taip pat pažadėjo, kad juo
pasidalins ir su „Marijos radiju” Lietuvoje). Prie
vargonėlių giesmėms akompanavo Darius Polikaitis, kuris savo pirmoje,
1984 m. išleistoje plokštelėje „Mes čia gyvi”
muziką buvo pritaikęs ir vienam poeto K. Bradūno eilėraščiui
„Švilpynė”.
Šv. Mišių metu giedojome kitą poeto žodžiams
kompozitoriaus L. Abariaus pritaikytą vaikų giesmelę „Malimo
maldą”. Mišioms pasibaigus, literatūros profesorius ir
pats eiles rašantis poetas Vainis Aleksa paskaitė Kazio Bradūno
eilėraštį „Šiluva”, o poeto giminaitė Ramutė
Kazlauskienė, prisimindama savo dėdę, parinko skaityti kitus du jo
eilėraščius.
Ji savęs paklausė: kodėl poetas rašė tiek daug litanijų? Jos
atsakymas: jis tas litanijas paliko mums. Poeto giminaitė sakė, jog
čikagiečiai Kazį Bradūną prisiminė įvairiai, o jai jis buvo dėdė, apie
kurį jos mama kaip sesuo, bėgdama paskui išdaigas sugalvojusius
vyresnius brolius Kazį ir Juozą, pasakodavo. Čikagiečiams Ramutė
Kazlauskienė priminė poetą, kuris gyveno kukliai, ekonomiškai ir
„ekologiškai”. Jis nevairavo, su žmona visur eidavo
pėsčiom, važiuodavo autobusais ar draugų buvo pavežami. Žolę jis pjovė
paprasta stumdoma, nemotorizuota žolės pjovimo mašina.
Ko galima išmokti iš poeto Kazio Bradūno gyvenimo? Kad
tai buvo giliai tikintis asmuo, kuriam dvasinį peną davė kūryba,
literatūra, redagavimo darbas.
Žemės motyvo linija ėjo per Kazio Bradūno kūrybą. Literatūros
specialistai teigia, kad poetas nedaug tesikartojo. Atrodė, kad
nesikartojo ir poeto pamiltos žemės tematikos įkvėpti
„deimančiukai”, kuriais visi norėjo pasidalinti.
Prieš šv. Mišias Jolita Kisieliūtė-Narutienė
paskaitė Lietuvoje gyvenančio kun. Vaclovo Aliulio, MIC mintis,
parašytas ateitininkų elektroninėje konferencijoje vasario mėn.
9 d.
Prieš metus ar keletą mėnesių garbusis Poetas telefonu man paskaitė:
Gyvenimas – kaip paukštis,
Palingavo ant šakos ir nulėkė.
Liko tik eilėraščių čiulbėjimas.
Jo eilėraščiai dar čiulbės ilgai ir mūsų gyvenimų paukščiams nuo šakos nuskridus...
Vido Kazlausko nuotr.