N. Sinkevičiūtė: Mane labiausiai traukia nepameluotas, natūraliausias instrumentas – žmogaus balsas
Kovo 8 d., 3 val.
p. p. Harris Theater, Čikagoje, nuaidės choro ,,Dainava” ir
fortepijoninio Zubovų dueto koncertas ,,Gratulationes
Lithuaniae”. Šis renginys ne tik paminės šiemet
švenčiamą Lietuvos vardo tūkstantmetį, bet klausytojams
pristatys ir specialiai šia proga kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės
sukurtą „Lietuviškąją siuitą”. Apie būsimą koncertą,
chorinės muzikos trauką ir draugystę su išeivijos lietuvių
chorais – kompozitorė sutiko pasidalyti su ,,Draugo”
skaitytojais.
– Miela Nijole, Jūsų tėvas
– Stasys Sinkevičius, vyras Algimantas Kriūnas – žinomi
Lietuvos chorvedžiai. Viena pagrindinių Jūsų kūrybos krypčių –
taip pat chorinė muzika. Kokia buvo pirmoji pažintis su choru ir
chorine muzika? Kuo ji jus pakerėjo?
– Mano pirmoji pažintis su choru kaip tik ir įvyko mano Tėčio
dėka.Vos 5 metų jau buvau pastatyta į vaikų chorą ir netgi mokyklinė
uniforma buvo pasiūta, nes tokios mažos parduotuvėje nenusipirksi. Iki
šiol pasižiūrėjus į to laikotarpio nuotraukas ima juokas matant
pirmos eilės viduryje išsižiojusią uniformuotą nykštukę.
O po kokių 4 metų, kai ranka užaugo tiek, kad apimtų kvintos intervalą,
buvau pasodinta tam pačiam chorui akompanuoti (ir visiems kitiems
penkiems, – tiek jų tada Kybartų vidurinėje mokykloje buvo).
Moksleivių kultūrinimo tvarka buvo labai paprasta, sudaryta iš 3
variantų – trijų veiklos rūšių: arba dainuoji chore, arba
šoki šokių ratelyje, arba dūduoji dūdų orkestre.
Neprisimenu, kad manęs kas nors būtų klausęs, ar mane tai žavi, bet
sutinku su Jumis ir nujaučiu, kad būtent tada chorinė muzika mane ir
,,įsiurbė”.
– Kokius chorinės muzikos
ypatumus išskirtumėte? Ką turi „girdėti”
kompozitorius, rašantis muziką chorui?
– Pagrindinis chorinės muzikos ypatumas, kuris mane nesulaikomai
traukia ir laiko pririšęs prie jos, tai yra pats choro
instrumentas – nepameluotas, natūraliausias instrumentas –
žmogaus balsas. Nepameluotas dar ir todėl, kad jo nepavyksta
nukopijuoti, imituoti net ir galingiausiems sintezatoriams, ta natūrali
šiluma ir energetika nepasiduoda jokioms kopijoms. Tuo tarpu
balsas gali imituoti ne tik įvairius instrumentus, bet ir visokius
gamtos garsus ir pan. Tada choras gali tapti ir orkestru, ir teatru, ir
mišku, ir ...zoologijos sodu...
Kompozitorius, rašantis chorui, manau, pirmiausia turi tikrai
gerai girdėti: turėti gerą vidinę klausą, kad toje ,,klausoje”
galėtų sujungti daug balsų, girdėti visą skambesį, nes, kaip jau
minėjau, nėra instrumento (be paties choro), kuriuo būtų realiai galima
pasitikrinti to skambėjimo spalvą.
– Kokius muzikinius elementus
Jūs labiausiai mėgstate naudoti? Kaip eksperimentuojate? Kaip kūrybai
pasitarnauja Jūsų pačios patirtis dainuojant Klaipėdos
„Aukuro” chore?
– Muzikinius elementus mėgstu visokius: kuo daugiau ir, svarbiausia, įvairesnių. Tik elgiuosi su jais gana taupiai: viename kūrinyje naudoju vienokius, kitame – kitokius; taip pat elgiuosi ir su stilistikomis – nevengiu įvairių.Tik nemėgstu perdaug maišyti, ,,neverdu 5 grūdų košės”.
Nesiginsiu, tikrai eksperimentuoju, ir tai labai mėgstu, bet stengiuosi, kad tie eksperimentai būtų tikslingi ir funkcionalūs, neperžengtų logikos ir balso galimybių. Dažniausiai eksperimentavimo tikslai būna nukreipti muzikinei kalbai pagyvinti: įvesti personažiškumą, teatralizuoti garsą (pvz., tokie mano kūriniai kaip ,,Naktis tvartelyje”, ,,Carpe diem”, ,,Muzikinė pantomima”, ,,Bildukas” ,,Karuselė” šių eksperimentų dėka virto choriniais minispektakliais).
Choras
,,Aukuras” (per silpnai skamba žodžiai, kad pasitarnauja mano
patirčiai) jau 10 metų yra pagrindinis mano eksperimentų instrumentas.
Ir visai nedaug pamurmėdami, kaip tikri chorinio kraujo broliai ir
sesės, tempia mano eksperimentų vaisius po visą pasaulį,
nepasididžiuodami ir vištomis kudakuoti ir kumščiais
pamosuoti scenoje. Gal dar ir dėl to, kad aš pati prisiimu
mažytę dalelę atsakomybės, stovėdama tarp jų. Iš tiesų gaunu
neįkainojamą patirties naudą.
Šalia ,,Aukuro” dar galiu ,,pridėti” ir Lietuvos
radijo ir televizijos vaikų chorą, kurie net ir pamurmėti
pamiršta ir šypsodamiesi priima į savo širdis
visus mano ,,eksperimentus” bei išneša juos į sceną
nustebusiai publikai.
– Jūsų kūrybai nesvetimi
liaudies muzikos elementai, lietuvių kompozitorių kūrinių parafrazės,
variacijos. Kokia muzikinė forma Jums yra mieliausia? Kokių
kompozitorių kūryba Jums padarė didžiausią įtaką?
– Kadangi lietuvių liaudies dainos, jų intonacijos ir tekstai man
yra pats gražiausias ir giliausias dalykas, kuris telpa sąvokoje
,,Lietuva”, aš nuoširdžiausiai džiaugiuosi, kad
mano kūryboje juntami liaudies muzikos elementai. O muzikinės formos
man mieliausios tos, kurias reikėtų pavadinti
,,kraštutinėmis”: arba mažutė talpi miniatiūra, arba
stambi ciklinė forma, sudaryta iš spalvingų miniatiūrų.
Manyčiau, kad įtaką mano kūrybai padarė ne tiek kitų kompozitorių
kūryba (man patinka daugelio įvairiausių stilistikų ir laikotarpių
kompozitorių kūryba), bet kai kurių jų kūrinių įspūdis.
– Esate jaunosios kartos
lietuvių kompozitorė, tačiau Amerikos lietuvių chorai, atrodo, jau
pamėgo Jūsų kūrybą. Aštuntosios dainų šventės metu, 2006
metais Čikagoje, UIC paviljone skambėjo Jūsų sukurta daina ,,Ta ta
to”. Kaip gimė šis Jūsų ryšys su išeivija?
Kaip Jūsų chorinė muzika pasiekė ir šią Atlanto pusę?
– Draugystė su išeivija užgimė 2001 metais, kai su
,,Aukuru” koncertavome JAV ir Kanadoje. Koncertuodami Toronto
mieste, bendraudami su Dalia Viskontiene ir jos choru ,,Volungė”,
atradome tokią sielų brolystę, kad iškart buvo akivaizdu, jog ji
bus sutvirtinta muzikiniais ryšiais. Specialiai chorui
,,Volungė” buvo sukurti ,,Trys romantiški
vaizdeliai”, ir kaip tik Viskontienė atkreipė dėmesį į mano
kūrinį ,,Ta ta to” (jis buvo sukurtas ir skambėjo
,,Gaudeamus” dainų šventėje Rygoje). Toje pačioje
koncertinėje kelionėje susipažinome ir su Dariumi Polikaičiu
(,,Dainavos” choro vadovas – A.T.). Taip po truputį ir
,,Dainavos” choro repertuare pradėjo ,,plisti” mano
kūriniai.
– Kovo 8 d. Čikagoje nuskambės
dar vieno, specialiai šiam koncertui užsakyto kūrinio
„Lietuviškoji siuita” premjera. Tai penkių dalių
kūrinys chorui ir dviems fortepijonams. Kaip apibūdintumėte šio
kūrinio tematiką? Kokia jo siužetinė linija? Kokiais muzikiniais
elementais žaidžiate?
– Tematika – lietuviška. Siužetinę liniją galima
sekti tiek kiekvienoje dalyje atskirai, tiek ir tarp dalių. Ir
muzikiniais elementais pažaidžiam, kaipgi ištversi nepažaidęs...
Tačiau daugiau nepasakosiu, bus įdomiau klausytis.
– Ko palinkėtumėte Zubovų ir ,,Dainavos” choro „duetui”?
– Šiam ,,duetui” aš griežtai palinkėčiau
labai gerai atlikti mano kūrinį. Kadangi aš atvykstu kartu su
Sonata ir Roku Zubovais, priešingu atveju – gali gauti
karčios pylos nuo manęs... Tačiau kalbant atvirai, aš be galo
dėkinga savo bičiuliams Sonatai ir Rokui, Dariui ir ,,Dainavai”
už nepameluotą šilumą, kurią juntu, už geranoriškumą ir
pakantumą atliekant mano muziką ir už galimybę iš arti tai
pajusti.
Kalbino Aurelija Tamošiūnaitė