Valstybės saugumo reikalai

JERONIMAS TAMKUTONIS

„Draugo” skaitytojai turėtų būti dėkingi vyr. „Draugo” redaktorei Daliai Cidzikaitei už vasario 13 d. dienraštyje išspausdintą straipsnį „Liustracijos procesas: Lietuva aklavietėje” iš Lemonte vykusio Politinių studijų savaitgalio. Ji aprašo buvusio Valstybės saugumo departamento (VSD) kontržvalgybos viršininko, plk. V. Damulio pranešimą.

Straipsnis yra dalies uždangos praskleidimas apie įslaptintą VSD veiklą ir joje esamą netvarką. Pulkininko paskaita paaiškino daugelį Lietuvos įvykių kitokioje šviesoje. VSD veikla liečia buvusių sovietų kolaborantų padėtį, jų archyvo saugojimą bei naudojimą valstybės valdyme. Buvusių kolaborantų veikla lyg juodas debesis temdo Lietuvos visuomenės ir politinį gyvenimą nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų. Apie VSD veiklos svarbą nereikia aiškinti, prisimenant tik vieno gen. Vinco Vitkausko vaidmenį nepriklausomoje Lietuvoje.

Savo pranešime prelegentas pavyzdžiais nupasakoja, kokią žalą Lietuvos valstybės gyvenimui daro netinkamų VSD vadovų ir jų pagalbininkų paskyrimas. Paminėtas skandalą sukėlęs KGB rezervisto Arvydo Pociaus atvejis, kurį gynė prezidentas Valdas Adamkus. Plk. Damulis aiškiai vengė prez. Adamkaus, vyriausio valstybės vadovo, įtakos VSD veikloje, apibūdinimo, bet tai yra suprantama. Straipsnio kontekste paaiškėja menkas prez. Adamkaus susigaudymas valstybės saugumo reikaluose. Pagal Lietuvoje įsigalėjusį lietuvių kalbos žargoną, prez. Adamkus buvo „neefektyvus” savo darbe apsaugant Lietuvą nuo kolaborantų veiklos ir jų veiklos sekimo.

Lietuvoje jau seniai girdime prez. Adamkaus veiklos kritiką, kad jis turėtų ne vien gražias kalbas sakyti ir mokyti kitus, bet ir pats dirbti. Viena iš jo, kaip valstybės vadovo, pareigų buvo skirti VSD vadovus ir prižiūrėti, kaip veikia liustracijos procesas.

Maždaug prieš metus laiko „Draugo” laiškų skyriuje pasirodė skaitytojo laiškas, pavadintas „Kam yra naudinga žeminti prez. Adamkų”? Ko laiško autorius nepaminėjo – tai, kad nemalonios tiesos sakymą galima lengvai pavadinti asmens žeminimu arba net šmeižimu.

Su pavydu tenka prisiminti Šaltojo karo metu buvusius Suomijos prezidentus, kurie, Sovietų Sąjungos ir tarptautnių įvykių spaudžiami, pataikavo Kremliui tarptautinėje plotmėje, bet savo krašto viduje griežtai persekiojo visus sovietų simpatikus ir galimus bendradarbius. Prez. Adamkaus veikla dviejų jo kadencijas metu buvo diametrialiai priešinga Suomijos prezidentų veiklai – tarptautinėje scenoje jis aštriai kritikavo Rusijos veiklą, bet valstybės viduje nepajudino nė piršto, kad buvę aršūs kolaborantai būtų patraukti atsakomybėn bei suvaržyta Rusijos simpatikų veikla. Kokių geresnių aplinkybių gali tikėtis Maskvos patikėtiniai Lietuvoje – jie jautėsi saugūs kaip meškos ausyje!

Būtų naivu tikėti, kad prez. Adamkus, jam likus vos porai mėnesių prezidentauti, imtųsi priemonių paviešinti visą KGB archyvą, kaip yra padariusios kaimyninės valstybės. Toks žingsnis užkirstų kelią tolimesniems archyvų ir asmenų manipuliacijoms valdžios įstaigose.