Valstybės saugumo reikalai
JERONIMAS TAMKUTONIS
„Draugo” skaitytojai turėtų būti dėkingi vyr.
„Draugo” redaktorei Daliai Cidzikaitei už vasario 13 d.
dienraštyje išspausdintą straipsnį „Liustracijos
procesas: Lietuva aklavietėje” iš Lemonte vykusio
Politinių studijų savaitgalio. Ji aprašo buvusio Valstybės
saugumo departamento (VSD) kontržvalgybos viršininko, plk. V.
Damulio pranešimą.
Straipsnis yra dalies uždangos praskleidimas apie įslaptintą VSD veiklą
ir joje esamą netvarką. Pulkininko paskaita paaiškino daugelį
Lietuvos įvykių kitokioje šviesoje. VSD veikla liečia buvusių
sovietų kolaborantų padėtį, jų archyvo saugojimą bei naudojimą
valstybės valdyme. Buvusių kolaborantų veikla lyg juodas debesis temdo
Lietuvos visuomenės ir politinį gyvenimą nuo nepriklausomybės atkūrimo
laikų. Apie VSD veiklos svarbą nereikia aiškinti, prisimenant
tik vieno gen. Vinco Vitkausko vaidmenį nepriklausomoje Lietuvoje.
Savo pranešime prelegentas pavyzdžiais nupasakoja, kokią žalą
Lietuvos valstybės gyvenimui daro netinkamų VSD vadovų ir jų
pagalbininkų paskyrimas. Paminėtas skandalą sukėlęs KGB rezervisto
Arvydo Pociaus atvejis, kurį gynė prezidentas Valdas Adamkus. Plk.
Damulis aiškiai vengė prez. Adamkaus, vyriausio valstybės
vadovo, įtakos VSD veikloje, apibūdinimo, bet tai yra suprantama.
Straipsnio kontekste paaiškėja menkas prez. Adamkaus
susigaudymas valstybės saugumo reikaluose. Pagal Lietuvoje įsigalėjusį
lietuvių kalbos žargoną, prez. Adamkus buvo „neefektyvus”
savo darbe apsaugant Lietuvą nuo kolaborantų veiklos ir jų veiklos
sekimo.
Lietuvoje jau seniai girdime prez. Adamkaus veiklos kritiką, kad jis
turėtų ne vien gražias kalbas sakyti ir mokyti kitus, bet ir pats
dirbti. Viena iš jo, kaip valstybės vadovo, pareigų buvo skirti
VSD vadovus ir prižiūrėti, kaip veikia liustracijos procesas.
Maždaug prieš metus laiko „Draugo” laiškų
skyriuje pasirodė skaitytojo laiškas, pavadintas „Kam yra
naudinga žeminti prez. Adamkų”? Ko laiško autorius
nepaminėjo – tai, kad nemalonios tiesos sakymą galima lengvai
pavadinti asmens žeminimu arba net šmeižimu.
Su pavydu tenka prisiminti Šaltojo karo metu buvusius Suomijos
prezidentus, kurie, Sovietų Sąjungos ir tarptautnių įvykių spaudžiami,
pataikavo Kremliui tarptautinėje plotmėje, bet savo krašto
viduje griežtai persekiojo visus sovietų simpatikus ir galimus
bendradarbius. Prez. Adamkaus veikla dviejų jo kadencijas metu buvo
diametrialiai priešinga Suomijos prezidentų veiklai –
tarptautinėje scenoje jis aštriai kritikavo Rusijos veiklą, bet
valstybės viduje nepajudino nė piršto, kad buvę aršūs
kolaborantai būtų patraukti atsakomybėn bei suvaržyta Rusijos simpatikų
veikla. Kokių geresnių aplinkybių gali tikėtis Maskvos patikėtiniai
Lietuvoje – jie jautėsi saugūs kaip meškos ausyje!
Būtų naivu tikėti, kad prez. Adamkus, jam likus vos porai mėnesių
prezidentauti, imtųsi priemonių paviešinti visą KGB archyvą,
kaip yra padariusios kaimyninės valstybės. Toks žingsnis užkirstų kelią
tolimesniems archyvų ir asmenų manipuliacijoms valdžios įstaigose.