Ar JAV prezidento rinkimus šiemet nulems pinigai?
ALEKSAS VITKUS
Kad JAV prezidento rinkimų rezultatai didžia dalimi būdavo nulemiami
niekieno nekontroliuojamų pinigų, buvo priimta jau beveik nuo pat
valstybės įkūrimo pradžios. Bet tik 1905 m., raginant prezidentui
Theodore Roosevelt, Kongresas pabandė suvaržyti rinkimams/kandidatams
aukojamas sumas.
Užtruko iki 1971 m., kol Kongresas įkūrė Federal Election Commission
(FEC), kuri turėjo prižiūrėti rinkimų finansų tvarką. Buvo nustatytos,
nors dažnai ir keičiamos, rinkimams aukojamų sumų ribos. Tuomet
atsirado Political Action Committee (PAC) lobistų grupės, kurių tikslas
buvo ne tik pakreipti JAV užsienio politiką, bet ir paveikti net ir
prezidentinių rinkimų rezultatus.
Kurį laiką buvo bandoma rinkimus finansuoti iš valstybės iždo.
2008 m. kandidatas Barack Obama tokio finansavimo atsisakė, nutaręs
pasikliauti mažomis aukomis iš visų piliečių sluoksnių. Toje
sėkmingoje kampanijoje Obama išleido didžiulę – 379 mln.
dol. – sumą. Palyginimui, 60 metų anksčiau prezidento Harry S.
Truman kampanija kainavo 25 mln. dol.
Piktnaudžiavimai tęsėsi ir toliau, kol 2010 m. garsioje „Citizens
United” byloje prieš FEC JAV Aukščiausiasis Teismas
(AT) nustebino visus, leisdamas PAC grupėms priimti aukas be jokių
apribojimų, nors ir prižiūrint FEC. Taip atsirado ,,Super PAC”
grupės, kurios sugebėjo ir sugeba tos FEC priežiūros nepaisyti.
Mane labai nustebino š. m. vasario 9 d. „Chicago
Tribune” paskelbtas vedamasis, kuriame laikraščio
redaktoriai įrodinėja, kad prezidento rinkimuose šis neseniai
įteisintas neribotas ,,Super PAC” finansavimas yra geras Amerikos
politinei sistemai ir jos puoselėjamai demokratijai.
Prezidentas Obama pradžioje tą AT nutarimą griežtai kritikavo,
aiškindamas, kad „tokius neribotus pinigus”
rinkimams reikėtų suvaržyti, jei reikėtų, net ir keičiant Konstituciją.
Bet jau dabar paaiškėjo, kad Obama remianti ,,Super PAC”
grupė „Priorities USA Action” priims neribotas korporacijų,
unijų ir kitokias aukas.
„Tribune” vedamasis retoriškai klausia: „Kas
čia blogo, jei PAC grupės į rinkiminę kampaniją atneš daugiau
pinigų, kurie bus naudojami, siekiant geriau supažindinti balsuotojus
su kandidatais ir jų programomis.” Vedamasis primena, kad jau
1976 m. AT pabrėžė, jog šių laikų balsuotojai vis labiau remiasi
informacija, kuri ateina iš brangiai atsieinančios
technologijos: TV, radijo ir kitokios žiniasklaidos. Vedamasis net
pabrėžia, jog „bet koks rinkiminės propagandos suvaržymas būtų
žodžio laisvės, kas ir yra pagrindinis demokratijos principas,
paneigimas”.
„Korporacijos ir unijos turi teisę informuoti balsuotojus,
– toliau tęsia šis keistas ir savo logika sunkiai
suprantamas vedamasis, – juk jos yra sudarytos iš
individų, susibūrusių siekti bendro tikslo.” Mano ir daugelio
kitų tokiam vedamajam nepritariančių kritikų nuomone, toks
„Tribune” argumentas gali būti atmestas vien pagalvojus,
kad iš korporacijų ir unijų ateinantys pinigai yra skiriami tų
pačių korporacijų ir unijų vadovų, visiškai neatsižvelgiant į
tūkstančių jų narių norus ar pageidavimus. Juk sprendimus daro
viršūnės, o ne maės. Ar tai – demokratija?
Keista, kad „Tribune” vedamasis
„užmiršta” priminti, kad nemažai ,,Super PAC”
aukojančių korporacijų yra valdomos užsienio kapitalo. Ar mes norime,
kad rinkimų rezultatams įtaką darytų Saudi Arabijos, Kinijos, Japonijos
ar Prancūzijos interesai?
Amerikiečiai yra susidomėję rinkimų eiga ir noriai klauso ir
diskutuoja, ką kalba kandidatai. Bėda yra ta, kad milijonai dolerių,
paskleistų rinkiminėje žiniasklaidoje, didele dalimi nėra skirti
supažindinti juos su kandidatų siūlomomis programomis, bet yra tik
dažnai nepamatuoti bandymai purvu apdrėbti kandidato oponentus. Jau
dabar pasamdyti „žinovai” triūsia, visaip ieškodami,
kaip prikibti prie juos pasamdžiusio kandidato oponentų.
Eilinis pilietis dažnai neturi nuomonės, kartais yra lengvatikis ir
gana lengvai leidžiasi būti manipuliuojamas. Tai įrodo iki šiol
vykusi Respublikonų partijos kandidatų kova. Newt Gingrich pralaimi
Iowa ir New Hampshire, bet gauna pinigų ir laimi South Carolina. Mitt
Romney, gavęs pinigų, laimi Florida. Liberalai, manydami, kad eiliniam
piliečiui gal jau nusibodo turtuolių remiami kandidatai, vis tikisi,
jog kandidatai kaip Rick Santorum arba Ron Paul, neturintys turtingų
rėmėjų, kai kur sugebės pasirodyti visai neblogais balsų medžiotojais.
Ypatingo dėmesio sulaukė Gingrich rėmėjas Sheldon Adelson, žymusis Las
Vegas turtuolis, kurį „Forbes” žurnalas dešimties
turtingiausių Amerikoje žmonių sąraše įrašė 8-uoju.
Šis 78-metis Lietuvos žydų emigrantų sūnus, aišku, yra ir
didelis Izraelio rėmėjas. Adelson ir jo Izraelyje gimusi žmona Miriam
Newt Gingrich remiančiai ,,Super PAC” paaukojo po 5 mln. dol. Net
buvęs prezidento George W. Bush spaudos atstovas Ari Fleischer mano,
kad Adelson rinkimuose suvaidins didžiulį vaidmenį.
„Tribune” vedamasis pripažino, jog kova dėl didelių pinigų
sumų tekėjimo į politines ,,Super PAC” grupes suvaržymo yra
beprasmė, nes „kai praeityje buvo bandoma reguliuoti rinkimų
pinigus, kandidatai ir jų rėmėjai visuomet rasdavo būdų apeiti tuos
įstatymus”. Remiantis tokia keista logika, turėtume nekovoti
prieš bet kokias blogybes, pvz., nusikaltimus, nes jų visų
išnaikinti irgi neįmanoma.
Gal turėčiau atsiprašyti skaitytojus už tai, kad kai kurios mano
mintys ir teiginiai gali nuskambėti kaip rinkiminis
„purvas”. Bet juk reikės prie to priprasti, ypač artėjant
Respublikonų partijos suvažiavimui, kurio metu bus išrinktas
partijos kandidatas, po ko į „mūšio” lauką įžygiuos
ir demokratai. Jau dabar, pinigams nesulaikomai plaukiant į rinkimų
krepšį, daug komentatorių yra susirūpinę, kad šie
rinkimai bus vieni iš pačių brangiausių ir nešvariausių
JAV istorijoje.