Pašnekesių vakaras „Meilės himnas – Grasilda Reinytė-Petkienė, tėvas Antanas Saulaitis ir kun. Valdas Aušra

Apie pašnekesių vakarą „Meilės himnas”

KRISTINA BALNIŪTĖ

Valentino dienos išvakarėse PLC didžiojoje salėje buvo rengiamas Misijos ekumeninių pašnekesių vakaras „Meilės himnas”, skirtas pačiam nuostabiausiam ir stipriausiam jausmui – meilei, remiantis to paties pavadinimo viena gražiausių Naujojo Testamentų ištraukų – šv. Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 13-uoju skyriumi. Meilės tema išties pernelyg plati ir visapusiška, kad ją būtų galima aprėpti pusantros valandos pasikalbėjimuose, tad buvo stengiamasi likti tik tos Pauliaus laiško dalies ribose. Vakaro vedėja Grasilda Reinytė-Petkienė kalbino tėvą Antaną Saulaitį bei svečią iš Ziono parapijos – liuteronų kunigą Valdą Aušrą. Kunigas Aušra atvyko su savo žmona Nora.

Pašnekesių apie meilę rinkosi pasiklausyti įvairaus amžiaus žmonės, jaukiai besitaisiusieji prie žvakelėmis mirguliuojančių staliukų. Vakaro dalyviams ir svečiams buvo paruoštas ir bendras vaišių stalas pasimėgauti įvairiais šaltais užkandžiais bei pasivaišinti puodeliu kavos ar arbatos.

Prieš pradedant kalbinti svečius, gerb. Grasilda juokaudama susirinkusius patikino, kad vakaro programoje bus kalbama tik apie meilę, o tiems, kas atėjo susirasti sau porą, gal labiau pasisektų „Kunigaikščiuose” ar kurioje nors kitoje panašioje vietoje.

Imantis gvildenti Pauliaus meilės aprašymą, iškilo būtinybė skirti dėmesio pačiai šventojo rašytojo individualybei. Kunigas Aušra bei tėvas Antanas paminėjo ne vieną Pauliaus asmenybės bruožą: išsilavinęs teologas, aistringas dieviškojo mokslo skelbėjas ir saugotojas, geras pedagogas, nepaprastai aktyvus įtaigaus žodžio meistras, tikras oratorius ir įkvėpėjas. Buvo pabrėžtas ir tuometinės aplinkos poveikis Pauliaus apaštalavimui, jo religinėms ir moralinėms pažiūroms. Iškeltas įdomus ir kontroversiškas faktas – užkietėjęs fariziejiškos dvasios Kristaus persekiotojas Saulius, įkvėptas Dievo meilės ir malonės, tampa atsidavusiu Kristaus sekėju Pauliumi. Tokia yra Dievo meilė – dovanojanti save ne dėl mūsų nuopelnų, nepaisant asmens, sklindanti be priežasties, vien iš laisvo pasirinkimo mylėti. Pakeliui į Damaską Saulių apšvietusi „šviesa ir dangaus” buvo Dievo meilė, pakvietusi (jau) Paulių nepaprastai misijai – pastatyti Kristaus Bažnyčią pagoniškajame Korinte, skelbti Dievo meilę susiskaldžiusioje, morališkai smukusioje, egoistiškoje bendruomenėje... Nesantaikos ir nuopuolio akivaizdoje Paulius išdrįsta nurodyti prakilnesnį kelią – mylėti.

Kunigas Aušra paminėjo tris meilės rūšis: eros (romantiškoji meilė), filios (broliškoji meilė) ir agapė (dieviškoji meilė). Būtent pastaroji yra pamatas minėtų dviejų pirmųjų. Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo. Gražia mintimi pasidalino tėvas Antanas, sakęs, kad mes, mirtingieji žmonės, vargu ar mokėtume mylėti taip, kaip myli Dievas, bet esame kviečiami mokytis tokios meilės; meilės, kokią aprašė Paulius, kuri visa pakelia, visa ištveria ir niekada nesibaigia.

Gvildenant meilės apibūdinimus (kantri, maloninga ir t.t.), tėvas Antanas stabtelėjo prie „pamiršta, kas buvo bloga”, pajuokaudamas, kad po mirties nukeliavę ties dangaus vartais, turėtume tai priminti šv. Petrui, kruopščiai registravusiam visus mūsų nusižengimus žemėje...

Taip pat buvo pabrėžtos trys pagrindinės dorybės – tikėjimas, viltis ir meilė, iš kurių meilė yra pati didžiausia. Tai vėlgi atsispindi Pauliaus laiško pirmoje dalyje, kur paminėtos išskirtinės galimos Dievo dovanos žmogui – tai kalbėjimas kalbomis, pranašystės dovana, mokslo pažinimas, tikėjimas, įgalinantis net kalnus kilnoti, bet visa tai, šventojo teigimu, yra niekas, jei neturime meilės. Čia vėl buvo taikliai atitarta, jog bet kuris padarytas mūsų darbas, net jei padarytas labai gerai, bet be meilės, nėra vertas to paties, kaip kad būtų atliktas su meile, švelnumu ir rūpestingumu. Yra didelis skirtumas tarp „veikti gerai ir profesionaliai” ir „veikti su meile”.

Kunigas Aušra vaizdžiai išreiškė mūsų meilės Dievui projekciją į meilę savo artimui ir kiekvienam žmogui. Jei brėžtume vertikalę nuo žemės aukštyn (žmogaus meilė Dievui), o per ją vestume horizontalią liniją, reiškiančią meilę šalia esantiems, gražiai nusipiešia kryžius, kurio centre – Kristus, iš meilės mums paaukojęs savo gyvybę. Svečias kunigas taikliai pacitavo Iranėjų (II am.): „Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu.”

Vakaro kalboje buvo taip pat pabrėžta, kad per mūsų santykį su Dievu vystosi ir santykiai su kitais žmonėmis bei pačiu savimi. Kitaip tariant, Dievas iš meilės mums yra dovanojęs ne tik gyvybę, bet ir tam tikrus talentus, galimybes, gebėjimus, kuriais mylėdami turime dalintis su kitais. Dievo meilės dovanos nepriklauso tik mums patiems, tad negali būti apleistos. Štai dėl ko, kol gyvename, savo dovanomis dalijamės, jas vystome, brandiname. Tai mūsų meilės Dievui ir artimui išraiška – auganti, besitęsianti, nesibaigianti. Visi iki vieno esame pašaukti mylėti taip, kad savo kelionės pabaigoje būtume verti stovėti Dievo akivaizdoje.

Pal. J. Matulaičio misijos aplinkraštis

PLC įvykusio ekumeninio pašnekesių vakaro ,,Meilės himnas” dalyviai. Jono Kuprio nuotraukos