JAV lietuvio internetinis projektas – netikėta bomba išeiviams!
RAIMUNDAS MARIUS LAPAS
Projektas, pasirodęs internete vasario 16 d. išvakarėse, per nepilnas dvi savaites sukėlė ir neapsakytą susidomėjimą, ir
tam tikrą nepasitenkinimą. Kalbame apie 30 minučių trukmės vaizdų ir
muzikos montažą (filmu jo negalima pavadinti) ,,Kelias į laisvę:
Lietuva”, kurio autorius – Amerikoje gimęs, daugeliui
pažįstamas Darius Udrys, buvęs ilgametis ,,,Laisvosios Europos”
lietuviškų laidų tarnybos Prahoje narys, šiuo metu Darius
dirba Pilietinio švietimo centro plėtros vadybininku California
valstijoje.
Darių pažįstu nuo 1991-tųjų. Aš jį gerbiu, kaip ir kitus savo
kartos lietuvius patriotus – Jolitą ir Petrą Kisielius, Arvydą
Žygą, Liną Sidrį, Eglę Juodvalkę, Gintę Damušytę, Liną Kojelį,
Edį ir Antaną Razmas, velionį Edvardą Tuskenį ir kitus. Tas
sąrašas nėra labai ilgas, nes ne visi galėjo atlaikyti
socialinių spaudimų ir skirtingų nuomonių ,,frontą”. Todėl sakau:
,,Gerbkime mūsų jaunimą! Nesmerkime, jeigu jų nuomonė skiriasi nuo
Jūsų. Jie turi lygiai tokias pačias teises ieškoti tiesos ir
daryti klaidas, kaip jų tėvai bei seneliai.”
Sužinojęs apie Dariaus projektą, norėjau jį pakalbinti, kad kuo daugiau
,,Draugo” dienraščio skaitytojų sužinotų apie šį
montažą, kuris, autoriaus žodžiais, buvo pagimdytas per 70 kantraus ir
intensyvaus redagavimo valandų.
– Dariau, Tavo vaizdų ir muzikos
montažo ,,Kelias į laisvę: Lietuva” parengimas turėjo užimti
nemažai laiko ir pareikalauti daug pastangų. Nuorodą į jį
išplatinęs internetu, jau susilaukei per 4,900 žiūrovų. Tai
įspūdingas skaičius. Galimas daiktas, kad Tavo filmą pamatys daugiau
žmonių, nei visose JAV vietovėse šiemet apsilankė Vasario
16–osios minėjimuose. Vieni sveikina Tavo ryžtą ir kūrybą, kiti
atsiliepia kritiškai, klausia, kodėl rodai vieną, nerodai
kito… Ar pats esi patenkintas reakcija ir rezultatu?
– Didžioji atsiliepimų dauguma – tiek iš Lietuvos,
tiek iš Amerikos lietuvių ir kitų – labai teigiama.
Atsižvelgiant į tai, jog ,,Kelias į laisvę”, kaip jau kitiems
leidiniams pabrėžiau, yra tik asmeniškas, eksperimentinis
kūrinys, skirtas parodymui, jog Vasario 16–ąją galima paminėti
įdomiu ir įkvepiančiu būdu, mane nepaprastai džiugina žmonių
susidomėjimas ir reakcijos. Beveik kasdien gaunu žinutę nuo naujų
žiūrovų. Turbūt labiausiai mane jaudina, kai žmonės prisipažįsta, kad
,,Kelias į laisvę” juos ne tik painformavo, bet ir sujaudino.
Pacituosiu vieną: ,,Dariau, ačiū,
kad šį klipą sukūrei ir su mumis pasidalinai; tik ką su vyru
pasižiūrėjome. Koks puikus būdas paminėti Vasario
šešioliktąją! Patyriau tiek visokių jausmų –
jaudulį, skausmą, prisimenant smurtingą istoriją, ir naują įkvėpimą
‘dirbti tėvynei’.”
Kai kam montažas
priminė, kur jie buvo tuo metu, kai, pvz., pirmąsyk Lietuvoje per 50
metų tūkstančiai žmonių į viešą renginį išdrįso
atsinešti trispalves arba kai pabaltijiečiai sukūrė gyvą
grandinę per Lietuvą, Latviją ir Estiją, reikalaudami panaikinti
Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmes, arba kai sovietai puolė Parlamentą
ir Radijo bei televizijos pastatus. Kiti dėkoja, nes kai ko nežinojo apie įvykius, kurie apžvelgiami.
– Pirmasis montažo kadras: 1792
m. Rusijos imperijos kariuomenė įsiveržia į Lietuvos ir Lenkijos
Respubliką. Ar iš tikrųjų galima teigti, kad Lietuvos kelias į
laisvę prasidėjo tik nuo LDK padalinimo?
– Žinoma, kad tai ne pradžia. Bet tai svarbus momentas –
Lietuva netenka valstybingumo. Tame laikotarpyje taip pat įžvelgiu
liūdną analogiją tam, kas įvyko 1939–1940 metais, kai Lietuvos
valstybininkai, nesėkmingai stengdamiesi pasinaudoti kaimyninių
valstybių siūloma ,,pagalba,” įveda Lietuvą tiesiai į slibino
nasrus.
– Ką turi omeny?
– Turiu omeny Targovicės konfederaciją – lietuvius ir lenkus
magnatus, kurie pasikvietė į ,,pagalbą” Rusijos imperatorę
Kotryną II, siekdami apginti savo privilegijas nuo tų, kas suprato, jog
Respublikai reikia naujos konstitucijos su stipresne centrine valdžia,
panašiai, kaip tada JAV priimta nauja, t. y., dabartinė
konstitucija. Žinoma, naujoji Respublikos konstitucija buvo dilema LDK
didikams, kuriems rūpėjo Lietuvos politinė tapatybė, nes valdžios
centralizacija būtų sumažinusi Lietuvos, kaip politinio vieneto,
reikšmę. Tačiau sprendimas kreiptis į Rusiją buvo neapdairus.
– Kažkodėl labai norėjosi matyti
nors vieną pastabą, jog Tadas Kosciuška – ne tik
aršus kovotojas už Lietuvos ir Lenkijos, bet ir JAV laisvę?
– Taip. Tadas Kosciuška buvo nuostabi asmenybė, kuri verta
daug didesnio dėmesio, nei jam suteikiame. Vien apie jį ir jo garbingą
pasiaukojiimą laisvei galima būtų pasakoti daugybę įdomių istorijų.
– Šiemet mes
švenčiame Lietuvos 1000-metį, o Tavo montaže iš istorinio
konteksto iškrenta per 700 metų. Kodėl?
– Manau, galima būtų parengti ir tūkstantmečio šventei
tinkamą montažą. Bet mano montažo tikslas buvo paminėti būtent Vasario
16–ąją, o ši data įgyja reikšmę tik 1918 metais.
– Ekrane prabėga žinomų XIX a.
tautos atgimimo herojų portretai: Žemaitė, Basanavičius, Maironis,
Baranauskas... Kitas paklaustų, kodėl jie, o ne kiti?
– XIX a. gausus lietuviškais
herojais, kuriuos vertėtų įtraukti į kiekvieną herojų sąrašą
– pradedant sukilėliais ir lituanistais, baigiant
tautiškumą ir dvasinį atgimimą puoselėjusiais publicistais,
dvasininkais, knygnešiais. Tačiau šis kūrinys nėra
sąrašas. Apskritai, šventinę kalbą arba vaizdinį montažą
paversti sąrašu yra puikus būdas žmones atbaidyti. Kartais
bandydami viską susakyti – visas pavardes, visus įvykius ir
faktus – pamirštame arba pritrūksta laiko papasakoti,
kodėl tai svarbu ar įdomu.
– Gan romantiškai Tavo
pasirinktuose kadruose nuspalvinama Nepriklausoma Lietuva, ypač po
1930-tųjų. Bene vienintelis juodesnis ,,kadras” –
Susisiekimo kelionės biuro Kaune nuotrauka. Ji primena, kad 1926–
1928 m. buvo gan didelė imigracija į Pietų Ameriką. Deja, mūsų
lietuvaičiai nerado ,,laisvės” tenykščiuose tabako
ūkiuose...
– Tai
parodo, jog ne visiems Lietuvoje buvo gerai ir, panašiai kaip
šiandien, kai kurie pasirinko ieškoti galimybių svetur.
– Gal kiek ironiškai čia
nuskamba 1933 m. Antano Šabaniausko tango ,,Žavingos
akys”? Argi buvo lietuvių tautai tuomet viskas ,,žavinga”?
– Aišku, kad nebuvo. Bet tai daina ne apie tautą, o apie
meilę. Augdamas klausydavausi tėvo, bedainuojančio tarpukario
dainininkų Šabaniausko ir Danieliaus Dolskio ,,hitus.”
Pagalvojau, jog šios dainos, be abejo, primins tiems, kas tais
laikais gyveno apie tuos laikus, apie tų laikų draugystes, meilę,
svajones, viltis. O tiems, kam neprimins, galbūt, leis nors truputį
pajausti tų laikų dvasią.
– Ne paslaptis, kai kuriems
žiūrovams užkliuvo vaizdai iš Antrojo pasaulinio karo
laikotarpio. Vienas jų kruopščiai suskaičiavo: pirmosios žudynės
ir trėmimas į Sibirą
– 11 kadruose, pokario partizanų rezistencija – 8 kadruose,
antrieji trėmimai ir represijos užsitarnavo ,,tik tris, gan kuklius
kadrus”, o vokiečių nacistų organizuotoms žydų tautos naikinimui
skirta ,,net 17”?
– Man net nekilo mintis taip matematiškai savo filmą
analizuoti. Įdomu, kodėl komentatorius taip apsėstas šio
klausimo, kad net skaičiuoja kadrus. Tai buvo epochinis Lietuvos
istorijos įvykis, kuris, mano nuomone, dar nebuvo tinkamai
viešai aptartas nei Lietuvoje, nei jos išeivijoje. Kad
kai kurie asmenys taip jautriai reaguoja į istorinius faktus rodo, jog
esame vis dar linkę juos neigti arba menkinti jų reikšmę.
– Didžiausia nuoskauda
žiūrovams, kurie apsilanko Tavo svetainėje (tik kažkodėl bijo
pasisakyti ten pat, o slaptai, už akių el. paštu privačių žmonių
būrelyje aptarinėja) – jau savotiškai tapusios
,,legendinėmis” ,,Lietūkio” garažo žudynių nuotraukos. Kai
kas mano, kad šios nuotraukos Tavo montažą ,,sugadina,”
nes, anot jų, ,,Lietūkio” garažo žudynių dalyvių tapatybės
nepavyko nustatyti, o Tavo montaže tvirtinama, kad tai – lietuvių
gaujos. Ir tos nuotraukos esą kitų naudojamos, siekiant įrodyti, kad
prieš žydus nusikalto visa lietuvių tauta?
– Man parašė jau keliasdešimt žmonių. Tik vienas
man kažką panašaus parašė. Kiti man rašo kaip tik
priešingai: kad būtina pažinti ir tamsiuosius savo istorijos
momentus, suprasti padarytas klaidas bei nusikaltimus ir užjausti visus
nukentėjusius Lietuvos žmones. Beje, rimti istorikai neabejoja, kad
,,Lietūkio” garažo žudynėse dalyvavo lietuviai.
Tarptautinė komisija Nacių ir Sovietų okupacinių režimų nusikaltimams
Lietuvoje įvertinti ,,Lietūkio garažo” skerdynes apibūdina taip:
,,1941 m. birželio 27 d. žudynės ‘Lietūkio’ garaže,
pagrinde vykdytos nereguliariosios kariuomenės kareivių, paragintų
vokiečių saugumo policijos” (2005 m. balandžio 20 d.). Genocido
ir rezistencijos tyrimų departamento direktorius, istorikas Arvydas
Anušauskas primena, jog lietuvis Juozas Surmas prisipažino
– ne saugumiečiams, o draugams – organizavęs ,,Lietūkio
garažo” pogromą kartu su SS generolo W. F. Stahleckerio vertėju
Richardu Shweiceriu, beje, abu kilę iš Kybartų. Panašiu
metu vyko pogromai Vilijampolėje ir kitur, kuriuose dalyvavo lietuviai.
Komisijos išvada apie pirmąsias karo savaites:
,,šaltiniai patvirtina, kad Operatyvinio būrio 2 nariai ir
vietiniai lietuvių partizanai užpuolė ir nužudė bent kelis
šimtus žydų Šiauliuose”. Tokių lietuvių, kaip
Algirdo (,,Jono”) Klimaičio ir jo gaujos dalyvavimu žydų žudynėse
Vilijampolėje istorikai neabejoja. Jau užfiksuota daugybė atvejų, kai
lietuviai žudė ir persekiojo žydus. Ir, kaip primena istorikas Saulius
Sužiedėlis, visa tai vyko lietuviškų antisemitinių
atsišaukimų fone, kaip antai 1941 m. birželio 24 d. Lietuvos
Aktyvistų Fronto (LAF) leidinyje ,,Į laisvę,” kuriame žydai
sulyginami su bolševikais. Nuodugniai svarstyti kolektyvinės
moralinės atsakomybės klausimą čia trūksta vietos, tačiau priminsiu,
jog žydų žudynės prasidėjo tuo metu, kai grupė lietuvių politikų,
susijusių su LAF, savinosi atsakomy bę už Lietuvos valdymą. Istorikai
pažymi, kad jie mažai ką padarė, kad apsaugotų nekaltų žydų gyvybes,
nors tai yra kiekvienos teisėtos ir teisingos vyriausybės pamatinė
pareiga.
– Beje, Dariau, kaip žinai,
statistika rodo, jog procentualiai labiausiai iš visų Lietuvos
tautinių grupių nukentėjo žydai. Jų žuvo daugiau nei 90 proc. Gal tai
ir lėmė Tavo sprendimą skirti tam tiek vietos?
– Komponavau taip, kaip man atrodė efektinga, siekiant priminti
apie tai, kas įvyko. Priešingai kai kam mūsų bendruomenėje,
aš nesistengiu teisinti praeities skriaudų badant pirštu.
Buvo visiškai sunaikinta ypatinga bendruomenė, kuri Lietuvai ir
pasauliui siūlė labai daug. Esame šiandien skurdesni, netekę
Lietuvos žydų, ir visiems mums turėtų būti dėl to gaila. Aš
niekados neskaičiavau kadrų ir nesuprantu, ką bando pasakyti tie, kas
taip daro.
– Yra tokių, kurie dėl
šio Tavo iliustracijų pasirinkimo Tave vadina išdaviku,
parsidavėliu, yra ir tokių, kurie mano, kad toks gestas – tarsi
įvadas į geresnį savo Lietuvoje buvusių kaimynų pažinimą ir dialogą?
– Manau, jog žmogus, kuris mane vadintų išdaviku ar
parsidavėliu vien dėl to, jog ,,pajudinau” tamsiausią mūsų
istorijos laikotarpį turėtų gėdytis. Šiandien mes jau žinome
didesnę dalį tiesos apie šį mūsų istorijos laikotarpį. Neigti,
kas buvo padaryta arba klaidinti visiškai nedera. Mes negalime
nuoširdžiai sakyti, jog didžiuojamės savimi, jei nesugebame savo
praeities sąžiningai aptarti. Nejaugi turėtumėme didžiuotis melu?
Norėdami garbingai žengti į ateitį turime pripažinti nusikaltimus,
kuriuos kai kurie mūsų tautiečiai padarė, ir taip pat pripažinti kitų
savo tautiečių heroiškumą, kad mūsų jauni žmonės skirtų blogį
nuo gėrio ir kad kaip tauta tobulėtumėme. Tie, kas tiesą vadina
išdavyste turėtų paklausti savęs, kodėl jiems taip rūpi tai
paneigti ir kas jiems iš to paneigimo. Neapykanta ir
nesąžiningumas nėra lietuviški bruožai. Kodėl sąžiningumas apie
istorinius faktus būtų ,,parsidavimas”? Gėda tiems, kas taip
mindžioja mūsų garbę siejant save su blogiausiais mūsų istorijos
nusikaltėliais ir vaizduojant, kad tų nusikaltimų niekados nebuvo.
– Lietuvos pogrindinė veikla kažkaip nepateko į Tavo montažą? Lyg ir 50 metų išbraukiama iš istorijos?
– Nors montažas rodomas chronologiškai, tai nėra paprasta
įvykių kronika ar chronologija ir nereiktų jo taip vertinti. Tokios
ribotos trukmės kūrinyje tegalima parodyti kelias akimirkas. Man atrodė
svarbiau tas kelias parinktas akimirkas truputį nuodugniau parodyti,
nei bandyti kaip nors sudėti kuo daugiau jų. Yra partizanų nuotraukų,
yra ir titrai, apibūdinantys tai, kas vyko po karo su užuomena apie
negęstančią ,,laisvės liepsną”. Šią frazę naudoju ten, kur
peršokama iš vieno epizodo prie kito, nurodant, jog
peršokamas laikas nebuvo tuštuma.
– Turbūt ne vieną sudomino Tavo pasirinkta muzika. Kaip ją parinkai?
– Muzika iš filmo ,,Spy Game” ir, aišku, pats
filmas man patiko. Kažkaip Harry GregsonWilliams pavyko savo muzika
išreikšti vyksmo proveržius grėsmingos tylos fone. Filmas
išryškina ištikimybių supriešinimą, kurią
sukelia dramatiški politiniai įvykiai, kai žmonės priverčiami
rinktis tarp „nacionalinio intereso”, draugystės, meilės ir
žmogiškumo.
– O daina ,,Pokalbis su Maironiu” – tai kitas projektas, kuriame dalyvavai?
– Taip. Šią dainą grojome su draugais iš Vasario
16–osios gimnazijos, apšildydami publiką Lietuvos roko
muzikos legendai ,,Antis” Vilniaus sporto rūmuose 1988 m. Mūsų
grupės pavadinimas buvo ,,Musmirė”. Dainos muziką parašė
mano draugas Rimas Čuplinskas, o žodžius – Silvija Laurenčikaitė.
– Dariau, šio rinkinio
yra dvi versijos – lietuviška ir angliška. Ar
manai, kad angliškoji pritrauks didesnį internautų dėmesį?
– Ne visi išeivijos lietuviai kalba lietuviškai, o,
manau, platesnė visuomenė taip pat domisi mūsų istorija. Lietuva yra
pasaulinės bendrijos dalis, dėl to didžiuojuosi galėdamas montažą
pateikti abiem kalbom.
– Yra manančių, kad Tavo projektas buvo privačių interesų grupuotės ,,užsakymas”?
–
Visokių yra žmonių pasaulyje. Sąmokslų teoretikai visur mato
šešėlius, o neapykantos kupini žmonės įžvelgia grėsmę
tiesoje ir atvirume. Aš šį montažą sukūriau grynai
iš pasididžiavimo – jokios kitos nebuvo priežasties.
Neracionalūs žmonės gali įžvelgti, ką jie tik nori. Asmeniškas
pasididžiavimas savo kilme jiems, matyt, nepakankamas motyvas.
– Kurdamas montažą, pasijutai labiau politologu, istoriku, patriotu, ar praeities įvykių stebėtoju?
– Pasijutau lietuviu, kuris, didžiuodamasis savo šalimi,
bando išgelbėti jos įdomią istoriją nuo visiško
subanalinimo tipiškuose mūsų minėjimuose. Jokios šalies
istorija nėra tyra. Kiekvienoje tautoje, kiekviename žmoguje glūdi ir
gėris, ir blogis. Rodykime savo istoriją tokią, kokia ji buvo ir
žengdami į ateitį stenkimės būti teisingais, mokydami naują kartą apie
teisybę, o ne sąmokslų teorijas ir tikrovės neigimą. Jie pamatys, jog
didžioji mūsų istorijos dalis buvo garbinga.
– Ar ateityje žadi internete daugiau panašių projektų įgyvendinti?
– Aš šiaip dirbu pilnu etatu Pilietinio
švietimo centre ir mažai lieka laiko asmeniniams projektams.
Šis projektas, manau, yra puikus būdas pristatyti mūsų
šalies istoriją naujai kartai, kad ji vertintų ne tik tą
istoriją, bet ir teisybę bei sąžiningumą. Laikau save Lietuvos
patriotu. Kai tik galiu ką nors Lietuvai naudingo nuveikti, stengiuosi
tai padaryti..