montaz

JAV lietuvio internetinis projektas – netikėta bomba išeiviams!
RAIMUNDAS MARIUS LAPAS

Projektas, pasirodęs internete vasario 16 d. išvakarėse, per nepilnas dvi savaites sukėlė ir neapsakytą susidomėjimą, ir tam tikrą nepasitenkinimą. Kalbame apie 30 minučių trukmės vaizdų ir muzikos montažą (filmu jo negalima pavadinti) ,,Kelias į laisvę: Lietuva”, kurio autorius – Amerikoje gimęs, daugeliui pažįstamas Darius Udrys, buvęs ilgametis ,,,Laisvosios Europos” lietuviškų laidų tarnybos Prahoje narys, šiuo metu Darius dirba Pilietinio švietimo centro plėtros vadybininku California valstijoje.

Darių pažįstu nuo 1991-tųjų. Aš jį gerbiu, kaip ir kitus savo kartos lietuvius patriotus – Jolitą ir Petrą Kisielius, Arvydą Žygą, Liną Sidrį, Eglę Juodvalkę, Gintę Damušytę, Liną Kojelį, Edį ir Antaną Razmas, velionį Edvardą Tuskenį ir kitus. Tas sąrašas nėra labai ilgas, nes ne visi galėjo atlaikyti socialinių spaudimų ir skirtingų nuomonių ,,frontą”. Todėl sakau: ,,Gerbkime mūsų jaunimą! Nesmerkime, jeigu jų nuomonė skiriasi nuo Jūsų. Jie turi lygiai tokias pačias teises ieškoti tiesos ir daryti klaidas, kaip jų tėvai bei seneliai.”

Sužinojęs apie Dariaus projektą, norėjau jį pakalbinti, kad kuo daugiau ,,Draugo” dienraščio skaitytojų sužinotų apie šį montažą, kuris, autoriaus žodžiais, buvo pagimdytas per 70 kantraus ir intensyvaus redagavimo valandų.

– Dariau, Tavo vaizdų ir muzikos montažo ,,Kelias į laisvę: Lietuva” parengimas turėjo užimti nemažai laiko ir pareikalauti daug pastangų. Nuorodą į jį išplatinęs internetu, jau susilaukei per 4,900 žiūrovų. Tai įspūdingas skaičius. Galimas daiktas, kad Tavo filmą pamatys daugiau žmonių, nei visose JAV vietovėse šiemet apsilankė Vasario 16–osios minėjimuose. Vieni sveikina Tavo ryžtą ir kūrybą, kiti atsiliepia kritiškai, klausia, kodėl rodai vieną, nerodai kito… Ar pats esi patenkintas reakcija ir rezultatu?

– Didžioji atsiliepimų dauguma – tiek iš Lietuvos, tiek iš Amerikos lietuvių ir kitų – labai teigiama. Atsižvelgiant į tai, jog ,,Kelias į laisvę”, kaip jau kitiems leidiniams pabrėžiau, yra tik asmeniškas, eksperimentinis kūrinys, skirtas parodymui, jog Vasario 16–ąją galima paminėti įdomiu ir įkvepiančiu būdu, mane nepaprastai džiugina žmonių susidomėjimas ir reakcijos. Beveik kasdien gaunu žinutę nuo naujų žiūrovų. Turbūt labiausiai mane jaudina, kai žmonės prisipažįsta, kad ,,Kelias į laisvę” juos ne tik painformavo, bet ir sujaudino. Pacituosiu vieną: ,,Dariau, a
čiū, kad šį klipą sukūrei ir su mumis pasidalinai; tik ką su vyru pasižiūrėjome. Koks puikus būdas paminėti Vasario šešioliktąją! Patyriau tiek visokių jausmų – jaudulį, skausmą, prisimenant smurtingą istoriją, ir naują įkvėpimą ‘dirbti tėvynei’.”

Kai kam montažas priminė, kur jie buvo tuo metu, kai, pvz., pirmąsyk Lietuvoje per 50 metų tūkstančiai žmonių į viešą renginį išdrįso atsinešti trispalves arba kai pabaltijiečiai sukūrė gyvą grandinę per Lietuvą, Latviją ir Estiją, reikalaudami panaikinti Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmes, arba kai sovietai puolė Parlamentą ir Radijo bei televizijos pastatus. Kiti dėkoja, nes kai ko nežinojo apie įvykius, kurie apžvelgiami.

– Pirmasis montažo kadras: 1792 m. Rusijos imperijos kariuomenė įsiveržia į Lietuvos ir Lenkijos Respubliką. Ar iš tikrųjų galima teigti, kad Lietuvos kelias į laisvę prasidėjo tik nuo LDK padalinimo?

– Žinoma, kad tai ne pradžia. Bet tai svarbus momentas – Lietuva netenka valstybingumo. Tame laikotarpyje taip pat įžvelgiu liūdną analogiją tam, kas įvyko 1939–1940 metais, kai Lietuvos valstybininkai, nesėkmingai stengdamiesi pasinaudoti kaimyninių valstybių siūloma ,,pagalba,” įveda Lietuvą tiesiai į slibino nasrus.

– Ką turi omeny?

– Turiu omeny Targovicės konfederaciją – lietuvius ir lenkus magnatus, kurie pasikvietė į ,,pagalbą” Rusijos imperatorę Kotryną II, siekdami apginti savo privilegijas nuo tų, kas suprato, jog Respublikai reikia naujos konstitucijos su stipresne centrine valdžia, panašiai, kaip tada JAV priimta nauja, t. y., dabartinė konstitucija. Žinoma, naujoji Respublikos konstitucija buvo dilema LDK didikams, kuriems rūpėjo Lietuvos politinė tapatybė, nes valdžios centralizacija būtų sumažinusi Lietuvos, kaip politinio vieneto, reikšmę. Tačiau sprendimas kreiptis į Rusiją buvo neapdairus.

– Kažkodėl labai norėjosi matyti nors vieną pastabą, jog Tadas Kosciuška – ne tik aršus kovotojas už Lietuvos ir Lenkijos, bet ir JAV laisvę?

– Taip. Tadas Kosciuška buvo nuostabi asmenybė, kuri verta daug didesnio dėmesio, nei jam suteikiame. Vien apie jį ir jo garbingą pasiaukojiimą laisvei galima būtų pasakoti daugybę įdomių istorijų.

– Šiemet mes švenčiame Lietuvos 1000-metį, o Tavo montaže iš istorinio konteksto iškrenta per 700 metų. Kodėl?

– Manau, galima būtų parengti ir tūkstantmečio šventei tinkamą montažą. Bet mano montažo tikslas buvo paminėti būtent Vasario 16–ąją, o ši data įgyja reikšmę tik 1918 metais.

– Ekrane prabėga žinomų XIX a. tautos atgimimo herojų portretai: Žemaitė, Basanavičius, Maironis, Baranauskas... Kitas paklaustų, kodėl jie, o ne kiti?

– XIX a. gausus li
etuviškais herojais, kuriuos vertėtų įtraukti į kiekvieną herojų sąrašą – pradedant sukilėliais ir lituanistais, baigiant tautiškumą ir dvasinį atgimimą puoselėjusiais publicistais, dvasininkais, knygnešiais. Tačiau šis kūrinys nėra sąrašas. Apskritai, šventinę kalbą arba vaizdinį montažą paversti sąrašu yra puikus būdas žmones atbaidyti. Kartais bandydami viską susakyti – visas pavardes, visus įvykius ir faktus – pamirštame arba pritrūksta laiko papasakoti, kodėl tai svarbu ar įdomu.

– Gan romantiškai Tavo pasirinktuose kadruose nuspalvinama Nepriklausoma Lietuva, ypač po 1930-tųjų. Bene vienintelis juodesnis ,,kadras” – Susisiekimo kelionės biuro Kaune nuotrauka. Ji primena, kad 1926– 1928 m. buvo gan didelė imigracija į Pietų Ameriką. Deja, mūsų lietuvaičiai nerado ,,laisvės” tenykščiuose tabako ūkiuose...

– Tai parodo, jog ne visiems Lietuvoje buvo gerai ir, panašiai kaip šiandien, kai kurie pasirinko ieškoti galimybių svetur.

– Gal kiek ironiškai čia nuskamba 1933 m. Antano Šabaniausko tango ,,Žavingos akys”? Argi buvo lietuvių tautai tuomet viskas ,,žavinga”?

– Aišku, kad nebuvo. Bet tai daina ne apie tautą, o apie meilę. Augdamas klausydavausi tėvo, bedainuojančio tarpukario dainininkų Šabaniausko ir Danieliaus Dolskio ,,hitus.” Pagalvojau, jog šios dainos, be abejo, primins tiems, kas tais laikais gyveno apie tuos laikus, apie tų laikų draugystes, meilę, svajones, viltis. O tiems, kam neprimins, galbūt, leis nors truputį pajausti tų laikų dvasią.

– Ne paslaptis, kai kuriems žiūrovams užkliuvo vaizdai iš Antrojo pasaulinio karo laikotarpio. Vienas jų kruopščiai suskaičiavo: pirmosios žudynės ir trėmimas į Sib
irą – 11 kadruose, pokario partizanų rezistencija – 8 kadruose, antrieji trėmimai ir represijos užsitarnavo ,,tik tris, gan kuklius kadrus”, o vokiečių nacistų organizuotoms žydų tautos naikinimui skirta ,,net 17”?

– Man net nekilo mintis taip matematiškai savo filmą analizuoti. Įdomu, kodėl komentatorius taip apsėstas šio klausimo, kad net skaičiuoja kadrus. Tai buvo epochinis Lietuvos istorijos įvykis, kuris, mano nuomone, dar nebuvo tinkamai viešai aptartas nei Lietuvoje, nei jos išeivijoje. Kad kai kurie asmenys taip jautriai reaguoja į istorinius faktus rodo, jog esame vis dar linkę juos neigti arba menkinti jų reikšmę.

– Didžiausia nuoskauda žiūrovams, kurie apsilanko Tavo svetainėje (tik kažkodėl bijo pasisakyti ten pat, o slaptai, už akių el. paštu privačių žmonių būrelyje aptarinėja) – jau savotiškai tapusios ,,legendinėmis” ,,Lietūkio” garažo žudynių nuotraukos. Kai kas mano, kad šios nuotraukos Tavo montažą ,,sugadina,” nes, anot jų, ,,Lietūkio” garažo žudynių dalyvių tapatybės nepavyko nustatyti, o Tavo montaže tvirtinama, kad tai – lietuvių gaujos. Ir tos nuotraukos esą kitų naudojamos, siekiant įrodyti, kad prieš žydus nusikalto visa lietuvių tauta?

– Man parašė jau keliasdešimt žmonių. Tik vienas man kažką panašaus parašė. Kiti man rašo kaip tik priešingai: kad būtina pažinti ir tamsiuosius savo istorijos momentus, suprasti padarytas klaidas bei nusikaltimus ir užjausti visus nukentėjusius Lietuvos žmones. Beje, rimti istorikai neabejoja, kad ,,Lietūkio” garažo žudynėse dalyvavo lietuviai.
Tarptautinė komisija Nacių ir Sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti ,,Lietūkio garažo” skerdynes apibūdina taip: ,,1941 m. birželio 27 d. žudynės ‘Lietūkio’ garaže, pagrinde vykdytos nereguliariosios kariuomenės kareivių, paragintų vokiečių saugumo policijos” (2005 m. balandžio 20 d.). Genocido ir rezistencijos tyrimų departamento direktorius, istorikas Arvydas Anušauskas primena, jog lietuvis Juozas Surmas prisipažino – ne saugumiečiams, o draugams – organizavęs ,,Lietūkio garažo” pogromą kartu su SS generolo W. F. Stahleckerio vertėju Richardu Shweiceriu, beje, abu kilę iš Kybartų. Panašiu metu vyko pogromai Vilijampolėje ir kitur, kuriuose dalyvavo lietuviai. Komisijos išvada apie pirmąsias karo savaites: ,,šaltiniai patvirtina, kad Operatyvinio būrio 2 nariai ir vietiniai lietuvių partizanai užpuolė ir nužudė bent kelis šimtus žydų Šiauliuose”. Tokių lietuvių, kaip Algirdo (,,Jono”) Klimaičio ir jo gaujos dalyvavimu žydų žudynėse Vilijampolėje istorikai neabejoja. Jau užfiksuota daugybė atvejų, kai lietuviai žudė ir persekiojo žydus. Ir, kaip primena istorikas Saulius Sužiedėlis, visa tai vyko lietuviškų antisemitinių atsišaukimų fone, kaip antai 1941 m. birželio 24 d. Lietuvos Aktyvistų Fronto (LAF) leidinyje ,,Į laisvę,” kuriame žydai sulyginami su bolševikais. Nuodugniai svarstyti kolektyvinės moralinės atsakomybės klausimą čia trūksta vietos, tačiau priminsiu, jog žydų žudynės prasidėjo tuo metu, kai grupė lietuvių politikų, susijusių su LAF, savinosi atsakomy bę už Lietuvos valdymą. Istorikai pažymi, kad jie mažai ką padarė, kad apsaugotų nekaltų žydų gyvybes, nors tai yra kiekvienos teisėtos ir teisingos vyriausybės pamatinė pareiga.

– Beje, Dariau, kaip žinai, statistika rodo, jog procentualiai labiausiai iš visų Lietuvos tautinių grupių nukentėjo žydai. Jų žuvo daugiau nei 90 proc. Gal tai ir lėmė Tavo sprendimą skirti tam tiek vietos?

– Komponavau taip, kaip man atrodė efektinga, siekiant priminti apie tai, kas įvyko. Priešingai kai kam mūsų bendruomenėje, aš nesistengiu teisinti praeities skriaudų badant pirštu. Buvo visiškai sunaikinta ypatinga bendruomenė, kuri Lietuvai ir pasauliui siūlė labai daug. Esame šiandien skurdesni, netekę Lietuvos žydų, ir visiems mums turėtų būti dėl to gaila. Aš niekados neskaičiavau kadrų ir nesuprantu, ką bando pasakyti tie, kas taip daro.

– Yra tokių, kurie dėl šio Tavo iliustracijų pasirinkimo Tave vadina išdaviku, parsidavėliu, yra ir tokių, kurie mano, kad toks gestas – tarsi įvadas į geresnį savo Lietuvoje buvusių kaimynų pažinimą ir dialogą?

– Manau, jog žmogus, kuris mane vadintų išdaviku ar parsidavėliu vien dėl to, jog ,,pajudinau” tamsiausią mūsų istorijos laikotarpį turėtų gėdytis. Šiandien mes jau žinome didesnę dalį tiesos apie šį mūsų istorijos laikotarpį. Neigti, kas buvo padaryta arba klaidinti visiškai nedera. Mes negalime nuoširdžiai sakyti, jog didžiuojamės savimi, jei nesugebame savo praeities sąžiningai aptarti. Nejaugi turėtumėme didžiuotis melu? Norėdami garbingai žengti į ateitį turime pripažinti nusikaltimus, kuriuos kai kurie mūsų tautiečiai padarė, ir taip pat pripažinti kitų savo tautiečių heroiškumą, kad mūsų jauni žmonės skirtų blogį nuo gėrio ir kad kaip tauta tobulėtumėme. Tie, kas tiesą vadina išdavyste turėtų paklausti savęs, kodėl jiems taip rūpi tai paneigti ir kas jiems iš to paneigimo. Neapykanta ir nesąžiningumas nėra lietuviški bruožai. Kodėl sąžiningumas apie istorinius faktus būtų ,,parsidavimas”? Gėda tiems, kas taip mindžioja mūsų garbę siejant save su blogiausiais mūsų istorijos nusikaltėliais ir vaizduojant, kad tų nusikaltimų niekados nebuvo.

– Lietuvos pogrindinė veikla kažkaip nepateko į Tavo montažą? Lyg ir 50 metų išbraukiama iš istorijos?

– Nors montažas rodomas chronologiškai, tai nėra paprasta įvykių kronika ar chronologija ir nereiktų jo taip vertinti. Tokios ribotos trukmės kūrinyje tegalima parodyti kelias akimirkas. Man atrodė svarbiau tas kelias parinktas akimirkas truputį nuodugniau parodyti, nei bandyti kaip nors sudėti kuo daugiau jų. Yra partizanų nuotraukų, yra ir titrai, apibūdinantys tai, kas vyko po karo su užuomena apie negęstančią ,,laisvės liepsną”. Šią frazę naudoju ten, kur peršokama iš vieno epizodo prie kito, nurodant, jog peršokamas laikas nebuvo tuštuma.

– Turbūt ne vieną sudomino Tavo pasirinkta muzika. Kaip ją parinkai?

– Muzika iš filmo ,,Spy Game” ir, aišku, pats filmas man patiko. Kažkaip Harry GregsonWilliams pavyko savo muzika išreikšti vyksmo proveržius grėsmingos tylos fone. Filmas išryškina ištikimybių supriešinimą, kurią sukelia dramatiški politiniai įvykiai, kai žmonės priverčiami rinktis tarp „nacionalinio intereso”, draugystės, meilės ir žmogiškumo.

– O daina ,,Pokalbis su Maironiu” – tai kitas projektas, kuriame dalyvavai?

– Taip. Šią dainą grojome su draugais iš Vasario 16–osios gimnazijos, apšildydami publiką Lietuvos roko muzikos legendai ,,Antis” Vilniaus sporto rūmuose 1988 m. Mūsų grupės pavadinimas buvo ,,Musmirė”. Dainos muziką parašė mano draugas Rimas Čuplinskas, o žodžius – Silvija Laurenčikaitė.

– Dariau, šio rinkinio yra dvi versijos – lietuviška ir angliška. Ar manai, kad angliškoji pritrauks didesnį internautų dėmesį?

– Ne visi išeivijos lietuviai kalba lietuviškai, o, manau, platesnė visuomenė taip pat domisi mūsų istorija. Lietuva yra pasaulinės bendrijos dalis, dėl to didžiuojuosi galėdamas montažą pateikti abiem kalbom.

– Yra manančių, kad Tavo projektas buvo privačių interesų grupuotės ,,užsakymas”?

– Visokių yra žmonių pasaulyje. Sąmokslų teoretikai visur mato šešėlius, o neapykantos kupini žmonės įžvelgia grėsmę tiesoje ir atvirume. Aš šį montažą sukūriau grynai iš pasididžiavimo – jokios kitos nebuvo priežasties. Neracionalūs žmonės gali įžvelgti, ką jie tik nori. Asmeniškas pasididžiavimas savo kilme jiems, matyt, nepakankamas motyvas.

– Kurdamas montažą, pasijutai labiau politologu, istoriku, patriotu, ar praeities įvykių stebėtoju?

– Pasijutau lietuviu, kuris, didžiuodamasis savo šalimi, bando išgelbėti jos įdomią istoriją nuo visiško subanalinimo tipiškuose mūsų minėjimuose. Jokios šalies istorija nėra tyra. Kiekvienoje tautoje, kiekviename žmoguje glūdi ir gėris, ir blogis. Rodykime savo istoriją tokią, kokia ji buvo ir žengdami į ateitį stenkimės būti teisingais, mokydami naują kartą apie teisybę, o ne sąmokslų teorijas ir tikrovės neigimą. Jie pamatys, jog didžioji mūsų istorijos dalis buvo garbinga.

– Ar ateityje žadi internete daugiau panašių projektų įgyvendinti?

– Aš šiaip dirbu pilnu etatu Pilietinio švietimo centre ir mažai lieka laiko asmeniniams projektams. Šis projektas, manau, yra puikus būdas pristatyti mūsų šalies istoriją naujai kartai, kad ji vertintų ne tik tą istoriją, bet ir teisybę bei sąžiningumą. Laikau save Lietuvos patriotu. Kai tik galiu ką nors Lietuvai naudingo nuveikti, stengiuosi tai padaryti..

D. Udrio filmai