Tebeaidintis aidas apie santariečius-šviesininkus

LEONIDAS RAGAS

2009 m. gruodžio 5 dienos „Drauge” išspausdintas Juozo Gailos „Santaros-Šviesos” organizacijai paskirtas straipsnis „Herojai, išdavikai, prisitaikėliai” (kur žodis „herojai” siejasi su Liūto Mockūno knygos pavadinimu) įkvėpė kitus pasisakyti. Pagal Antaną Paužuolį (2009 m. gruodžio 9 d. laiškas ,,‘Santara-Šviesa’ J. Gailos apmąstymuose”), daugelis santariečių vis dar perša Lietuvos žmonėms kosmopolitizmą patriotizmo sąskaita. O Marija Remienė 2009 m. gruodžio 17 d. laišku „Apie šviesininkussantariečius” giriasi dešiniųjų katalikų pakraipos visuomenės pranašumu, kad būtent jie, o ne šviesininkai išeivijoje sukūrė lietuvišką kultūrą, švietimą, labdarą.

Jiems jau buvo trumpai, aiškiai ir įdomiai atsakyta, todėl nebūčiau prabilęs, jei mano atidžiai skaitomas ir bičiuliu laikomas Jeronimas Tamkutonis komentaru „Pokalbis su ‘Santaros-Šviesos’ veikėjais” (2010 m. sausio 28 d.) nebūtų priminęs šešiasdešimtųjų. Tada Čikagos Marquette Park 69-oje gatvėje sekmadieniais po pietų Tamkutonis prie vokiško alaus šnekučiuodavosi su bičiuliais Titu Antanaičiu ir Kaziu Veselka žinomoje „Gintaro” klubo aludėje. Sykį jo bičiulių nebuvo, tad turėjo progos pasikalbėti su kitais. Vienas jų buvo Lietuvos okupantų atsiųstas akademikas atlikti kažkokią misiją, kitas – prestižinį rytų pakraščio universitetą baigęs žymus Santaros-Šviesos (S-Šv. – sambūris-federacija, jos veikėjai, nariai, jiems pritariantys) veikėjas.

Kai Tamkutonis tikino pastarąjį, kad bendravimas per kompartijos atsiųstus valdžios atstovus yra tėvynės išdavystė, o bendrauti su tauta galima tik per gimines, santarietis draugiškai jam atsakė, kad jiems abiem išbėgus iš Lietuvos, neliko kas rusams priešintųsi, ir todėl reikia bendrauti su Lietuva. (Beje, aš irgi pažinojau veiklų santarietį A. T. Antanaitį. Su juo širdingai išsišnekėjus būdavo aišku, kad S-Šv. nebuvo jokie įtartini savo tautos, kultūros bei jos tradicijų nepaisantys kosmopolitai, o Lietuvą mylintys ir visais būdais ją aplankyti skatinantys patriotai.)

Toliau pabandysiu kitų patriotizmo, kosmopolitizmo, pranašumo komplekso bei tėvynės išdavystės užgautų stygų aidą pratęsti savąja gaida.

• • •

Nors S-Šv. federacija buvo įkurta 1957 metais, susidomėjau ja žymiai vėliau ir gana atsitiktinai, kai 1967 metais moraliai ir kuklia simboline auka parėmiau American Lithuanian Sports and Cultural Activities Committee, Inc. rengiamą  Amerikos lietuvių krepšininkų kelionę į sovietų okupuotą Lietuvą. Suruošti šią išvyką buvo Akademinio skautų sąjungos nario Rimanto Dirvonio sumanymas. Drauge su skautais kolegomis Vytautu Germanu bei Tomu Remeikiu ir santariečiu-šviesininku Raimundu Mieželiu jis pravėrė duris tolimesnei veiklai. Jie buvo vieni iš pirmųjų, praslinkusių pro Geležinę uždangą, pro kurią S-Šv. su šūkiu „Veidu į Lietuvą” praėjo ne vien veidu, bet visu kūnu ir siela.

Kelionei tyliai pritarė plačioji visuomenė, o mūsų iš Lietuvos išsilakstę karingi politikai ir patriotiškų organizacijų vadai ir vadukai griežtai ją smerkė už „laisvės kovos fronto sulaužymą”.  Žodžiu ir raštu kelionę gynė S-Šv., kiti prisidėjo finansiškai, o tėvas Paulius  Baltakis, OFM, nuo 1984 m. išeivijos katalikų vyskupas, parėmė materialiai – parūpino visas uniformas. Parėmė ir buvęs VLIK’o pirmininkas.

Kai spaudoje pasirodė išvyką parėmusiųjų sąrašas, vieną vakarą buvau telefonu ilgoku pamokslu išvanotas Lietuvos laisvės kovos byloje plačią vagą išvariusio med. daktaro Kazio Bobelio. Jis išbarė už palaikymą S-Šv. sambūrio remiamos 16 žmonių grupės, kuri nesilaikė 1966 m. Clevelando rezoliucijos griežtų nuostatų, draudžiančių palaikyti bet kokį ryšį su Lietuva per „LTSR” įstaigų malonę. O skaitytis su K. Bobeliu reikėjo, nes, nepaisant jo, kaip urologo, profesijos, nuo 1970 m. jis buvo ALT’o, o nuo 1979 m. – VLIK’o valdybų pirmininkas, krikščionis demokratas, ateitininkas, frontininkas, veiklus JAV Respublikonų partijoje, JAV LB tarybos narys, o nuo 1992 metų ilgametis LR Seimo narys.

Matydami, kad JAV LB Krašto pirmininkas Bronius Nainys šio reikalo pernelyg nepasmerkė, maža dalelė karingai nusiteikusių balsingų ultrapatriotų atsiskyrė, inkorporavosi „Reorganizuotos Lietuvių Bendruomenės” vardu ir, nešini plakatais su šūkiais bei kumščiais grasindami, sutikdavo prie salės vartų tokius svečius iš tėvynės kaip solistą Vaclovą Daunorą.

Jo koncerto metu Čikagos Jaunimo centre reorgų pro langą mesta pusė plytos su nupieštu pjautuvu ir kūju iki kraujo sužeidė išeivijos primadonos, solistės Danos Stankaitytės ranką ir nutūpė jai tiesiai ant kelių. Įdomu, nes sprendžiant iš Valdo Adamkaus knygos „Likimo vardas – Lietuva” atrodytų, kad tik kompozitorius Darius Lapinskas buvo to nuostabaus, nepakartojamo vakaro auka. Bet pagal gerb. Daną, kuri sėdėjo antroje eilėje nuo scenos, trečia nuo lango, kito sužeisto nebuvo. Beje, knygoje rašoma: „Visa salė pasisuko pažiūrėti, kas įvyko, bet nė vienas žiūrovas nepašoko iš vietos.” Šia proga, kol dar yra gyvų liudininkų, jaučiu pareigą istorijos dėlei pateikti tikresnį variantą. Būtent, langui dužus, šukėms krentant, vienas jaunuolis žaibo greitumu movė per šalia esančias „EXIT” duris, paskui jį išdūmė dar vienas kitas. Bet lauke buvo tuščia, nesimatė jokios dvasios. Tai turėčiau gerai žinoti, nes vienas iš sprukusiųjų per duris buvau aš.

Grįžtant prie dr. Bobelio, langdaužių reorgų mentalitetui simpatizuodamas jis 1975 metais atsistatydino iš JAV LB VII tarybos. Beje, dar studijuodamas Vokietijoje dr. Bobelis priklausė studentų atgaivintam ateitininkų judėjimui, o Čikagoje 1949 m. atkurtoje ateitininkų veikloje buvo pirmasis jos pirmininkas. Bet jam nepavykus sujungti ateitininkų su senesniųjų ateivių organizacija „Vyčiai”, pasitraukė. Daktaro biografijoje sakoma, jog „iš visuomeninio gyvenimo jam artimiausia buvo ateitininkų veikla”.

• • •
Kuo daugiau buvo smerkiami krepšininkai ir S-Šv., tuo įspūdingiau ir tauriau atrodė iš Vakarų po 23 metų pagal santariečių šūkį „Veidu į Lietuvą” nuvežta į okupuotą Lietuvą pirmoji ne iš Maskvos saulėta prošvaistė. O krepšininkui Jonui Kaunui tai buvo vienintelė proga po 26 metų susitikti su motina, kuri 1941 metų birželio mėnesį kartu su 5 metų sesute buvo Kybartuose bolševikų nuo šeimos atplėšta ir ištremta į Sibirą. Po 5 metų tremtyje mirė dukrelė, po poros metų, po Stalino mirties, motina sugrįžo savo gimtinėn ir tik 1967 m. sutiko sūnų, būdama fiziškai nualinta ir dvasiškai suluošinta. Ir komandos treneriui  R. Dirvoniui tai buvo pirmoji ir paskutinė proga susitikti su tėvu, nes, kol po gero dešimtmečio gavo kitą vizą, per tą laiką tėtis mirė.

Su šia kelione buvo žengtas, berods, pirmas viešas žingsnis aplankyti tartum kalėjime nelaisvėje merdėjančią tautą. Norint ten patekti keliautojams Šaltojo karo metu reikėjo, pralaužus Geležinę uždangą, praslinkti pro bolševikinį „rojų” saugojusius kagėbistus, nepraradus su savimi gabenamos santariečių įduotos kontrabandinės spaudos mantos ir, savaime aišku, nepardavus tėvynės nei kilnių principų.

Nugabentas S-Šv. kultūrinis žurnalas ,,Metmenys” ne vieno intelektualo dvasią veikė kaip geriausi vaistai iš Vakarų. Misijoje dalyvavę teigia, kad reikėjo pereiti ne vieną kryžiaus kelią. Todėl juos laikau pirmaisiais apaštalais, nuvežusiais į Lietuvą vieną iš pirmųjų laisvės žiburėlių ir parvežusiais tuometinės Lietuvos gyvenimo vaizdą – realesnį, negu dainių išsvajota ir išdainuota ar dypukų atsivežta iš pabėgėlių stovyklų ir prieš tai iš savarankiškos Lietuvos.

• • •

Po netikėto ilgoko telefoninio pokalbio knietėjo geriau susipažinti su „neklaužadų” siekiais. Kadangi gerai pažinojau ne vieną sambūrio veikėją nuo University of Illinois Navy Pier studentavimo laikų, reikėjo pačiam įsitikinti, ar buvę kolegos galėjo pakeisti savo kailį ir tapti kai kurių vadinamais komunistų pakalikais, parsidavėliais.

Pasidairius po Nepriklausomųjų studentų sąjūdžio 1954 metais sudarytą statutą, tarp gairių galima rasti tokias kaip stiprinti tautinį sąmoningumą, skleisti humaniškumo dvasią, sielotis dėl žmogaus, tautos ir valstybės laisvės, asmens sąžinės laisvę remti humanistiniais bei krikščioniškais moralės pagrindais, būti tolerantiškiems skirtingoms konfesijoms, pritarti už savo teises kovojantiems negrams, žydams, užstoti despotų valdomus nuskriaustuosius. Pagal vieną iš įstatų, įžvalgių toliaregių buvo pasiryžta net ruošti gaires ir planuoti pamatus išsilaisvintos Lietuvos ūkiniam, kultūriniam, socialiniam ir politiniam atkūrimui. Planas, atrodo, vyko sėkmingai tol, kol 1995 m. dešiniųjų pakraipos frontininkai, remdamiesi kažkokiu mitu, neuždėjo tautosaugininkui Valdui Adamkui masono epiteto, taip norėdami atbaidyti Lietuvoje rinkėjus. Nereikėjo pavydėti, nes dešinieji irgi buvo nepėsti, o ruošė Lietuvai ne tik dr. Bobelį, bet ir LR Seimo nariais ištarnavusius Feliksą Palubinską ir Vytautą Dudėną (pastarasis ėjo net finansų ministro pareigas). Kad ir kaip būtų, ačiū Dievui, visų kilnūs troškimai išsipildė.

• • •

Septyniasdešimtaisiais žodžiu ir spaudoje pasipylė tuščiais skundais atsidavusios užuominos, įtariančios S-Šv. kenkiant Lietuvos pogrindžiui, stumiant jį į pražūtingą padėtį. Kadangi tai buvo sunkūs kaltinimai, reikėjo geriau susipažinti su tikrąja padėtimi, kad žmogus sugebėtum tuos kaltinimus atitinkamai įvertinti. Norint pajusti tuometinę  S-Šv. veiklą, reikėjo ieškoti patikimesnės informacijos nei kalbos smuklėse ar užuominos spaudoje. Tam tikslui pasiekti buvo svarbu susipažinti, nors kiek pabendrauti su keletu S-Šv. veikėjų, užčiuopti gyvąjį pulsą, kad paaiškėtų, kokių charakterio bruožų tie santariečiai iš tikrųjų yra. Sumanyta, padaryta. Ilgai nelaukiant susidarė ne viena proga ir iš arčiau pažinti vieną kitą ar daugiau S-Šv. narių.

Gera proga sutikti juos buvo kas metai rugsėjo antrąją savaitę keturias dienas trukusiuose S-Šv. suvažiavimuose, Almos ir Valdo Adamkų buvusioje Juozo Bačiūno Tabor Farm, Michigan vasarvietėje. Nuo aštuoniasdešimtųjų, kai programose pradėjo dalyvauti disidentai, o netrukus ir svečiai iš Lietuvos, stengiausi nepraeisti progos ten nuvažiuoti. Ten, ištrūkę iš apsiniaukusių miestų, sambūrio dalyviai švarioje, saulėtoje gamtoje nevaržomai pasisakydavo bei pasidalindavo skirtingomis pažiūromis, jausdavosi laisvai, niekas nevertė kitų minčių primygtinai priimti. Berods, nuo 1985 metų šie S-Šv. suvažiavimai tęsiami Pasaulio lietuvių centre, Lemont.

Buvo progų ir kitur susipažinti. Prieš keletą dešimtmečių per vieną metinę Čikagos lietuvių slidinėtojų klubo ir Lietuvių gydytojų draugijos bendrą išvyką į Colorado kalnus buvau viename kambaryje apnakvindintas su Liūtu Mockūnu, teko visą savaitę kartu slidinėti. Jis buvo kuklus, todėl gerokai užtruko, kol supratau, kad jis buvo vienas iš S-Šv. pagrindinių steigėjų ir mėnraščio „Akiračiai” redaktorių. Netrukus paaiškėjo, kad gerai sutikome ne tik slidinėdami, bet ir prie vyno ir sūrelio, rūpestingai diskutuojant dėl Lietuvos likimo. Todėl ir ateityje slidinėjome gana daug kartų kartu. Buvome Kanados Whistler kalnuose, kur dabar vyksta žiemos olimpiada.

Kartu buvo ir kitas prisiekęs S-Šv. narys, med. dr. Edvardas Kaminskas. Nors buvome ne visai to paties plauko ir pasitaikydavo įvairių nuomonių, paprastai nė vienam plaukai ant galvos neatsistojo ir nenukrito, ypač Liūtui. Daug apsiskaitęs, jis buvo tartum vaikščiojanti enciklopedija, ir kai per anksti iškritau iš rikiuotės dėl blogo klubo, pasigedau ne tiek slidžių, kiek kartu beslidinėjusio Liūto bičiulystės.

• • •

Pasak kai kurių sugalvoto mito, santariečiai esą netikintys. Sprendžiant iš mano bendravimo su S-Šv., matau visai kitą vaizdą. Su daugeliu jų tenka melstis per šv. Mišias, iš santarietės rankų priimti šv. Komuniją, išgirsti iš santariečio choristo dangun sklindančią giesmę.

Šia proga norėčiau su gerb. skaitytojais pasidalinti praeitą sekmadienį Lemont Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos biuletenyje užtiktomis kapeliono, jėzuito tėvo Antano (Saulaičio) mintimis. Jis sako, kad šv. Mišiose „išpažįstame, kad esame lygiaverčiai žemės bendrakeleiviai Kristaus kelyje – vyrai ir moterys, vaikai ir suaugę, sveiki ir ligoniai, vienos ir kitos kilmės, vargingesni ir labiau pasiturintys, normalūs, kaip mes, ar savotiški, kaip kiti žmonės... (paryškinta mano – L. R.)”. Ar ne apie šiuos daugiau ar mažiau po laiminga žvaigžde gimusius pasisako S-Šv.?

Stipriausias bendras vardiklis, suvedęs mane su santariečiais ar jų šalininkais ir ilgainiui tapęs draugyste, yra meilė Lietuvai arba patriotizmas, kurio vis dar kai kas pasigenda santariečiuose, smerkiant juos, neva jie yra Lietuvos negerbiantys kosmopolitai. Nors intelektualų svetimžodžiais persūdytos mokslinės temos ar pernelyg moderni poezija ar muzika dažnai būdavo virš mano galvos, visuomet supratau ir jutau S-Šv. sambūrio dalyvio prigimtą prisirišimą prie tėvynės. Jei modernų meną sunkiai virškinau, tai nereiškia, kad S-Šv. kultūrinė veikla nebuvo svarus įnašas į išeivijos modernų kultūrinį gyvenimą.

Meilę Lietuvai įrodėme šį mėnesį per Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios suruoštas ir gausiai lankytas jubiliejines šventes, kai šalia vienas kito stovėjo ateitininkas su santariečiu, anksčiau atvykęs su vėliau atvykusiu, demokratas su respublikonu, katalikas su protestantu – visi kartu sustoję traukėme išdidžiai, iš visos širdies ir visų plaučių „Vardan tos, Lietuvos, vienybė težydi” ir gana liūdnai, su tėvynės ilgesiu giedojome „Lietuva, brangi”.