Vasario 16–oji ir Kovo 11–oji per A. Vokietaičio prizmę

ANTANAS DUNDZILA

I

Kantriai laukdamas išplaukimo į Švediją per vokiečių karo laivyno kontroliuojamą Baltiją, Palangos pajūryje 1943 m. mūsų pogrindžio pasiuntinys štai ką pasižymėjo savo dienyne:

Aš esu stebėtinai ramus ir net abejingas, gal ramiausias iš visų čia esančių. Sakau ryšininkui Rinkevičiuivok, kad jei per dvi savaites negautų Kaune žinių, tai tegul jis perduoda Lietuvos jaunimui paskutinius mano žodžius: ,,Tėvynė aukščiau už viską… Kiekvienas žmogus savo gyvenime bent vieną kartą turi ryžtis didesniam žygiui patarnauti savo tėvynei. Tai yra didelė žmogaus laimė. Šiandien ta proga pasitaiko man, todėl esu laimingas.”

Algirdo Vokietaičio (gim. 1909 m. kovo 9 d.) gimtadienio šimtmetį šiandien mename už jo atliktus darbus. Žvelgiame ne tik į anuomet išsakytus žodžius, bet ir į tą jo žengtą žingsnį, kuriam kelio atgal nebebuvo. Jo prisiminimas sutampa su valstybinių švenčių kalendoriumi, minint Vasario 16-tą ir Kovo 11-tą. Šias šventes minime dėl jų istorinės reikšmės ir ryšio su kiekvienu iš mūsų. Vokietaičio sukaktis yra gera tema mūsų didžiosioms šventėms.

II

Vokietaitis – tai savaip labai spalvinga rezistencijos asmenybė iš Lietuvos okupacijų epo. Jis 1943– 1944 m. net keturis kartus žvejų laivu perkirto Baltiją, su uždaviniais nuvyko Švedijon ir grįžo Lietuvon. Į Vakarus beriedančiam Rytų frontui jau esant Lietuvoje, penktu kartu 1944 m. rugpjūčio 8 d. plaukiant su VLIKo Steponu Kairiu ir slaptais VLIKo įgaliojimais, jų laivą pagavo vokiečiai. Nepaisant kalėjimų ir lietuviams žinomos Stutthof koncentracijos stovyklos, Vokietaitis išliko gyvas. O kad jis gyvas sulaukė net 1990 m. kovo 11-osios, tai jam buvo dar vienas laimės nusišypsojimas, atitekęs tik nedaugeliui mūsų aktyviosios rezistencijos išrinktųjų.

Ir vokiečių, ir sovietų okupacijų laikais lietuvių pogrindžiui buvo svarbu ryšys su okupanto nekontroliuojamu pasauliu. Vokietaitis, kaip retas kitas, ryšininko uždaviniui į užsienį visa savo asmenybe buvo „kaip nulietas”. Jis – tuomet trisdešimties kelerių metų amžiaus, laisvai kalbantis keliomis svetimomis kalbomis, jau nuo 1930 m. kelis kartus buvojęs užsienyje, pajėgus atletas. Marburge 1939 m. jis apgynė fizinio auklėjimo daktaratą. Šalia to – prieškarinės Lietuvos auklėtinis, vėliau profesionalas pedagogas, su patirtimi nuo pradžios mokyklos iki docento ir katedros vedėjo universitete bei Kūno kultūros rūmų direktoriaus Kaune.

Įdomu ir šiek tiek keista, kad 1943 m. misijai į Švediją Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga buvo numačiusi visai kitą asmenį, kuris vadovybės posėdyje šio uždavinio atsisakė. Padėtį išgelbėjo ten pat pasisiūlęs Vokietaitis, jau vėliau pajūryje į savo testamentinius žodžius sudėjęs tai, ką protas ir širdis posėdyje padiktavo – gyvenime bent kartą ryžtis didesniam žygiui. Nors priešinimasis okupantui jam nebuvo svetimas, jis juk dalyvavo ir 1941 m. sukilime, nuo tos posėdžio akimirkos jo rezistenciniai keliai susipynė su okupuotos Lietuvos istorija ir Vokietaitis–pedagogas metų metams dingo iš viešojo akiračio. Jis pasitraukė iš legalaus gyvenimo ir paaukojo savo asmeninius planus tuo metu kurti šeimą. Po gyvybei rizikingų kelionių, kalinimų, karui pasibaigus – pabėgimo iš sovietų karuomenės ir kt., jis reiškėsi lietuvių visuomenėje ir, tik emigravęs į Ameriką, grįžo prie savo pamėgtos pedagogikos.

Lietuvai esant okupuotai, rezistencinis „virusas” Amerikoje jo neapleido. Jis kalbėjo ir rašė amerikiečiams, kaupė dokumentus, paruošė knygą, sekė įvykius Lietuvoje. Vokietaičio dėka šiandieną JAV Valstybiniame archyve College Park, MD galima rasti aiškiai jo anuomet į Stokholmą atgabentus, vėliau Vašingtoną pasiekusius pranešimus apie padėtį okupuotoje Lietuvoje. Jis garsiajai Hoover vardo bibliotekai pristatė vokiečių okupacijos meto mūsų pogrindžio spaudos rinkinius. Jau Amerikoje sukauptas jo asmeninis archyvas dabar yra Kaune.

Į okupacijas žvelgiantis asmuo Vokietaityje mato mūsų istorijai svarbų bruožą – kovotoją prieš abu okupantus. Kaip ir daugelis kitų, jis tuo pabrėžė Lietuvos Nepriklausomybės tikslą. Po jo biografiją dairantis plačiau, Vokietaitis imponuoja ir karo, ir taikos metu. Štai 1945 m. vasario 16 d., kai Lietuva vėl buvo sovietų okupuota, įšalusiame Stutthof Vokietaitis su Lietuvių Fronto Antanu Šapalu dalijasi kacetininko guoliu, jiedu sveikina viens kitą, verkia ir linki sulaukti antrosios Vasario 16-osios (Šapalas jos nesulaukė). O taikos metu visuomeniškai nusiteikęs Vokietaitis, pvz., 1936 m. Berlyne vykusioje olimpiadoje susipažino su JAV rinktinėje žaidžiančiu lietuvių kilmės Frank Lubin, jį suvedė su Lietuvos sporto organizatoriais ir nuo tada prasidėjo Lietuvos krepšinio aukso amžius.

III

Kasdienybėje svarbu vis sudabartinti gilyn istorijon grimstančius įvykius. Neturėję progos stebėti Nepriklausomybės Akto posėdžio ar vidury Baltijos laivelyje pasėdėti kartu su Vokietaičiu, mes tokius įvykius sau atkuriame intelektualiai ir dvasiškai. Tai yra mūsų šventės – įvykių ar iškilesnių asmenybių sukakčių vienoks ar kitoks minėjimas. Susibūrimas miesto aikštėje ar salėje, tarp bičiulių, šeimoje ar priminimas spaudoje, susikaupimas maldoje tampa tuo sudabartinimu, kuris mus kilsteli iš dažnokai šiaip jau nusistovėjusios kasdienybės ir branginamus atminimus perduoda ateities kartoms.

Sudabartinimo prasmę Amerikos aplinkai kaip tik šiomis dienomis taikliai išdėstė prieš mėnesį pagarsėjęs aviacijos kapitonas C. Sullenberger, sėkmingai nuleidęs sugadintą, išsigandusių keleivių pilnutėlį lėktuvą į Hudson upę. Kaip rašoma, beveik po mėnesio jis suprato, jog mirtinos katastrofos išvengimas plačiąją visuomenę tebegaivina todėl, kad mes trokštame gerų žinių (,,...realize how this event had touched people’s lives, how ready they were for good news...”); ilgimės lyg įrodymo, jog net pavojai pažabojami, kad – nepaisant aplinkybių – tebėra viltis. Tai irgi įvykio sudabartinimas, katastrofą iš saugaus atstumo ir jau laiko nuotolio rodantis kitais rūpesčiais begyvenantiems milijonams.

Šiose eilutėse prisiminimu sudabartintas, prieš šimtą metų Kaune gimęs Algirdas Vokietaitis mirė Kalifornijoje 1994 m., yra palaidotas Panemunės kapinėse. Norvegijoje gyvena jo sūnus ir JAV Vakaruose – sesuo Gražina Vokietaitytė–Amonienė.

Minėdami Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios sukaktis, sudabartiname tuos 1918, 1949 ir 1990 m. įvykius, kiekvieno mūsų likimą atvedusius į šiandieną. Paskelbti aktai buvo įgyvendinti, o tai skatina juos minėti ir jais džiaugtis. Vokietaičio atminimą siejame su Nepriklausomybe, nes jis buvo lyg tą nelaimėn patekusį lėktuvą skraidinusios įgulos narys ir neeilinio lietuvio vardo vertas tautos sūnus.

vok

Algirdas Vokietaitis (d.) su Pranu Lubinu 1939 m.