Vasario 16–oji ir Kovo 11–oji per A. Vokietaičio prizmę
ANTANAS DUNDZILA
I
Kantriai laukdamas išplaukimo į Švediją per vokiečių karo
laivyno kontroliuojamą Baltiją, Palangos pajūryje 1943 m. mūsų
pogrindžio pasiuntinys štai ką pasižymėjo savo dienyne:
Aš esu stebėtinai ramus ir net abejingas, gal ramiausias iš visų čia esančių. Sakau ryšininkui Rinkevičiui,
kad jei per dvi savaites negautų Kaune žinių, tai tegul jis perduoda
Lietuvos jaunimui paskutinius mano žodžius: ,,Tėvynė aukščiau už
viską… Kiekvienas žmogus savo gyvenime bent vieną kartą turi
ryžtis didesniam žygiui patarnauti savo tėvynei. Tai yra didelė žmogaus
laimė. Šiandien ta proga pasitaiko man, todėl esu
laimingas.”
Algirdo Vokietaičio (gim. 1909
m. kovo 9 d.) gimtadienio šimtmetį šiandien mename už jo
atliktus darbus. Žvelgiame ne tik į anuomet išsakytus žodžius,
bet ir į tą jo žengtą žingsnį, kuriam kelio atgal nebebuvo. Jo
prisiminimas sutampa su valstybinių švenčių kalendoriumi, minint
Vasario 16-tą ir Kovo 11-tą. Šias šventes minime dėl jų
istorinės reikšmės ir ryšio su kiekvienu iš mūsų.
Vokietaičio sukaktis yra gera tema mūsų didžiosioms šventėms.
II
Vokietaitis – tai savaip labai spalvinga rezistencijos asmenybė
iš Lietuvos okupacijų epo. Jis 1943– 1944 m. net keturis
kartus žvejų laivu perkirto Baltiją, su uždaviniais nuvyko
Švedijon ir grįžo Lietuvon. Į Vakarus beriedančiam Rytų frontui
jau esant Lietuvoje, penktu kartu 1944 m. rugpjūčio 8 d. plaukiant su
VLIKo Steponu Kairiu ir slaptais VLIKo įgaliojimais, jų laivą pagavo
vokiečiai. Nepaisant kalėjimų ir lietuviams žinomos Stutthof
koncentracijos stovyklos, Vokietaitis išliko gyvas. O kad jis
gyvas sulaukė net 1990 m. kovo 11-osios, tai jam buvo dar vienas laimės
nusišypsojimas, atitekęs tik nedaugeliui mūsų aktyviosios
rezistencijos išrinktųjų.
Ir vokiečių, ir sovietų okupacijų laikais lietuvių pogrindžiui buvo
svarbu ryšys su okupanto nekontroliuojamu pasauliu. Vokietaitis,
kaip retas kitas, ryšininko uždaviniui į užsienį visa savo
asmenybe buvo „kaip nulietas”. Jis – tuomet
trisdešimties kelerių metų amžiaus, laisvai kalbantis keliomis
svetimomis kalbomis, jau nuo 1930 m. kelis kartus buvojęs užsienyje,
pajėgus atletas. Marburge 1939 m. jis apgynė fizinio auklėjimo
daktaratą. Šalia to – prieškarinės Lietuvos
auklėtinis, vėliau profesionalas pedagogas, su patirtimi nuo pradžios
mokyklos iki docento ir katedros vedėjo universitete bei Kūno kultūros
rūmų direktoriaus Kaune.
Įdomu ir šiek tiek keista, kad 1943 m. misijai į Švediją
Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga buvo numačiusi visai kitą asmenį,
kuris vadovybės posėdyje šio uždavinio atsisakė. Padėtį
išgelbėjo ten pat pasisiūlęs Vokietaitis, jau vėliau pajūryje į
savo testamentinius žodžius sudėjęs tai, ką protas ir širdis
posėdyje padiktavo – gyvenime bent kartą ryžtis didesniam žygiui.
Nors priešinimasis okupantui jam nebuvo svetimas, jis juk
dalyvavo ir 1941 m. sukilime, nuo tos posėdžio akimirkos jo
rezistenciniai keliai susipynė su okupuotos Lietuvos istorija ir
Vokietaitis–pedagogas metų metams dingo iš viešojo
akiračio. Jis pasitraukė iš legalaus gyvenimo ir paaukojo savo
asmeninius planus tuo metu kurti šeimą. Po gyvybei rizikingų
kelionių, kalinimų, karui pasibaigus – pabėgimo iš sovietų
karuomenės ir kt., jis reiškėsi lietuvių visuomenėje ir, tik
emigravęs į Ameriką, grįžo prie savo pamėgtos pedagogikos.
Lietuvai esant okupuotai, rezistencinis „virusas” Amerikoje
jo neapleido. Jis kalbėjo ir rašė amerikiečiams, kaupė
dokumentus, paruošė knygą, sekė įvykius Lietuvoje. Vokietaičio
dėka šiandieną JAV Valstybiniame archyve College Park, MD galima
rasti aiškiai jo anuomet į Stokholmą atgabentus, vėliau
Vašingtoną pasiekusius pranešimus apie padėtį okupuotoje
Lietuvoje. Jis garsiajai Hoover vardo bibliotekai pristatė vokiečių
okupacijos meto mūsų pogrindžio spaudos rinkinius. Jau Amerikoje
sukauptas jo asmeninis archyvas dabar yra Kaune.
Į okupacijas žvelgiantis asmuo Vokietaityje mato mūsų istorijai svarbų
bruožą – kovotoją prieš abu okupantus. Kaip ir daugelis
kitų, jis tuo pabrėžė Lietuvos Nepriklausomybės tikslą. Po jo
biografiją dairantis plačiau, Vokietaitis imponuoja ir karo, ir taikos
metu. Štai 1945 m. vasario 16 d., kai Lietuva vėl buvo sovietų
okupuota, įšalusiame Stutthof Vokietaitis su Lietuvių Fronto
Antanu Šapalu dalijasi kacetininko guoliu, jiedu sveikina viens
kitą, verkia ir linki sulaukti antrosios Vasario 16-osios
(Šapalas jos nesulaukė). O taikos metu visuomeniškai
nusiteikęs Vokietaitis, pvz., 1936 m. Berlyne vykusioje olimpiadoje
susipažino su JAV rinktinėje žaidžiančiu lietuvių kilmės Frank Lubin,
jį suvedė su Lietuvos sporto organizatoriais ir nuo tada prasidėjo
Lietuvos krepšinio aukso amžius.
III
Kasdienybėje svarbu vis sudabartinti gilyn istorijon grimstančius
įvykius. Neturėję progos stebėti Nepriklausomybės Akto posėdžio ar
vidury Baltijos laivelyje pasėdėti kartu su Vokietaičiu, mes tokius
įvykius sau atkuriame intelektualiai ir dvasiškai. Tai yra mūsų
šventės – įvykių ar iškilesnių asmenybių sukakčių
vienoks ar kitoks minėjimas. Susibūrimas miesto aikštėje ar
salėje, tarp bičiulių, šeimoje ar priminimas spaudoje,
susikaupimas maldoje tampa tuo sudabartinimu, kuris mus kilsteli
iš dažnokai šiaip jau nusistovėjusios kasdienybės ir
branginamus atminimus perduoda ateities kartoms.
Sudabartinimo prasmę Amerikos aplinkai kaip tik šiomis dienomis
taikliai išdėstė prieš mėnesį pagarsėjęs aviacijos
kapitonas C. Sullenberger, sėkmingai nuleidęs sugadintą,
išsigandusių keleivių pilnutėlį lėktuvą į Hudson upę. Kaip
rašoma, beveik po mėnesio jis suprato, jog mirtinos katastrofos
išvengimas plačiąją visuomenę tebegaivina todėl, kad mes
trokštame gerų žinių (,,...realize how this event had touched
people’s lives, how ready they were for good news...”);
ilgimės lyg įrodymo, jog net pavojai pažabojami, kad – nepaisant
aplinkybių – tebėra viltis. Tai irgi įvykio sudabartinimas,
katastrofą iš saugaus atstumo ir jau laiko nuotolio rodantis
kitais rūpesčiais begyvenantiems milijonams.
Šiose eilutėse prisiminimu sudabartintas, prieš
šimtą metų Kaune gimęs Algirdas Vokietaitis mirė Kalifornijoje
1994 m., yra palaidotas Panemunės kapinėse. Norvegijoje gyvena jo sūnus
ir JAV Vakaruose – sesuo Gražina Vokietaitytė–Amonienė.
Minėdami Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios sukaktis, sudabartiname tuos
1918, 1949 ir 1990 m. įvykius, kiekvieno mūsų likimą atvedusius į
šiandieną. Paskelbti aktai buvo įgyvendinti, o tai skatina juos
minėti ir jais džiaugtis. Vokietaičio atminimą siejame su
Nepriklausomybe, nes jis buvo lyg tą nelaimėn patekusį lėktuvą
skraidinusios įgulos narys ir neeilinio lietuvio vardo vertas tautos
sūnus.
Algirdas Vokietaitis (d.) su Pranu Lubinu 1939 m.