zubovai

Zubovai: esam laimingi, kad niekada nereikėjo ieškoti ,,bendrų žemių”

Nenumaldomai artėja Lietuvos tūkstantmečiui skirtas choro ,,Dainava” ir fortepijoninio Zubovų dueto koncertas ,,Gratulationes Lithuaniae”, kuris įvyks kovo 8 d., Harris Theater, Čikagoje. Praeitą šeštadienį ,,Draugo” skaitytojai jau susipažino su kompozitore Nijole Sinkevičiūte, kuri specialiai šiam renginiui sukūrė premjerą – ,,Lietuvišką siuitą”. Šį šeštadienį – pokalbis su fortepijoniniu duetu – Sonata ir Roku Zubovais. Šie, buvę čikagiškiai, mielai sutiko pasidalyti savo nuotaikomis sugrįžtant į Čikagą, koncertiniais planais ir fortepijoninio dueto muzikavimo subtilybėmis.

– Mieli Sonata ir Rokai, kovo 8 d. Čikagoje Harris teatre kartu su choru ,,Dainava” pradžiuginsite muzikos mylėtojus koncertu, skirtu Lietuvos tūkstantmečiui paminėti. Čikagą turbūt galima pavadinti antraisiais Jūsų namais, čia praleidote bene dešimtmetį. Kokios nuotaikos sugrįžtate į Čikagą ir kiek laiko čia viešėsite?

Sonata: Kelionės labai laukiame ir ruošiamės jai su jauduliu. Jaudina tai, kad vėl grosime brangioms širdims, kurios mums labai svarbios. Jaudina tai, kad Čikagoje vėl vaikščiosime mums labai svarbiomis vietomis. O labiausiai, turbūt, jaudina tai, kad pasimatysime, apsikabinsime ir galėsime kalbėtis su mums labai labai brangiais žmonėmis.

Rokas: Čikagoje viešėsime savaitę. Repetuosime programą su choru ,,Dainava”, taip pat penktadienį, kovo 6 d., 8 v. vak. pagrosime koncertą fortepijonu keturiomis rankomis Lietuvių dailės muziejuje, Lemonte. Ši salė mums ypač brangi – čia bene trejus metus rengėme koncertų ciklus, galima sakyti – čia gimė mūsų fortepijoninis duetas. O ilgiau pasisvečiuoti, deja, neleidžia Lietuvoje palikti darbai.

– Čikagoje esate koncertavę ne kartą ir įvairiai publikai. Ko labiausiai pasiilgote iš šio miesto ir ko labiausiai „čikagietiško” trūksta Lietuvoje – tiek muzikine, tiek bendra, gyvenimiškąja prasme?

S.: Kartkartėmis su ilgesiu pagalvoju apie tuos laikus, kai galėjome lankytis Chicago Symphony Hall, Shakespeare Repertoire, Court Theatre, ,,Seminary Books”, ,,Borders”… Taip pat dažnai ilgiuosi žmonių, prie kurių per tuos dešimt metų labai prisirišome… Kokia laimė, kad šiais laikais galima taip lengvai judėti po pasaulį.

– Būsimame koncerte skambės tikrai ne dažnai koncertų salėse girdimas dviejų fortepijonų ir choro duetas. Ar tai pirmas toks Jūsų dueto koncertas su choru? Ar du fortepijonai šįkart kartu, kaip vienas instrumentas, atsvers chorą, ar vis dėlto šiame ansamblyje grosite kaip du savarankiški instrumentai?

R.: Su choru ,,Dainava” koncertavome 2000-aisiais. Liko labai šilti atsiminimai. Lietuvoje pastaraisiais metais ne kartą koncertavome su Klaipėdos choru ,,Aukuras”, taip pat teko groti su Vilniaus savivaldybės choru ,,Jauna muzika”. Turime patirtį atlikdami ir kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės kūrinius chorui ir dviem fortepijonams – ne kartą Lietuvoje drauge su Lietuvos radijo ir televizijos vaikų choru atlikome jos nuostabią kantatą ,,Saulės kelias”. Su choru ,,Dainava” Čikagoje pristatysime jos naująjį opusą – ,,Lietuvišką siuitą” chorui ir dviem fortepijonams. O dviejų fortepijonų ir choro santykį koncerte vienareikšmiškai nusakyti labai sudėtinga: Algimanto Martinaičio kūrinyje tikrai esame vieninga atsvara chorui; N. Sinkevičiūtės kūrinyje – santykis įvairus, dažnai žaismingas; Beethoveno ,,Choralinėje fantazijoje” Sonata skambins solisto partiją, o aš daugiau orkestro. Šiame kūrinyje fortepijonai skambės kaip dvi savarankiškos erdvės.

– Ne paslaptis, jog mėgstate eksperimentuoti, kuriate įvairius menų sintezės projektus. Kokius iš jų paminėtumėte, išskirtumėte?

S.: Grįžę Lietuvon, subūrėme septynių muzikantųbendraminčių ansamblį. Įkūrėme net kasmetinį savo festivalį ,,Nepaklusniųjų žemė” Neringoje. Mūsų septynetas tikrai linkęs eksperimentuoti – šalia įvairiausių tradicinio repertuaro ir šiuolaikinės muzikos programų, išdrįsome ,,įkelti koją” net ir į teatro sferą. Dar gyvenant Čikagoje mudu su Roku ,,susirgome” noru įgyvendinti ,,Vasarvidžio nakties sapną” pagal Shakespeare komediją ir Mendelssohn muziką. Tą pavyko padaryti Lietuvoje – septyniese vaidiname ir grojame. Užsidegę ėmėmės kito darbo – ,,Pero Giunto sugrįžimas” pagal Ibseno dramą ir Griego muziką. Bet šį kartą, vadovaujami Valentino Masalskio, nuėjome dar toliau – grojome ir vaidinome lėlėmis, kurias iš instrumentų nuolaužų mums sukūrė Valentinas Masalskis. Premjerą parodėme Vilniaus teatre ,,Lėlė”. Artimiausias mūsų darbas – Nijolės Sinkevičiūtės ,,Aušta aušrelė”, specialiai mūsų ansambliui sukurtas kūrinys pagal lietuvių liaudies pasakas. Jo premjerą planuojame šį pavasarį.

R.: Greta mūsų ėjimo teatro link mes taip pat gyvai grojame akompanuodami Charlie Chaplin filmams. Mums visiems buvo atradimas, kad Chaplin buvo ne tik režisierius, scenaristas ir pagrindinis aktorius, bet taip pat ir kūrė muziką savo filmams.

– Kokiais projektais šiandien gyvena Rokas ir Sonata bei ,,Zubovų Duo”?

S.: Planų tikrai nemažai… Be abejonės, daug idėjų susiję su mūsų vasaros festivaliu. Tai yra kamerinio muzikavimo sfera. Kitas veiklos baras – dviejų fortepijonų ansamblis. Daug metų grojame fortepijonu keturiomis rankomis, o visai ne taip seniai pabandėme grojimą dviem fortepijonais. Praeitų metų lapkritį atlikome mums parašyto šiauliečio kompozitoriaus A. Bružo koncerto dviem fortepijonams ir kameriniam orkestrui ,,Laumių sakmė” premjerą. Ir Rokui ir man labai patiko! Dabar imamės dviejų fortepijonų repertuaro, ir galiu drąsiai teigti – darbo užteks dešimtmečiui.

R.: Aš niekada nenutolstu nuo Čiurlionio kūrybos. Gruodžio mėnesį Bremene (Vokietijoje) įrašiau visų Čiurlionio fortepijoninių kūrinių ciklo penktąją – paskutinę plokštelę, leidžiamą ,,Celestial Harmonies”. Šiuo metu baigiu redaguoti Australijoje gyvenančios Gražinos Kazokas knygą, skirtą Čiurlionio paveikslų muzikalumui. Jei viskas bus gerai, knyga pasirodys balandžio mėnesį. Turiu ir į ateitį žvelgiančių planų, susijusių su Čiurlionio muzika.

– Kiekvieno muzikanto darbo režimas įtemptas – valandų valandos praleidžiamos šlifuojant muzikines frazes, mankštinant pirštų techniką, stengiantis įsiminti, išlavinti kūrinio skambesį. Kaip repetuoja duetas? Kokias tokio grojimo subtilybes įvardytumėte? Kaip pajuntamas dviejų žmonių „vienis”?

S.: Turėčiau pasakyti, kad mums vienas uždavinys yra labai lengvai išsprendžiamas – dviejų žmonių ,,vienis”. Esam laimingi, kad niekada nereikėjo ieškoti ,,bendrų žemių”. Esam labai skirtingi du vieno būvio – vienio – elementai. Kartu esame jau beveik dvidešimt metų, todėl daug klausimų jau atsakyta. Aš esu mūsų intuityvusis pradas, Rokas – racionalusis. Pradžioje kūrinį mokomės atskirai, todėl pirmose repeticijose vyksta traktuotės derinimas. Ir kažkuriuo stebuklingu momentu repeticijų metu pajunti, kad keturių rankų išdavoje gimsta trečia kokybė – tarsi ir nepavaldi nė vienam iš mūsų. Įsivaizduoju, kad toks jausmas turėtų būti pažįstamas tėvams.

– Kovo 8 d. koncerte Čikagoje skambės specialiai šiam koncertui sukurta premjera – Nijolės Sinkevičiūtės 5 dalių kūrinys chorui ir dviem fortepijonams „Lietuviška siuita”. Kaip gimė tokia mintis specialiai koncertui užsakyti premjerą?

R.: Kartu su Dariumi Polikaičiu sudarant koncerto programą labai norėjosi ryškių lietuviškų akcentų. Algimanto Martinaičio kūrinys, skirtas Lietuvos tūkstantmečiui, atrodė natūralus pasirinkimas koncerto pradžiai. O pasirinkti kompozitorę Nijolę Sinkevičiūtę antrajam lietuviškam akcentui nebuvo sudėtinga – ir choras ,,Dainava”, ir mes jau daug metų mėgstame kompozitorės braižą, jos puikų choro ir fortepijono išmanymą. Kompozitorei mūsų sumanymas taip pat iškart labai patiko. Mums labai džiugu, kad choras ,,Dainava” sudarė sąlygas kompozitorei kartu atskristi į Čikagą, padėti mums repeticijose ir dalyvauti kūrinio pasaulinėje premjeroje.

– Nuoširdžiai ačiū už pokalbį ir iki pasimatymo koncerte.

Kalbino Aurelija Tamošiūnaitė