skouts

Filmo apie Kanados skautes kūrėjas:
,,Šitos moterys – Lietuvos vertybė”

ALGIS VAŠKEVIČIUS

Pačioje šio mėnesio pabaigoje bus baigtas kurti filmas apie Kanadoje, Hamilton, veikiantį lietuvių moterų skaučių būrelį ,,Šatrijos Raganos”. Šio filmo autorius – Vokietijos pabėgėlių stovykloje gimęs ir vėliau į Kanadą su lietuviais tėvais persikėlęs inžinierius Joe Williams. Filmo kūrimas jam buvo nauja ir labai įdomi patirtis.

,,Mano motina Antanina Vilimienė dar 1952 metais, lygiai prieš šešis dešimtmečius, pradėjo skautišką veiklą Hamiltone ir tapo pirmąja lietuvių skautų būrelio ten tuntininke. Po daugelio metų, 1998 metais, ji užregistravo Hamiltone skautininkių būrelį ‘Šatrijos Raganos’, buvo pirmoji jo vadovė.

Kai aš pradėjau domėtis šia būrelio veikla, sužinojau, kad būrelio narės, kurios tikrai garbingo amžiaus – 80 ar 90 metų, 50 ar daugiau metų vis dar renkasi ir tęsia veiklą. Didžioji jų dauguma – našlės, slaugiusios savo dažniausiai labai sunkiai sirgusius vyrus. Palaidojo juos, užaugino vaikus ir tęsė skautišką veiklą, puoselėjo skautijos idealus, viena su kita dalijosi džiaugsmais, bet daug dažniau – skausmais. Šitos moterys – Lietuvos vertybė. Vargu ar tokia istorija dar kada kur nors pasikartos, todėl buvo būtina ją įamžinti”, – pasakojo filmo autorius.

Kaune gimusi Williams motina ir iš Rietavo kilęs jo tėvas, patekę į Vokietiją, buvo apgyvendinti Ingolstadt stovykloje. Čia 1947 metais ir gimė Joe. Jam buvo vos vieneri, kai šeima persikraustė į Kanadą. Migracijos pareigūnai Vilimaičių pavardę sutrumpino į Williams.

,,Kanadoje, metams bėgant, prisitaikėme prie vietinio gyvenimo, namuose vis dažniau ir daugiau kalbėjome angliškai. Žinoma, tėvai stengėsi leisti į lietuviškas šeštadienines mokyklas, bet mano draugams nerūpėjo mano šaknys, jie nesuko galvos dėl kažkur esančios Lietuvos, o ir man, nors ir žinančiam savo kilmę, Lietuva atrodė kažkoks sunkiai įsivaizduojamas kraštas”, – pasakoja inžinierius.

Tiesa, noras pamatyti tėvų ir senelių žemę visada buvo. Pirmą kartą Lietuvą vyras aplankė dar 1968 metų rugsėjį, praėjus vos mėnesiui po sovietų invazijos tuometėje Čekoslovakijoje. ,,Taip jau atsitiko, kad teko važiuoti tuo pačiu traukiniu, kuris iš Čekoslovakijos atgal gabeno karius. Tai buvo nepamirštamas įspūdis – matyti trimis eilėmis sukaltuose mediniuose gultuose sėdinčius ar gulinčius po kelis purvinus ir pavargusius rusų karius, smalsiai žiūrinčius į mane”, – prisiminė jis.

Tuomet Lietuvoje lankydavosi nedaug turistų. Vilniuje Williams apsigyveno viešbutyje, ir jau kitą dieną jo laukė netikėtumas – į duris pasibeldė jo senelė, tėvo motina, kurios visai nesitikėjo išvysti. 1947 metais ji 17 metų buvo ištremta į Sibirą, grįžo, susirado anūką, apie kurio atvykimą žinojo, ir jau netrukus verkdama jį laikė savo glėbyje. Kai paskutinį kartą ji matė savo sūnų, Joe tėvą, šiam buvo 18, o tada glėbyje ji laikė jo 21 metų sūnų. Joe nemano, kad tai buvo kuo nors išskirtinė istorija – tokių istorijų po karo buvo daugybė.

,,Aš vedžiau, susilaukiau 3 vaikų, Lietuva vėl tapo nepriklausoma. Išėjau į pensiją, atsirado daugiau laiko, tad pasisodinau savo motiną ir paprašiau jos daugiau papasakoti apie skaučių veiklą, nes ta veikla visada jai buvo labai svarbi. Ji pradėjo pasakoti, pradėjo rodyti man nuotraukas. Ir visa ta istorija vis labiau ir labiau mane traukė. Nutariau, kad visa tai reikia įamžinti, sudėti į filmą, kad liktų atmintis, vaizdai, prisiminimai. Buvo aišku, kad laukti ilgiau negalima, nes laikas negailestingai bėga, skaučių gretos retėja”, – aiškino filmo kūrėjas.

Williams išklausė nemažai lietuvių skaučių prisiminimų, juos įamžino. Moterys savo albumuose surado daug įdomių nuotraukų, kuriose atsispindi skaučių veikla, jų laisvalaikis, susirinkimai. Filmo kūrėjas gavo 1930 metų Lietuvos telefonų knygas, kur rado daug pažįstamų pavardžių.

,,Įsivaizduokite, toje knygoje radau skautininkės Danos Gutauskienės tėvo netoli Panevėžio esančioje Upytėje telefoną. Jis toje knygoje pavadintas dvarininku. Žiūrėjau Genovaitės Breichmanienės nuotraukas, kuriose ji – Vilniaus universiteto studentė. Jos vestuvines nuotraukas, vėliau – perkeltųjų stovyklose įamžintus vaizdus. Geriau galėjau suprasti šių moterų entuziazmą, užsidegimą. Mano filmas vis ilgėjo, darėsi vis įdomiau. Visos šios moterys, tada jaunos merginos, prarado viską.

Irena Gaižauskaitė, Teodoro dukra, nuotraukoje stovi lėktuvo priešaky – ji buvo aviacijos pionierė. Štai Irena Stankevičiūtė, atkeliavusi iš Adomiškių kaimo prie Marijampolės, Regina Bagdonienė ir Liuda Stungevičienė iš Panevėžio, Marytė Kalvaitienė iš Virbalio ir Ona Jusienė iš Žirgėnų kaimo, netoli Vilkaviškio, ar Elena Kontinienė iš Kretingos, Aldona Gurgždytė iš Radviliškio – visos jos buvo dar mergaitės, kai karas ir okupacijos viską apvertė aukštyn kojomis. Jos galėjo gyventi savo tėvynėje, kurti ten savo ateitį, bet likimas nubloškė taip toli”, – pasakojo Joe.

Tęsdamas savo tyrinėjimus, Williams sužinojo, kad Ingolstadt stovykloje skautėms vadovavo Ona Zailskienė. Vėliau ji persikėlė į Čikagą ir tapo Skaučių sąjungos vadove. Buvo labai įdomu, kad Aldona Meškauskaitė išsaugojo nuotraukas iš Wiesbaden stovyklos Vokietijoje, kuriose nufotografuota tą stovyklą 1946 metais aplankiusi tuometinio JAV prezidento Harry Truman žmona Bess Truman. Joe įsitikinęs, kad šių įdomių nuotraukų beveik niekas nėra matęs.

,,Suskaičiavau, kad 2011 metais visų ‘Šatrijos Raganų’ būrelio skautininkių skautavimo laikas sudarė 887 metus. Šiemet sukaks jau 80 metų, kai viena iš būrelio narių yra skautininkė. Kelios moterys šioje veikloje jau po 76 metus. Tai įspūdingi faktai. Nežinia, koks yra skautavimo rekordas, bet pats šio judėjimo įkūrėjas lordas Robert Baden Powell niekada nepasiekė 80 metų skautavimo”, – skaičiavo Williams.

Filmas apie ,,Šatrijos Raganas” jau baigtas, šiuo metu yra montuojamas, paliekant tik pačius įdomiausius faktus. Jo trukmė bus apie dvi valandos, jau numatytas laikas, kada būrelio narės bus pakviestos į premjerą. Filmo autorius neabejoja, kad pirmosioms žiūrovėms prireiks nemažai servetėlių ir nosinių ašaroms nusišluostyti, nes filmas sukels daug emocijų.

„Rinkdamas medžiagą šiam filmui, sutikau ir tokių moterų lietuvių, kurios iki šiol gyvena praeities nuotaikomis – laikas joms tarsi sustojęs ir įstrigęs tada, kai jos turėjo palikti tėvynę. Viena pašnekovė man sakė, kad niekada negrįžo ir negrįš į Lietuvą, nes tie prisiminimai, kurie išliko iš ano laiko, yra tokie nuostabūs ir nepakartojami, kad nesinori matyti to, kas yra dabar’’, – pasakojo Joe.

Apie savo herojes, savo atradimus ir netikėtumus, kuriant filmą, jis gali pasakoti ir rašyti valandų valandas. Ir prisipažįsta: per kelis pastaruosius mėnesius apie Lietuvą ir jos žmones jis sužinojo daugiau negu iki šiol per visą gyvenimą. Pradėjęs gilintis į lietuvių skaučių veiklą, Williams surinko daug žinių apie lietuviškos skautijos pradininkais laikomą Petrą JurgelevičiųJurgėlą, taip pat teisininką, pulkininką leitenantą Antaną Mačiuiką, tačiau nieko nepavyko rasti apie trečią asmenį, kuris buvo tarp skautijos pradininkų, – Kriaučiūnaitį.

Filmo autoriui atrodo labai keista, kad apie šį asmenį nieko nerašoma jokiose enciklopedijose ar žinynuose. Jis prašo atsiliepti tų, kuriems įdomi ši tema, kurie turi medžiagos ar žinių apie I. Kriaučiūnaitį, ir parašyti el. paštu: avilimas47 @gmail.com.


skouts

Filmo autorius J. Williams ir Antanina Vilimienė.


skouts

„Šatrijos Raganų’’ būrelis 1998 metais, kai jis buvo įkurtas. Stovi (iš k. į d.): Marytė Kalvaitienė, Antanina Vilimienė, Dana Kairienė, Irena Jokubynienė, Elena Kontenienė, Aldona Pietrantonio, Aldona Stanaitienė; sėdi (iš k.): Dana Gutauskienė, Regina Bagdonienė, Genė Breichmanienė. Nuotraukoje nėra Onos Jusienės, Irenos Zubienės ir Liudos Stungevičienės.

skouts
„Šatrijos Raganos’’ 2010 m., gavusios 50 skautavimo metų apdovanojimą iš skautų vadovės. Stovi (iš k.): Irena Zubienė, Regina Bagdonienė, Ona Jusienė, Aldona Stanaitienė, Marytė Kalvaitienė; sėdi (iš k.): Dana Gutauskienė, Antanina Vilimienė, LSS Vyriausia skautininkė Rūta Baltaduonytė-Lemon, Genė Briechmanienė ir Liuda Stungevičienė.