Iš k.: pedagogė Domicelė Petrutytė, Marija Varnienė ir dail. Adomas Varnas. ,,Draugo” archyvo nuotraukos

Montessori filosofija mus lydi visą gyvenimą
D. Petrutytės 100-osioms gimimo metinėms

DR. ROMUALDAS KAŠUBA

Mokytojas Domicelę Petrutytę ir Mariją Varnienę pažinojau tiesiogiai, nes kelis metus praleidau Montessori mokymo sistemoje. Buvau vienas iš penkių vaikų, kurie perėjo iš darželio į tik ką įkurtą bandomąją Montessori pradžios mokyklą, kurioje 1940 metais baigiau keturis skyrius. Kiek atsimenu, mūsų penketukas buvo vieninteliai nuolatiniai mokiniai per visą mokyklos gyvavimą. Tą penketuką sudarė Danutė Kutkaitė, Danutė Lapurkaitė, Jolita Putnaitė (labai gaila, bet ji jau amžinybėje), Romualdas Kašuba ir Jonas Ragaišis.

Šioje mokykloje, šalia mokytojų Petrutytės ir Varnienės, darbavosi ir keli kiti mokytojai. Pradžios mokykla buvo tame pačiame name, kaip ir darželis, bet čia mūsų laukė didelė naujiena – mums buvo paskirti nauji raudoni rašomieji darbo staliukai su kėdutėmis. Manau, kad tai padidino kiekvieno mūsų atsakomybės jausmą ir tuo pačiu pagerino žinių įsisavinimą. Dabar kiekvienas turėjome savo darbo erdvę.

Galiu iš karto pasakyti, kad mano prisiminimai apie darželį, pradžios mokyklą ir visus mokytojus yra labai malonūs. Tačiau per 75-ius metus daug detalių išbluko. Čia paminėsiu tris iš man svarbių prisiminimų.

Galiu drąsiai pasakyti, kad esu gana gerai susipažinęs su dailininko Adomo Varno kūryba. Varnienės darželyje, viename iš kambarių, buvo pakabinta daug jo paveikslų. Į tą kambarį buvo siunčiami visi, kurie nusižengė tvarkai. Čia jie turėjo praleisti šiek tiek laiko, kad apsvarstytų savo klaidas. Manau, kad mano atveju daugiau komentarų čia nereikia.

Mūsų gatvėje buvo gana daug vaikų, kurie lankė kitus darželius ar mokyklas. Buvau vienintelis iš Montessori darželio. Su draugais bediskutuojant apie mūsų darželinius mokslus, man kilo įtarimas, ar tikrai Montessori darželyje esame teisingai mokomi. Bet pamatęs savo draugų darbus mano įtarimas dingo – jie naudojo tuos pačius skaičius, tas pačias raides ir tą pačią daugybos lentelę!

Darželio kieme buvo vietos pabėgioti ir pažaisti. Vieną kartą man pavyko iš vietos (be įsibėgėjimo) gana toli nušokti, gal net ir toliau negu du metrus. Aišku, pasigyriau mokytojai Petrutytei. Ir gavau maždaug tokį atsakymą: ,,Sveikinu, bet kartu ir linkiu tokius šuolius daryti ir moksle.” Niekuomet neatsisakiau sporto, bet tą jos pasakymą ar patarimą labai dažnai atsimindavau.


* * *

Noriu papasakoti apie tolimesnį mūsų penketuko gyvenimą. 1940 m. birželio mėn. sovietai uždarė ir Montessori darželį, ir mokyklą. Tad mūsų penketukas liko savotiškais tos epochos palikuonimis. Po mokyklos uždarymo turėjome pereiti į kitas mokyklas, kad pabaigtume jau reformuotos sistemos 5-tą skyrių. Vokiečių okupacijos metu (1941–1944) lankėme skirtingas gimnazijas. Tuo laiku, kaip atsimenu, Montessori darželis atsidarė ne Trakų gatvėje, bet kažkur Žaliakalnyje.

Nelemti įvykiai išblaškė bei įvairiai palietė mūsų būrelį. Jau 1941 m. sovietai vieną šeimą iš mūsų būrelio ypač žiauriai persekiojo ir neteisingai nubaudė. Taip išėjo, kad Jonas Ragaišis ir aš 1941–1944 m. mokėmės IV Kauno gimnazijoje (dabar Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija). Jonas tą gimnaziją pabaigė. Apleidus Lietuvą 1944 m., aš po karo pradėjau lankyti Miuncheno lietuvių gimnaziją, kurią baigiau 1948 m. pabaigoje.

Su Jonu susipažinau iš naujo jau Lietuvos nepriklausomybės laikais. Po daugiau kaip 50 metų pertraukos atsitiktinai susitikome vienoje mūsų gimnazijos šventėje. Jonas ten tarė žodį abiturientų vardu, o aš buvau kviestas pasveikinti gimnaziją svetur gyvenančių mokinių vardu. Tada mes gana greitai susisiekėme su Danute Lapurkaite ir mūsų būrelis jau susidėjo iš trijų. Apgailėjome, kad Jolitos Putnaitės jau nebuvo tarp mūsų.

Mūsų trejetas kas metai ar kas dveji susirinkdavo vakarienei, kuri dažnai trukdavo daugiau nei keturias valandas, nes reikėjo apžvelgti praėjusius metus bei prisiminti Montessori gimnazijos laikus bei mokytojus. Įdomu, kad keletas mokytojų, kurie mane mokė IV gimnazijoje, po karo atsirado Miunchene, kur jie mane ir keletą buvusių IV gimnazijos mokinių vėl mokė. Taigi netiesioginis ryšys su IV gimnazija niekad nenutrūko. Bet dauguma mokinių buvo iš kitų Lietuvos vietų.

 2012 m. spalio 4 d. vėl susirinkome į tradicinę vakarienę. Ta diena buvo ypač svarbi, nes Danutė Lapurkaitė atsinešė iš kažkur gautą mūsų penketuko fotografiją Pirmosios Komunijos proga. Joje buvo ir Danutė Kutkaitė. Nors žinojome, kad ji gyvena Australijoje, bet iki tol mums nebuvo pavykę ją surasti. Pamatę fotografiją, nusprendėme žūtbūt ją surasti. Pasiteiravus pas kelis pažįstamus mums pavyko tai padaryti. Tad mūsų būrelis ir vėl tapo pilnos sudėties: Danutė Kutkaitė (Australija), Danutė Lapurkaitė (Lietuva), Romualdas Kašuba (JAV) ir Jonas Ragaišis (Lietuva).

Su australietės atsiradimu mūsų būrelio veikla labai pagyvėjo. Vėl visi turėjome iš naujo susipažinti, apsikeisti fotografijomis, palyginti savo patirtis trijuose žemynuose ir t. t. Tai darant beveik perdegė telefonų linijos. Aišku, visi galvojame, kad kada nors kur nors būtų labai malonu mums visiems kartu susirinkti.

JAV yra labai daug Montessori darželių. Apie Montessori pradžios mokyklas per daug nesigirdi. Mūsų apylinkėje yra net du Montessori darželiai. Didelio dėmesio tenka sulaukti, kai pasakai, kad mus mokė mokytojai, kurie buvo pačios dr. Maria Montessori mokiniai.

Universitete turime daug įvairių diskusinių grupių. Mano pažįstamiems technologijos, edukologijos ir kitų šakų profesoriams yra labai įdomu sužinoti apie mūsų būrelio nueitus kelius. Juos labai stebina tai, kad mūsų būrelis, nepaisant visų nelemtų įvykių (okupacijų, karo, žiaurumų, trėmimų, priverstinių darbų ir t. t.), ne tik nesubyrėjo, bet ir kartu įveikė daug kliūčių. Visi mūsų būrelio nariai baigė universitetinius mokslus, įskaitant Medicinos universitetą Kaune ir Nacionalinę Lietuvos muzikos akademiją Vilniuje. Dirbdami medicinos, muzikos dėstymo, chemijos, technologijos ir biologijos/farmakologijos srityse daug pasiekėme, daug matėme ir visą laiką sėmėmės naujų žinių.

Mano mama, pati būdama mokytoja, dažnai sakydavo, kad Montessori pozityvi filosofija mus visus sėkmingai lydės mūsų tolimesniuose žingsniuose. Dabar ir aš matau, kad Montessori mokymo sistemos įdiegtos savybės atsispindi ir mūsų būrelio gyvenime. Mokytojos Domicelės Petrutytės nuopelnai yra tikra to žodžio prasme milžiniški. Neabejojame, kad tai bus dar ne kartą pabrėžta.

Nuoširdus ačiū už viską Domicelei Petrutytei! Taip pat dėkoju ir mokytojai Marijai Varnienei ir visiems, kurie mus mokė Montessori sistemoje.

Pranešimas perskaitytas vasario 22–23 d. Kaune vykusioje konferencijoje „Vaikas – dievo dovana”, skirtai paminėti montessorinės veiklos atkūrimo Lietuvoje pradininkės a. a. Domicelės Petrutytės 100-ąsias gimimo metines, jos indėlį į Lietuvos montessorinį ugdymą.




Marija Varnienė (d.) su Domicele Petrutyte