Kas įlips į Benedikto XVI batus?

ALEKSAS VITKUS


Kai po popiežiaus Jono Pauliaus II mirties 2005 m. pradėjo aiškėti, kad naujuoju popiežiumi gali būti išrinktas kardinolas John Ratzinger, jis tada taip meldėsi: „Viešpatie, neleisk tam įvykti. Yra jaunesnių ir geresnių kandidatų, kurie Tavo darbą gali atlikti su didesne energija.” Dievas jo tada, atrodo, neišklausė. Taip nauju popiežiumi buvo išrinktas 78-metis kard. Ratzinger, seniausias per paskutinius 300 metų rinkimus. Jis tada aiškino, kad ir savo naują vardą pasirinkęs pagerbdamas popiežių Benediktą XV, kovotoją už taiką, kuris popiežiumi išbuvo irgi vos tik 7 metus (1914–1922). Benediktas XV Pirmojo pasaulinio karo metu buvo vadinamas „Le Kraut pope” (prancūzų) ar „pape boche” (vokiečių). Jis suorganizavo didžiulę pagalbą nuo karo nukentėjusiems kraštams, tarp jų ir Lietuvai.

Kai vasario 11 d. popiežius Benediktas XVI visam katalikiškam pasauliui paskelbė pasitraukiąs nuo vadovavimo Katalikų Bažnyčiai, jis nustebino gausius milijonus visame pasaulyje pasklidusių tikinčiųjų. Jo suprastėjusią sveikatą ir sumažėjusią energiją jau pastebėjo su juo vos ne kasdien bendraujantys, Vatikane reziduojantys kardinolai. Gandai ir spėliojimai padažnėjo, kai 2011 m. viename pokalbyje su vokiečių žurnalistu popiežius atvirai pareiškė, kad jis būtų linkęs svarstyti pasitraukimo galimybę, jei jaustų, kad sveikata neleis toliau darbuotis. Todėl nereikia stebėtis, kad jau prieš kelis metus kardinolai, būsimieji balsuotojai už naująjį popiežių, pradėjo ruoštis, ieškodami tinkamiausio kandidato vadovauti Katalikų Bažnyčiai jos trečiame gyvavimo tūkstantmetyje.

Tokia paieška ir subtilios varžybos neturi jokių panašumų į Amerikos politinių rinkimų akciją, pilną apmokamų skelbimų, nupirktų už kandidatams suaukotus pinigus, TV debatų, masinių susirinkimų naudojant moderniausios technologijos strategijas. Popiežiaus rinkimai, nors kartais ir privedantys prie stipriai ginamų priešingų nuomonių, paprastai lieka viešumoje nepaskelbti. „Kandidatai nebando pasirodyti kokiomis nors žvaigždėmis, jie nesifotografuoja, nei už save neagituoja”, – savo naujoje knygoje apie popiežiaus rinkimus rašo prancūzė autorė Caroline Pigozzi, karčiai primindama, jog „kas eina į konklavą, manydamas būsiąs popiežiumi, iš ten išeina paprastu kardinolu”.

Prieš pradėdami spėlioti, kas galėtų „įlipti į popiežiaus batus”, meskime žvilgsnį į tradiciškai sudėtingą ir per šimtmečius dažnai keistą rinkimų tvarką, kurioje balsą turi tik kardinolai, kurių šiandien yra net 209. Jie visi kviečiami dalyvauti pasitarimuose, bet balsuoti gali tik tie, kurie dar nėra sulaukę 80 metų amžiaus, o tokių vasario 28 d. bus 117 kardinolų.

Pats žodis konklava (lot. „conclave”) reiškia „su raktu”, t. y. kad balsuojantys kardinolai yra patalpinami patalpoje, kurioje jie būna tol, kol neišrenkamas naujas popiežius. Dieną prieš įeidami į konklavą, kardinolai dalyvauja Šv. Petro Bazilikos Mišiose, iš kur visa procesija įžengia į prie bazilikos prisiglaudusią Siksto koplyčią.

Balsavimas gali prasidėti dar tą pačią dieną. Nesutariant dėl kandidato, per kitas dienas vyksta po du balsavimus – ryte ir vakare. Popiežiumi išrenkamas kandidatas, gavęs bent 2/3 visų kardinolų balsų. Jei po 13 dienų tai nepasiekiama, kardinolai vieną dieną nebalsuoja, bet pašvenčia ją maldai, apmąstymui ir dialogui. Po to balsavimas vėl atinaujinamas, balsuojant jau tik už du daugiausiai balsų turėjusius kandidatus.  Reikalavimas, kad laimėtojas turi surinkti 2/3 balsų, išlieka. Balsavimas yra slaptas, ant lapelio užrašant kandidato pavardę.

Po kiekvieno balsavimo visi lapeliai yra surenkami ir sudeginami naudojant tam tikrus chemikalus. Iš Siksto koplyčios kamino kylantys juodi dūmai reiškia nesutarimą. Pasirodžius baltiems dūmams, Šv. Petro bazilikos aikštėje laukianti minia sužino, kad naujas popiežius jau išrinktas. Pasigirsta triukšmingi ir džiaugsmingi šauksmai „Habemus papam”.

Tada kardinolai prašo naujai išrinktą popiežių priimti jam uždedamas pareigas ir leidžia pasirinkti popiežišką vardą. Pagal tradiciją, kardinolų kolegijos diakonas, šiemet – kard. Jean-Louis Tauran – iš centrinio Šv. Petro Bazilikos balkono oficialiai praneša rinkimų rezultatą. Tuo tarpu naujasis popiežius, apvilktas plačia popiežiška mantija, pasirodo tame pačiame balkone duoti pirmąjį savo apaštališkąjį palaiminimą. Po kelių dienų naujas popiežius pradeda savo pareigas oficialiai atnašaudamas iškilmingas šv. Įvedimo Mišias.

Pereinamuoju laikotarpiu Bažnyčią tvarko ir valdo kas dieną susitinkanti visa kardinolų kolegija, o taip pat ir ypatinga keturių kardinolų grupė, vadovaujama Rūmų kanclerio kard. Tarcisio Bertone ir jo kitų nuolat besikeičiančių trijų kardinolų padėjėjų. Jis ir kard. Tauran gali turėti didelę įtaką paveikiant kitų kardinolų nuomonę dėl tinkamiausio kandidato į popiežius.

Spėlioti, kas taps nauju popiežiumi, yra sunku, kai pagalvojame, kad 117 balsuosiančių ir kandidatuosiančių kardinolų yra tokie įvairūs. Iš Europos kilusių vis dar yra dauguma – 62, 19 yra iš Lotynų Amerikos, po 11 – iš JAV, Afrikos ir Azijos, 3 iš Kanados ir 1 – iš pietinio Žemės pusrutulio. Šventąjį Sostą daugiau nei 450 metų užėmė Italijoje užaugę ir subrendę kardinolai, ir po 35 metų pertraukos italai ir vėl norėtų matyti popiežių italą. Tarp 62 iš Europos kilusių kardinolų italai sudaro didžiausią (28) tautinę grupę, nors iki daugumos jiems dar toli. Apklausos rodo, kad italų katalikai Šventajame Soste mielai matytų Milano kardinolą Angelo Scola, nenusisukdami nei nuo kardinolų Angelo Bagnasco ar Gianfranco Ravasi. Italai su dideliu entuziazmu prisimena iš Lombardijos kilusį labai populiarų popiežių Joną XXIII (1958–1963).

Katalikų Bažnyčios istorijos žinovai numato, kad, išrinkus popiežiumi italą, Bažnyčios linija taip, kaip ir Jono Pauliaus II ar Benedikto XVI valdymo metais, liks konservatyvi ir didelių pokyčių, įvestų per trumpus ir nepilnus penkerius Jono XXIII metus, nebus. Čia reikėtų prisiminti, kad konservatyvus Benediktas XVI per savo vien pirmuosius dvejus metus į kardinolus pakėlė net 38 kunigus, greičiausiai savo konservatyvumu ir ortodoksinėmis pažiūromis panašius į jį. Ir tikintieji, kurie laukia žymių pokyčių dogmose kaip platesnė moterų kunigystės teisė apaštalauti ar tolimesnė pažanga kunigų santuokos ar homoseksualizmo klausimu, jų greičiausiai dar turės laukti ilgai.