vas16
Vasario 16-osios akto reikšmė

ALGIMANTAS GURECKAS


Nedaug beliko mano kartos, kuri dar gerai prisimintų tą svarbų ir šviesų Lietu­vos praeities laikotarpį – Vasario 16-ąją tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje. Apie jį kartais skaitome ir girdime klaidingų pa­sakojimų ir vertinimų, todėl jaučiu pareigą papasakoti, kaip tą laikotarpį aš prisimenu.

Pirmoji Vasario 16-oji, kurią pri­si­menu, buvo iškilmingai švenčiama 1928 m. Tauragėje. Tai buvo 10 me­tų nepriklausomybės šventė. Va­ka­re mane nusivedė į pagrindinę miesto aikštę, kuri buvo užpildyta didelės tauragiškių minios. Kažkas sakė kalbas, minia plojo, šaukė „va­lio!”, orkestrai grojo, žmonės dainavo ir giedojo, bet man didžiausią, neuž­mirštamą įspūdį paliko eisena su liepsnojančiais fakelais.

Vėliau mūsų šeima persikėlė į Panevėžį. Ten lankiau gimnaziją. Die­ną prieš Vasario 16-tąją gimnazijoje vykdavo iškilmingas minėjimas. Panevėžyje tarnavo vienas pėstinin­kų ir vienas artilerijos pulkas. Vasa­rio 16-tos šventės svarbiausias įvykis bū­davo miesto pagrindinėje aikštėje vy­kęs tų kariuomenės pulkų paradas, kurį stebėti susirinkdavo didelė mi­nia panevėžiečių. Vakare svarbiausi miesto pastatai būdavo apšviesti elektros lempučių virtinėmis.

Vyravo pakili nuotaika, Vasario 16-toji buvo vertinama ir branginama šventė. Juk mūsų tėvų karta dalyvavo kuriant ir statant nepriklausomą Lietuvos valstybę, ir tas kūrybos darbas dar vyko ir mūsų akyse. Krašte visose srityse pastebimai vyko sparti, nors ir nelygi, pažanga. Ir mes tikėjo­mės, baigę mokslus, prie tų mūsų vi­sos tautos darbų ir pastangų prisijungti.

 Viską nutraukė sovietų okupacija. Krašte spontaniškai pradėjo kurtis slapti pasipriešinimo būreliai ir organizacijos. Tokios pogrindžio orga­nizacijos susidarė ir mūsų gimnazijoje, nors iki Vasario 16-osios nie­ko reikšmingo nenuveikėme. Pirmo­sios sovietų okupacijos metais (1941) Vasario 16-toji buvo sekmadienis. Šeš­tadienį gavome atspausdintus at­sišaukimus, kuriuos turėjome naktį prieš Vasario 16-ąją iškabinėti. Tai bu­­vo tikrai pavojingas uždavinys, nes sovietinė saugumo policija to laukė, ir jos uniformuoti ir civiliai apsiren­gę agentai šmirinėjo po visą miestą. Vaikščiojant man vėlai vakare po miestą pasitaikė, kad ties lieptu per Nevėžį nebuvo nė vieno žmogaus, tad skubiai prikabinau atsišaukimą prie medžio, šalia laiptų į lieptą, ir, apėjęs didelį lanką, grįžau namo. Džiau­giau­si, kad atlikau pareigą ir neįkliuvau.

Antrosios sovietų okupacijos me­tais Lietuvos kovotojai partizanai visada kokiu nors būdu paminėdavo Vasario 16-ąją. Svarbiausias partizanų vadų susitikimas 1949 m. bu­vo surengtas ir įvyko vasario 16 d. Ir vėliau per visą okupaciją tą dieną vis būdavo iškeliamos trispalvės vė­­liavos kartais kur nors prie fabrikų, kartais net ant jų kaminų, o kartais – kur nors medyje. Išeivija, tiek senoji, tiek naujoji, visame laisvame pasaulyje per visus ilgus okupacijos metus su gedulu, bet ir su viltimi šventė kiekvieną Vasario 16-tąją.

• • •

Pagaliau išaušo išsivadavimo diena – 1990 m. kovo 11-toji. Ne­pri­klausomybės atstatymo aktas įsakmiai deklaravo, kad „Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklau­so­mybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisi­nės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas.” Tai reiškia, kad Vasario 16-tosios aktas tebėra ir dabartinės Lietuvos valstybės pag­rin­das.

Dabar Lietuvoje švenčiamos trys valstybinės šventės: Vasario 16-ta, Kovo 11-ta ir Liepos 6-ta, Lietuvos valstybės (karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena. Kai Lietuva tapo Jungti­nių Tautų nare, reikėjo apsispręsti, kuri iš jų svarbiausia, nes JT pažymima kiekvienos valstybės-narės tik viena valstybinė diena. Lietuvai nekilo klausimo, kad jai svarbiausia yra  Vasario 16-toji.

Vasario 16-toji tada buvo ir dabar yra mano kartos lietuvių didžiai ver­tinama ir nuoširdžiai branginama šventė. Mes matėme ir supratome, jog Vasario 16-tosios aktas sukūrė sąlygas mūsų lietuvių tautai išlikti, gy­vuoti, augti ir klestėti. Tuo aktu po 123 metų svetimųjų valdžios buvo atkurta Lietuvos valstybė kaip tauti­nė, lietuvių tautos, valstybė.

Valstybės atkūrimas nėra laiko mašina. 1918 m. buvo neįma­no­ma sugrįžti į Lietuvą, kokia ji buvo prieš jos sunaikinimą 1795 m. Bet, jei ir būtų buvę įmanoma, niekas nebūtų no­rėjęs atkurti jau ir tais laikais, XVIII a. gale, atsilikusios, bajorų luomo valdomos, baudžiavinės Lietu­vos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) santvarkos. Valstybės atkūrimas reiškia tik tiek, jog mes laikome atkurtą valstybę senosios tęsiniu. Teisiškai lai­kome save senosios valstybės įpėdi­niais ir tęsėjais, jos teisių ir įsiparei­gojimų paveldėtojais. Senąją valstybę laikome sava, jos laimėjimus savais, bet taip pat tenka savomis pripažinti ir jos klaidas ir pralaimėjimus ir iš jų mokintis, kad jų nekartotume. Mes laikome, kad visi senosios valstybės valdovai buvo teisėti ir mums savi, o Rusijos carai, kurie Lietuvą valdė 120 metų, – svetimi ir neteisėti mūsų krašto užgrobėjai.

Vasario 16-tosios deklaracija nu­rodė, kad atstatyta valstybė skirsis nuo senosios dviem svarbiais atžvilgiais: valstybine santvarka ir tautine bei teritorine apimtimi. Lietuvos Taryba Vasario 16-to­sios aktu atstatė Lietuvą ne kaip luo­minę bajorų valstybę, kokia ji buvo prieš jos išdraskymą, bet kaip de­mokratinę, lietuvių tautinę valstybę. Tokia ji buvo atkurta ir 1990 m. kovo 11 dieną, tokia ji liko iki šiol. Jos konstitucijos preambulė sako, kad konstituciją priėmė Lietuvių Tauta, tai reiškia, jo valstybės steigiamoji galia priklauso jai.

Senoji LDK apėmė lietuvių ir gudų (arba, kaip dabar Lietuvoje sakoma, baltarusių) žemes. Vasario 16-tosios aktas paskelbė, kad atstatyta Lietu­vos valstybė atskiriama „nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis”. Tuo pareiškimu buvo nutraukti buvę valstybiniai ryšiai su Lenkija, jie taip pat buvo nutraukti ir su gudų tauta. Gudų veikėjai labai norėjo likti bendroje valstybėje su lietuviais. Bet tokioje valstybėje gudų gyventojų būtų buvę triskart daugiau negu lietuvių – gudų apie 9 mln., lietuvių – 3, viso apie 12 mln. gyventojų. Demokratijoje lemiamą žodį turi dauguma, tad to­kioje bendroje valstybėje vyraujantį vaidmenį būtų turėję gudai ir jų sla­viš­ka kalba neišvengiamai būtų vyra­vusi valstybės gyvenime. Ir vėl, kaip ir bendros Lenkijos ir Lietuvos Res­publikos laikais, lietuvių tauta ir lie­tuvių kalba būtų buvusi nustumta į antrą vietą. Lietuvių veikėjai ir visa lietuvių visuomenė to nenorėjo, jie siekė lietuvių tautinės valstybės, kur vyrautų valstybinė lietuvių kal­ba ir kur būtų užtikrinta lietuvių tautos gerovė. Todėl atsikurianti Lietuva atsisakė gudų žemių, kad atstatyta valstybė, nors ir daug mažesnė, būtų tautinė lietuvių valstybė.

XIX a. Europoje kilo tautinių ir demokratinių valstybių kūrimo banga. Per XIX ir XX a. įsikūrė naujos tautinės vals­tybės (Italija, Estija, Latvija, Slovė­nija), nauju tautiniu pagrindu atsikū­rė buvusios istorinės (Vokietija,  Veng­rija, Lietuva, Kroatija, Serbija), suiro ar buvo panaikintos su tautiniu pagrindu nesuderinamos senos (Abie­jų Sicilijų karalystė, Austrijos imperija,  Sovietų Sąjunga). Europoje netautinėmis, tautiškai mišriomis valstybėmis liko Šveicarija, Belgija ir Bosnija-Hercegovina.

Bet šiais laikais tarp Vakarų in­te­lektualų pasklido teorijos, nuvertinančios ar nuneigiančios tautybės reikšmę žmonių visuomenės struktūroje. Vieni teigia, kad tautinės valstybės tai tik XIX a. ir XX a. pradžios reiškinys, esą dabar jos yra ta­pusios pasenusiu anachronizmu. Kiti tvirtina, jog tautybės iš vis at­si­rado tik XIX a. (nors tada lieka neaišku, kas antikiniais amžiais bu­vo graikai, persai, žydai?). Esą dabar globalizacijos amžiuje tautos veikiai nyksta, tampa atgyventomis, netru­kus jos visai išnyks, ar bent praras bet kokią reikšmę. Tokiais nusistatymais vadovaujasi Europos  Sąjungos biurokratija Briuselyje.

Sunku tokias teorijas laikyti moksliškomis, nes jos netiria esamų reiškinių, bet tik nubrėžia tai, ko to­kių teorijų kūrėjai pageidautų. Jų ša­lininkų ir aktyvių skleidėjų atsirado ir tarp Lietuvos istorikų, sociologų ir politologų. Jie įsitikinę, kad XIX a. gale Jonas Basanavičius ir Vincas Kudirka nuvedė lietuvių tautą klaidingu keliu, nes atskyrė lietuvius nuo lenkų. Vasario 16-tosios aktą jie laiko kenksmingu, nes pagal jį buvo sukurta tautinė Lietuva. Jų nuomone, Lietuvai reikėjo pasilikti su Lenkija. Jie apgailestauja, kad po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva ne­pasidavė Lenkijos maršalo Jozef Pil­sudski ir generolo Lucjan Želi­gowski vadovybei. O dabar jie ragina Lietu­vą tenkinti visus Lietuvos len­kų ir Lenkijos reikalavimus ir pageidavi­mus, nors jie ir vestų į Lietuvos pa­žeminimą, jos nepriklausomybės pra­radimą ir pasidavimą Lenkijai.

Žinoma, demokratiniame krašte kiekvienas gali skelbti bet kokias sa­vo nuomones ir pasiūlymus. Jų neuždrausi. Jei jie atrodo neprotingi, geriausia į juos nekreipti dėmesio. Bet šiuo atveju tokias nuomones ir pa­siūlymus skleidžia kai kurie įtakingi Lietuvos universitetų profesoriai. Vienas iš jų profesorius dr. Šarūnas Liekis, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fa­kulteto dekanas, fakulteto, kuris ruošia Lietuvai jos jaunuosius diplomatus. Jei tokias nuomones ir pasiūlymus laikome Lietuvai žalingais, tylėdami nieko nelaimėsime. Tenka leistis į polemiką ir apginti Vasario 16-tosios aktą ir tautinės, lietuviškos Lietuvos valstybės pobūdį.

Nes Lietuvos valstybė negali būt kitokia. Ji Vasario 16-tos aktu buvo atkurta tam, kad apsaugotų lietuvių tautą nuo jai gresiančių pavojų ir sudarytų jai tinkamas sąlygas išlikti, gyvuoti, kurti ir klestėti. Tuo aktu Lietuva apsispren­dė nutraukti daugiau nei 500 me­tų ją varžiusius ryšius su Lenkija ir ryž­tingai pasuko savitu, lietuvišku ke­liu. Nuo tada lietuvių tauta yra Lie­tuvos pagrindas, prancūziškai sa­kant, tai jos raison d’etre, jos egzistencijos prasmė. Kito pagrindo ji ne­turi ir negali turėti. Jei lietuvių tauta išnyktų, Lietuvos valstybė liktų nereikalinga ir netrukus žlugtų. To­dėl bandymai paneigti Lietuvos valstybės tautinį pobūdį ją žaloja ir silpnina.

Mums, už LR ribų gyvenantiems lietuviams, itin svarbu, kad Lietuva liktų tautine lietuvių valstybe, nes tik tokia Lietu­va, kuri vadovausis Vasario 16-tosios aktu, rūpinsis išlaikyti artimus ir pastovius ryšius su pasaulyje paskli­dusiais lietuviais. Jei Lietuva atsi­sakytų tautinės valstybės pobūdžio, jos ryšiams su užsienio lietuviais neliktų pagrindo.

Pranešimas skaitytas Washington, DC skaučių židiniečių Vasario 16-osios sueigoje, 2012 m. vasa­rio 18 d.

Algimantas Gureckas – ekonomistas, teisininkas, ilgus metus aktyviai dalyvavo JAV LB ir PLB veikloje, dabar pensininkas.