Narutavičių šeima Brėvikių dvare apie 1928 m. Iš kairės pirmoje eilėje sėdi: Liudvika Zaikauskaitė- Narutavičienė (Jono žmona), Joana Narutavičienė (signataro žmona), duktė Sofija Narutavičiūtė- Krasowska; antroje eilėje: sūnus åKazimieras, signataras Stanislovas Narutavičius, sūnus Jonas ir duktė Elena. Iš Kazimiero Narutavičiaus asmeninio archyvo.

Už kiekvieno didžio vyro – didi moteris!
Maldos ir žodžiai – lenkiškai, o širdis – lietuviška

RAIMUNDAS MARIUS LAPAS

Sofija Chodakauskaitė-Smetonienė, Joana Bilevičiūtė-Narutavičienė. Dvi 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų žmonos. Intuityviai norėjau jas suporuoti. Jutau, kad jas sieja kažkas ypatingesnio, tik ne iš karto supratau kas. Gal tai, kad vaikystėje abi kalbėjo lenkiškai? Ar kad abidvi buvo pamaldžios? Pagaliau dingtelėjo – taigi viena buvo vienos šalies prezidento žmona, o kita – kitos šalies prezidento brolienė!

Bajoraitė, ištekėjusi už inteligento

Sofija Chodakauskaitė gimė 1885 m. sausio 13 d. Gavėnuose. Kaip rašo istorikė Inga Jakubavičienė, su būsimu vyru, tuomet 21 metų gimnazistu Antanu Smetona ji susipažino 1895 m. vasarą, būdama vos 10-ties. Neformaliu Smetonų piršliu laikytinas kalbininkas Jonas Jablonskis. Tarp Sofijos ir Antano užsimezgė nuoširdi draugystė, ir vieną dieną jaunuolis pažadėjo, kad kai tik jo išrinktoji baigs gimnaziją, jis atvažiuos pasipiršti.

Jaunikaitis žodį ištesėjo – vos tik baigusi Mintaujos gimnaziją, Sofija sulaukė pasiūlymo tuoktis. Smetona buvo paprastos, neturtingos ūkininko šeimos sūnus. Laimė, išsilavinimui įgijus didesnės svarbos nei mėlynasis kraujas, neturtingi, bet išsimokslinę vyrai tapo bajorų šeimose pageidaujamais jaunikiais.

1904 m. Sofija Chodakauskaitė ištekėjo už Žemės banko darbuotojo Antano Smetonos. Santuoka įvyko Vilniuje, Šv. Mikalojaus bažnyčioje. 1905 m. porai gimė dukra Marija Danutė, o 1906 m. – antra dukra Birutė, kuri trejų metukų mirė nuo smegenų uždegimo. 1913 m. Smetonos sulaukė sūnaus Juliaus Rimgaudo.

Smetonų namai Vilniuje tapo svarbiu lietuviško gyvenimo židiniu, o Sofija – svetinga tų namų šeimininke. Čia dažnai lankydavosi jos krikštamotė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, kun. Juozas Tumas-Vaižgantas, Antanas Žmuizdinavičius, Juozas Tūbelis, Mikas Petrauskas su broliu Kipru, kartais užsukdavo net Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Vyko karštos politinės diskusijos, bet Smetonos su svečiais ir padainuodavo, mat Sofija ir Antanas turėjo gražius balsus.

Kaip teigia Inga Jakubavičienė, Sofija susidraugavo su vyro politinių diskusijų dalyvio Mykolo Biržiškos žmona Bronislava. Būtent jos paveikta Smetonienė pasirinko būti aktyvia vyro pagalbininke ir dalyvauti visuomeniniame darbe, o ne pasišvęsti tik šeimai.

Prezidentiene tapo užsienyje

Sofijos Smetonienės net nebuvo Lietuvoje, kai 1919 m. balandį jos vyras tapo pirmuoju Lietuvos prezidentu. Mat vykstant Lietuvos nepriklausomybės kovoms, baimindamasis dėl savo šeimos saugumo Smetona ją ir vaikus buvo išsiuntęs į Šveicariją. Sofija beveik kasdien rašė laiškus vyrui, į kurį meiliai kreipdavosi „Brangus Ante”, „Mano Antyte”, o pasirašydavo „Tavo žmona”. Ji rašydavo apie savo sveikatą, aplinkos nuotaikas ir pateikdavo kuo smulkiausią asmeninių išlaidų ataskaitą (už naujus drabužius, vaistus, buitinius reikalus, rinkliavą bažnyčioje, aukas įvairiems asmenims, net kišenpinigius viešbučio šveicoriui). Skaidrumo Smetona reikalaudavo ne tik iš savo valdžios vyrų, bet ir iš artimųjų!

Laiškuose Sofija didžiuodavosi lietuvių laimėjimais ir piktinosi kai kurių politinių veikėjų bailumu, prisitaikėliškumu. Savo statuso pasikeitimo ji beveik nejuto. Iš pradžių net neprisipažindavo esanti Lietuvos prezidento žmona! Kai šveicarai jos teiraudavosi: „Ar jūs nesate artima su Lietuvos prezidento Antano Smetonos šeima?”, ji kukliai atsakydavo, jog Smetonų Lietuvoje yra daug.

Aprimus kariniams veiksmams, 1919 m. rudenį Smetonienė su sūnumi Juliumi grįžo į Kauną, o dukra Marytė liko Šveicarijoje baigti gimnazijos. Vyko kovos už nepriklausomybę. Karo ligoninė Laikinojoje sostinėje buvo perpildyta fronte sužeistų karių. Smetonienė su kitomis Lietuvos Vyriausybės narių žmonomis nešdavo ligoniams maistą, vaistų.
 
Labdaringa, aistringa, pamaldi

Istorikas Alfonsas Eidintas pastebi, kad ir tuo laikotarpiu, kai Smetona nebuvo prezidentas (1920 m. birželis – 1926 m.), Sofija ne tik augino du vaikus, bet ir buvo aktyvi visuomenininkė. 1922 m.vasarą ji tapo Šv. Vincento ir Paulio pavargėliams šelpti draugijos vicepirmininke. Kun. Juozo Stakausko 1922 m. rugpjūčio 5 d. rašte Kauno apskrities viršininkui vietoj Smetonienės profesijos – užsiėmimo įrašyta: „Buv. Prezidentienė.”

Robert W. Heingartner atsiminimų ,,Lithuania in the 1920s. A Diplomat’s Diary”(,,Rodopi’’, Amsterdam, 2009) redaktorius istorikas Alfred Eric Senn pateikia įdomią Sofijos Smetonienės charakteristiką. Štai 1924 m. JAV konsulas Kaune Harry Carlson tarnybiniame pranešime į Washington, DC ją apibūdino taip: „Ponia Smetonienė yra lenkų kilmės aukšto išsilavinimo moteris, yra žinių, kad jos šeima priklauso lenkų aukštuomenei. Ji itin žavinga ir gali būti priskirta trims svarbiausioms Lietuvos moterims šiuo laikotarpiu. Ji tikrai puiki pokalbininkė, tačiau jos kalbose, kai ji šneka apie asmenis ir reiškinius, yra kažkokio aštrumo ir ironijos. Ponia Smetonienė yra aistringa lošėja kortomis ir gerai žinoma, kad ji lošia iš gana stambių sumų.”

Buvęs prezidento Smetonos asmens adjutantas Vaclovas Šliogeris savo knygoje ,,Antanas Smetona: žmogus ir valstybininkas” (Sodus, MI, 1966) mini, jog Smetonienė mėgo ne tik proferansą lošti, bet ir kiną bei operą. Užaugusi religingoje Chodakauskų šeimoje, ji buvo giliai tikinti. ,,Nuostabu, kad kartais ir po šeštadienį ilgai užtrukusio kokio diplomatinio priėmimo ar kitokio pobūvio sekmadienį niekad nepraleisdavo Mišių, – prisimena adjuntantas. – Jei kartais kiek pamigus nesuspėdavo į ankstyvąsias pamaldas, važiuodavo į vėlyviausias Mišias, laikomas medinėje Prisikėlimo bažnyčioje Žaliakalnyje. Kol gyveno Prezidentūroje ją lydėdavo sūnus Julius. P. Smetonienės pamaldumas nebuvo formalus, bet nuoširdus ir gilus.”

Lietuvėlė – nebe mūsų

1940 m. birželio 15 d. naktį Sofija Smetonienė su vyru ir dukros bei sūnaus šeimomis pasitraukė į Vakarus. Pasitraukimas buvo varginantis ir žeminantis. Mat iš pradžių buvo sutarta, kad prezidentas išvyksta iš Lietuvos, tačiau pasiekus Kybartus jiems buvo pranešta, jog gautas įsakymas nieko per sieną nepraleisti. Per vieną naktį prezidentas neteko autoriteto, su juo buvo elgiamasi lyg su eiliniu bėgliu.


Lietuvos pasiuntinybė Washington, DC, kuri buvo gausiai remiama ir Smetonos aukštai vertinama, su į JAV atvykusiu prezidentu elgėsi nepagarbiai, nesudarė sąlygų net laikinai apsistoti dideliame pasiuntinybės pastate.

Amerikos lietuviai prieštaringai vertino Smetonos pasitraukimą iš Lietuvos tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis. Daugiausia paramos prezidento šeima sulaukė iš Juozo Bachuno, kuris pakvietė apsigyventi juos vasarvietėje Tabor Farm, Sodus, MI. Vėliau Smetonos persikėlė į Cleveland.

Po tragiškos vyro žūties gaisro metu 1944 m. sausio 10 d. našlė Sofija apsigyveno sūnaus Juliaus šeimoje. Buvusiai prezidentienei buvo tikrai sudėtinga apsiprasti amerikiečių aplinkoje, svetimoje kultūroje. Nepaisant didelės širdgėlos dėl paliktos tėvynės, ji ir toliau sekė įvykius, sielojosi dėl kasdien žūstančių brolių ir sesių sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Jos vaikai pamažu įsitvirtino naujoje šalyje, užaugo anūkai. Sofija Smetonienė mirė Cleveland 1968 m. gruodžio 28 d., sulaukusi 82 metų.

Spalvinga Narutavičių šeima prašyte prašosi atskiro straipsnio. Gimę lietuvių bajorų šeimoje, du broliai skirtingų tautinių vėjų buvo nupūsti į skirtingas puses. 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės akto signataras Stanislovas Narutavičius (1862 m. rugsėjo 2 d. Telšiuose – 1932 m. gruodžio 31 d. Kaune) tapo teisininku, Lietuvos politiniu veikėju, o jaunesnysis brolis Gabrielius (1865 m. kovo 17 d. Brėvikiuose – 1922 m. gruodžio 16 d. Varšuvoje) nukeliavo nelietuviškais keliais. 1922 m. gruodžio 9 d. Lenkijos Seimas išrinko jį pirmuoju Lenkijos prezidentu. Tačiau iškart po išrinkimo dešinieji politiniai oponentai pradėjo puolimo kampaniją, apkaltino Gabrielių ateizmu, patekimu į valdžią mažumos balsais ir pan. 1922 m. gruodžio 16 d. Varšuvos nacionalinėje galerijoje ,,Zachęta” lenkų nacionalistas dailininkas Eligiusz Niewiadomski nužudė Gabriel Narutowicz – Gabrielių Narutavičių.

Šiandien mus domina signataro Stanislovo Narutavičiaus žmona Joana Bilevičiūtė, beje, Juozapo Pilsudskio pusseserė. Kas ji? ,,Visažinis” internetas – nebylus, nepasakoja nieko. Tenka atsisukti į ,,senamadiškus” šaltinius. Štai ką iškniso mano nepamainomas ,,detektyvas”, Kaune gyvenantis bibliotekininkas Alvydas Surblys.

Joana Bilevičiūtė-Narutavičienė gimė 1868 m. kovo 23 d. Klišių dvare, netoli Viekšnių. Su Stanislovu Narutavičiumi susipažino per jo brolį Gabrielių, būsimą pirmąjį Lenkijos prezidentą. Joana galėjo jį sutikti dar laikydama egzaminą Sankt Peterburge po privataus instituto Varšuvoje baigimo (gavo aritmetikos ir rusų kalbos namų mokytojos kvalifikaciją). Gabrielius Narutavičius studijavo Ciuricho universiteto Politechnikos institute, kai į Ciurichą mokytis atvyko ir Joana Bilevičiūtė. Gabrielius globojo Ciuricho universiteto Filosofijos fakultete studijavusią bei bendruosius dalykus ir filosofijos, pedagogikos kursus išklausiusią merginą. Dėl konkrečios Stanislovo ir Joanos susipažinimo vietos ir aplinkybių yra įvairių versijų. Tai galėjo būti Vladimiro Zubovo namuose Vilniuje ir Ciuriche, Stanislovui ten apsilankius pas brolį Gabrielių.

1889 m. Ciuriche buvo įregistruota civilinė Stanislovo Narutavičiaus ir Joanos Bilevičiūtės santuoka, o 1890 m. Vilniuje ir bažnytinė santuoka. Pora trumpą laiką gyveno Varšuvoje, 1891 m. atvyko į Lietuvą. Trumpam apsistojo Vilniuje, po to išvyko į Stanislovo dvarą Brėvikiuose, kur Joana privačiai mokė kaimo vaikus. Vėliau ji dirbo savo įsteigtoje privačioje mergaičių progimnazijoje Telšiuose (mokė aritmetikos, lenkų kalbos), o Pirmojo pasaulinio karo metais – Roslavlyje. Vienas po kito šeimoje gimė 4 vaikai: Sofija (1893), Jonas (1896), Elena (1899) ir Kazimieras (1904).

1918 m. Narutavičiai grįžo į Lietuvą ir Joana toliau mokė kaimo vaikus Brėvikiuose bei Alsėdžiuose. Nuo 1926 m. gyveno Kaune, kur iš pradžių dirbo lenkų kultūros ir švietimo organizacijoje ,,Žibintas”, po to mokytojavo Adomo Mickevičiaus lenkų gimnazijoje, nuo 1929 iki 1934 m. buvo šios gimnazijos vicedirektore, laikinai pavaduodavo ir gimnazijos direktorių. Po tragiškos vyro mirties (jam nusižudžius), metė pedagoginį darbą ir grįžo į Brėvikius, kur tvarkė apleistą dvarą.

Joanos Bilevičiūtės-Narutavičienės pomėgiai ankstyvajame laikotarpyje susiję su jos kairuoliškomis pažiūromis ir revoliucine veikla. Vėliau ji susidomėjo filosofija, pedagogika, šveicariška auklėjimo sistema. Kaune aktyviai dalyvavo kultūrinėje, švietėjiškoje veikloje lenkų organizacijose ,,Žibintas” ir ,,Židinys”.

Lenkai ar žemaičiai?

,,Kai juodu baigę mokslus ir susituokę, ryžos atsidėt visuomeniniam-kultūriniam darbui, iš pradžių nutarė apsigyvent tikrojoj Lenkijoj ir ten veikti: juk juodu esą pirmiausiai lenkai, o tik paskui žemaičiai. Tačiau pagyvenę ten ilgėlesnį laiką, gyvai pajutę ir galutinai įsitikinę nesą tikri lenkai, o lietuviai; net patys lenkai vadinę juos litvinais ir gana! Ir juodu patys aiškiai pamatę, jog judviejų visa dvasinė struktūra yra visai skirtinga, ne lenkiška”, – apie Narutavičius rašė kanauninkas Mykolas Vaitkus savo „Atsiminimų” ketvirtame tome „ Per giedrą ir audrą” (l-la ,,Nida”, Londonas, 1965). Tada jie ir ryžosi grįžti į gimtą kraštą ir darbuotis to krašto gerovei, ypač švietimo srityje. Jie nutarė įvykdyti tai, apie ką žmona svajojo, – įkurti Telšiuose vidurinę mokyklą mergaitėms, kas anuomet nebuvo įprastas dalykas.

Kitas mano pagalbininkas iš Lietuvos prof. Stasys Vaitekūnas pastebi, kad po vyro mirties į Brėvikius grįžusi Joana Narutavičienė buvo gerbiama. Pasakojama, kad net Alsėdžių kunigai nepradėdavo sekmadieninių pamaldų, kol neatvykdavo kartais vėluojanti signataro našlė. Kaip ir anksčiau, kai atvažiuodavo brikele dar kartu su vyru Stanislovu, ji kukliai melsdavosi ne patiems garbingiausiems parapijiečiams skirtoje ložėje, o klauptuose, šalia kitų valstiečių.

Saulėtą 1941 m. birželio 22 d. virš Telšių praskrido vokiečių lėktuvai. Rusai staiga dingo. Joanai nelengva buvo matyti, kaip kankinami žydai. Skubėjo juos gelbėti, ypač pažįstamus, slėpdama juos savo ar giminių dvaruose. Tačiau Joana negalėjo išgelbėti savo dukros Elenos, kuri 1942 ar 1943 m. žuvo nuo hitlerininkų (sūnus Jonas, sirgęs džiova, dar 1930 m. mirė Šveicarijoje).

Po karo 1945 m. pagal dvišalį Sovietų Sąjungos ir Lenkijos susitarimą dėl gyventojų apsikeitimo Narutavičienė galėjo išvykti į Varšuvą. Ten ji apsigyveno pas savo dukrą Zofiją (Sofiją) Krasowską. Apleistame Narutavičių dvare naujieji šeimininkai įkūrė mokyklą ir... parduotuvę. Žemiškoji Joanos kelionė pasibaigė Varšuvoje 1948 m.vasario 19 d. Palaidota ji Powązkowski kapinėse.



Sofija Smetonienė su vaikais Maryte ir Juliumi. Kaunas, 1920 m.


Antanas ir Sofija Smetonos su sūnaus Juliaus šeima ir anūkais. Cleveland, 1942.


Tabor Farm, Sodus, Michigan.