Neklausinėkit, jei norite likti gyvi

VIOLETA RUTKAUSKIENĖ

Jau kuris laikas „Drauge” seku ir skaitau spausdinamus Leono Čerškaus įdomius „Lietuvos kario atsiminimus” – istorinės praeities aprašymus (paskutinė L. Čerškaus atsiminimų dalis pasirodė š. m. kovo 2 d. – Redakcija). „Draugo” 2009 m. liepos 28 d. laidoje, autoriui rašant apie Červenės žudynių įvykius ir juos išgyvenusius žmones, buvo paminėtas Povilas Lašas – Lietuvos Saugumo darbuotojas, vienas iš nedaugelio lietuvių, likusių gyvų ir sugrįžusių į Lietuvą po NKVD žudynių prie Červenės. Toliau pasakojime pastebima, kad tolimesnis P. Lašo likimas nežinomas. Šiame straipsnyje noriu pateikti keletą faktų, galinčių papildyti L. Čerškaus prisiminimus apie Červenės įvykius išgyvenusį Lietuvos Saugumo pareigūną P. Lašą ir tolimesnį jo tragišką likimą.

Buvo žmogus ir neliko

Iš tiesų, P. Lašo likimas iki šiol nedaug kam yra žinomas. Jo gyvenimas, jo likimas ir jo darbai, kuriant Lietuvos saugumo tarnybas, bei pasiaukojimas laisvai Lietuvai iki šiol yra nepelnytai užmiršti, jo skaudus likimas pokaryje gal dėl tam tikrų priežasčių ir specialiai nutylimas. Net ir artimieji nežino visų jo žiauraus likimo detalių. Iki šiol nėra žinoma jo kapo ir palaidojimo vieta. Tuo pasirūpino sovietų valdžia, KGB ir jos parankiniai bei dabar valdžios viršūnėse tebesėdintys tų parankinių palikuonys.

Apie šio žmogaus likimą ilgą laiką sovietiniais metais nebuvo leista kalbėti, faktai, tragiško likimo detalės griežtai slepiamos. „Neklausinėkit, jei norite likti gyvi”, – taip pagrąsinta laišku iš KGB dar praeito amžiaus 7tame dešimtmetyje, kai šeima raštu pasiteiravo apie P. Lašo likimą, paprašė nurodyti nors žūties vietą ir kapą. Buvo žmogus ir neliko. Rodos, visa atmintis iki mažiausių smulkmenų bandyta ištrinti, pasistengta, kad ir kaulelių nebūtų įmanoma surasti. Čia jau toks „sovietinio rojaus” Lietuvoje braižas.

P. Lašo likimas tam tikra prasme susipynė su mano šeimos likimu, todėl dabar, kiek įmanoma, jaučiu pareigą priminti apie šį žmogų ir jo gyvenimo akimirkas. Šio žmogaus neteko sutikti, jis į mano gyvenimą atėjo netikėtai, o jo tragišką likimą pažinau pirmiausiai iš jo artimųjų pasakojimų. Vėliau iš to, kas buvo prieinama ir įmanoma, atskirus faktus, gyvenimo akimirkas pavyko atgaminti ir surinkti iš istorinių knygų, prisiminimų, ypač leistų išeivijoje JAV, paskiau jau ir laisvoje Lietuvoje.

P. Lašas kitų žmonių atsiminimuose, knygose

Nemažai svarbių ir įdomių faktų liko artimųjų atmintyje, tačiau iki KGB archyve esančios asmens bylos taip ir nepavyko prisikasti. Kaip žinote, priėjimas prie KGB bylų yra ribojamas, yra įvairiausių apsunkinimų, kad artimieji kuo mažiau sužinotų apie to meto NKVD budelių darbelius ir kuo mažiau juos paviešintų. Tačiau jau ir turima savarankiškai surinkta medžiaga leidžia patikslinti bei papildyti kai kuriuos „Drauge” išspausdintus L. Čerškaus atsiminimuose minėtus P. Lašo likimo faktus.

Epizodiškai P. Lašo gyvenimo ir likimo akimirkos yra atspindėtos pulkininko V. Petruičio knygoje „Kaip jie mus šaudė”, čia, JAV išeivijoje, išleistoje L. Kerulio, J. Prunskio, M. Valiukėno knygoje „Lietuviai tautininkai – komunistų kankiniai” (p. 177) – buvusio Vidaus reikalų ministro Silvestro Leono prisiminimuose. Trumpai apie P. Lašą buvo užsiminusi Jadvyga Damušienė viename savo atsiminimų pasakojime, rodos, senokai spausdintame dienraščio „Draugas” puslapiuose. Tačiau bene daugiausiai faktų yra istoriko A. Anušausko (dabar Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirm.) leistoje istorinėje dokumentinėje knygoje „Lietuvos slaptosios tarnybos”. Ši knyga pasirodė 1993 m. nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, iš jos ir sužinojome P. Lašo mirties datą ir sąlyginai žūties vietą – KGB kalėjimą.

Istorijai pažįstamas kaip Povilas Lašas-Spiridonovas

Povilas Lašas – nepriklausomos Lietuvos (1918–1940) laikotarpiu dirbo Lietuvos valstybinio Saugumo tarnyboje (1919–1938) Agentūros skyriuje, daugiausiai besirūpinusia reiškiniais, susijusiais su kylančiais pavojais Lietuvos saugumui. Buvo žvalgybos, vėliau – kovos su komunistų partija padalinio vedėjas ir labiausiai patyręs šios srities saugumo darbuotojas. P. Lašas gimė carinės okupacijos laikais, 1879 metais, Kaune, Lietuvoje. Baigė Kauno gimnazijos 6 klases. Šeimai ir artimiesiems jis buvo žinomas tik P. Lašo vardu ir pavarde, buvo lietuvis patriotas, giliai mylėjęs Lietuvą. Tačiau istorijai jis labiau pažįstamas kaip Povilas Lašas-Spiridonovas. Sovietų vedamuose tardymo dokumentuose jis įvardijamas kaip Pavlas Prokofjevičius Lašas-Spiridonovas. Šeimos nariai bent aiškina, jog toji antroji pavardė buvusi viena iš daugelio jo turėtų slapyvardžių. Keista, bet būtent toji nelietuviška pavardė pokaryje, sovietmečiu, pagelbėjo artimiesiems išlikti, nebūti sunaikintiems. Tačiau dėl jos būta ir nepatogumų, ir įvairių nesusipratimų. Šeimos nariams pokaryje pasiėmus Spiridonovo pavardę, lietuviai ne kartą pasiųsdavo atgal į „Rosėją”, nes laikė okupantais, atėjūnais iš Rusijos. Dėl tos pavardės buvo sunku darbe, mokykloje, visur lietuviškoje aplinkoje toji pavardė kliuvo.

Darbas Lietuvos saugumo tarnybose

Po 1918 metų Nepriklausomybės paskelbimo beatsikurianti Lietuvos valstybė jau nuo pat pradžios jautė pavojų savo saugumui ir išlikimui. Aplinkui tiek ir šalies viduje buvo nemažai priešiškai nusiteikusių jėgų, kurios savo veikla siekė Lietuvos sunaikinimo. Tad jau nuo 1918ųjų rudens imta rūpintis Lietuvos saugumo tarnybų sukūrimu. P. Lašas į Lietuvos saugumo darbą įsijungė nuo 1919-ųjų, dirbo žvalgyboje, jam patikėtas darbas sekti komunistų organizacijų veiklą Lietuvoje. Nuo 1934 m. jis buvo agentūros skyriaus komunistinių organizacijų dalies vadovas. Tokiais vadovais tapti tegalėjo tik labiausiai patyrę, ilgus metus saugumo tarnyboje išdirbę pareigūnai, todėl ilgą laiką jis buvo nepakeičiamas VSD antikomunistinės agentūros vedėjas. Tai jo – P. Lašo-Spiridonovo agentas „Kaliatka” 1928–1929 m. teikė žinias tiesiai iš Lietuvos socialistų revoliucionierių (maksimalistų) CK, o agentė Baltrušaitienė-„Daugvardis” – iš komunistų trockininkų sekretoriato. P. Lašas turėjo agentą, perdavinėjusį žinias tiesiogiai iš LKP(b) sekretoriato. Iki pat 1940-ųjų iš šio agento buvo gaunamos visos LKP(b) direktyvos ir Kominterno nurodymai.

Išėjęs į pensiją neliko pasyviu įvykių stebėtoju

1938 m. šešiasdešimtmetis P. Lašas paliko agentūros vedėjo postą ir išėjo į pensiją. Kaip rašo A. Anušauskas knygoje „Lietuvos slaptosios tarnybos” (p. 216), tokio patyrusio darbuotojo pasitraukimas iš karto atsiliepė VSD agentūros skyriaus darbui. Nors ir pasitraukė iš tarnybos, P. Lašas neliko vien pasyviu įvykių stebėtoju. Tačiau, nepaisant gerai atliktų pareigų ir ilgai sąžiningai išdirbtų Lietuvai metų, P. Lašas, išeidamas į pensiją, neužsitarnavo nei pulkininko, nei generolo laipsnio, neapsikartė ordinais ir medaliais, neįsigijo jokių didelių privilegijų iš valstybės, nesusikrovė valstybės sąskaita didelių turtų, negavo nemokamų butų, kaip taip mėgsta apsidovanoti dabartiniai šios tarnybos veikėjai. Tada ir tokios mados nebuvo. Gal ir žmonių požiūris į savo pareigas buvo kitoks.

Tad visai nenuostabu, kad Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, bet dar net oficialiai nepaskelbus Lietuvos Tarybų respublika ar Lietuvos – sovietų dalimi, 1940 m. prasidėjęs komunistinis teroras ir Lietuvai ištikimai tarnavusių valsybės pareigūnų suėmimai, pirmiausiai buvo nukreipti prieš VSD tarnautojus, be jokios abejonės, gerai pažinojusius sovietinę sistemą ir tai sistemai įsipareigojusius veikėjus. P. Lašas buvo tarp pirmųjų suimtųjų, prieš kuriuos buvo nukreipta visa sovietų ir komunistinio rėžimo neapykanta.

Červenės įvykių liudininkas

Jau 1940 m. liepos 23 d. kartu su K. Skuču, S. Povilaičiu, S. Leonu, pulk. K. Dulskiu, gen. J. Čapliku ir kt. Nepriklausomos Lietuvos tarnautojais jis buvo išvežtas į Maskvos kalėjimus: Butyrkas ir Lubianką, vėliau grąžintas į Kauno kalėjimą papildomiems tardymams tęsti. Čia 1941-ųjų naktį iš birželio 22 į 23-ją kartu su kitais Kauno kalėjime buvusiais kaliniais autobusais pervežtas į Minsko kalėjimą. Tačiau bijantis sparčiai besivejančių Vermachto dalinių ir NKVD skubant atsikratyti belaisvių, juos ėmus naikinti šaudant, P. Lašui teko išgyventi Červenės įvykius. Likimas lėmė būti pačiame NKVD kalinių žudynių prie Červenės centre, daug matyti ir stebuklingai išgyventi. Červenės įvykiai buvo aprašyti ir „Drauge” spausdinamuose L. Čerškaus prisiminimuose, o taip pat ir kitoje istorinėje, memuarinėje literatūroje, tad prie jų plačiau ir nesustosiu. Įdomiau yra tai, kas vyko vėliau.

Stebuklingai išgyvenus Červenės žudynes, gyvieji, išsigelbėjusieji (tokių buvo apie 40), tarp jų ir P. Lašas, Lietuvą pasiekė jau karui prasidėjus, maždaug po savaitės. Kelionė iš Červenės į Lietuvą buvo ne mažiau pavojinga. Išsigelbėjusieji, pasiskirstę grupelėmis po 5–6 žmones, slapstydamiesi, eidami miškais, pelkėmis ir kitomis mažiau matomomis vietomis, sėkmingai pasiekė namus. P. Lašas, nualintas, iškankintas, nusilpęs, pasiekė namus Kaune. Duris atidariusieji namiškiai neatpažino tėvo, vyro – taip buvo neatpažįstamai pasikeitęs, išsekęs, suluošintas po žiauriaussių kankinimų ir išgyvento NKVD žiaurumo. Žinant, kad prieš suėmimą P. Lašas buvęs stiprus, atletiškas ir užsigrūdinęs vyras, nepaisant pensinio amžiaus – 62 metų (žiemą maudydavosi Nemune), tenka stebėtis ir tik stebuklu paaiškinti atlaikytus sunkius gyvenimo išbandymus.

Červenės įvykių liudytojų prisiminimai į knygą nepateko

Kiek atgavęs jėgas ir susitaręs su likusiais kitais Červenės įvykius išgyvenusiais liudininkais, ėmėsi rašyti prisiminimus ir ketino juos paskelbti Lietuvai ir pasauliui – aprašyti tai, ką jie išgyvenę ir patyrę NKVD kalėjime ir sovietijos rojuje. Paruoštų prisiminimų ir išgyventų baisumų aprašymai, rankraščiai ir jų redagavimas buvo patikėti pulk. Jonui Petruičiui. Deja, 1942 m. išėjus knygai „Kaip jie mums šaudė”, paaiškėjo, kad daugelio rašiusiųjų Červenės įvykių liudytojų prisiminimai į knygą nepateko. Knygoje tebuvo tik paties pulk. J. Petruičio prisiminimai. Kilo didelis nepasitenkinimas iš prisiminimus rašiusiųjų. Rašytų rankraščių likimas taip pat liko neaiškus, lyg tai pulk. Petruitis aiškinęs ir teisinęsis juos dingus ar pasimetus. Gal buvo kokios kitos priežastys, dėl kurių likusieji Červenės įvykių liudytojų prisiminimai nebuvo tuo metu išspausdinti. Įdomumo dėlei reikia pasakyti, kad vėlesniais laikais, jau po karo, Červenės įvykiai ir jų dalyviai nebuvo pamiršti. Vakarų šalyse, ypač JAV, gyvenantieji lietuviai tai istorijai neleido pasimiršti. Apie paties P. Lašo rašytų atsiminimų rankraštį nėra jokių žinių, greičiausiai jis dingo, dar tada ruošiant leidimui pulk. Petruičio redaguotą knygą „Kaip jie mus šaudė”.

Mirė NKVD kalėjime

Baigiantis karui, nors ir būdamas pajėgus pasitraukti į Vakarus, P. Lašas liko Lietuvoje. Iki šiol nėra suprantama, kodėl žiauriausius sovietų kankinimus patyręs nuo jų neskubėjo trauktis, nebandė išlikti. Artimieji kalba, jog P. Lašas visų pirmiausiai tikėjosi, jog, būdamas senyvo amžiaus, sovietams jau nebus „įdomus”. Galbūt dar turėjo kokią svarbią užduotį, kurią vykdė Lietuvoje?

Sovietams sugrįžus, kurį laiką slapstėsi pas savo tolimus giminaičius kaime. Kalbama, kad tai jie, norėdami užvaldyti kažkokį P. Lašo turėtą turtą – kalbėta apie auksinį laikrodį, įskundė sovietams. Bet ši versija nėra patikrinta. KGB archyve turėtų būti daugiau medžiagos, bet ji kol kas artimiesiems sunkiai yra pasiekiama. Aišku tik tai, kad P. Lašas 1945 m. sovietų NKVD buvo suimtas ir vėl įkištas į NKVD kalėjimą, tardytas ir karo tribunolo nuteistas 8 metams kalėti. 1945 m. gegužės 5 d. mirė kalėjime, jo palaidojimo vieta nėra žinoma, apie jo mirtį nepranešta artimiesiems. Dar labiau keista, kad iki šiol P. Lašas nėra iki galo reabilituotas ir išteisintas – jam panaikintas tik tribunolo teistumas. Lietuvai sąžiningai tarnavęs ir savo gyvybę už Lietuvos saugumą paaukojęs P. Lašas ir toliau jau dabartinėje Nepriklausomoje Lietuvoje lieka labiausiai nekenčiamu komunistų priešu.

KGB dėmesio neišvengė ir šeimos nariai

Šeimos nariai, nors ir nepatyrė tokių didelių žiaurumų, neišvengė KGB dėmesio. Jiems nebuvo leidžiama mokytis ir siekti aukštojo mokslo, jie negalėjo gauti ir dirbti jokio vadovaujamo darbo, jiems nuolat buvo primenamas tėvas ir jo biografiniai faktai. Nebuvo leidžiama iki pat Nepriklausomybės atkūrimo išvykti į užsienį, visa korespondencija nuolatos buvo tikrinama. Šalia, gretimame name apgyvendinti KGB skundikai stebėjo kiekvieną šeimos narių žingsnį, judesį. Namuose buvo įtaisyta pasiklausymo aparatūra. Tą išsiaiškinome jau po Kovo 11sios, Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Ne kartą nuskambėdavo pagrąsinimai: „Mes apie jus pranešime (...)” Keista, kad net ir dabar buvusieji KGB parankiniai bando tuo pačiu kai kada pagąsdinti.

Gyvenimą paskyrė, kad Lietuva išliktų laisva

Lietuvos saugumo pareigūno P. Lašo likimas – vienas iš daugelio Lietuvą visa širdimi mylėjusių ir jai ištikimai tarnavusių žmonių, sovietų režimo nulemtas ir žiauriai nutrauktas gyvenimas. Šis žmogus, kaip ir daugelis jo bendražygių, dirbo ir kovojo už laisvą Lietuvą, kūrė Lietuvos Saugumo tarnybą, rūpinosi, kad Lietuva išliktų laisva ir nepriklausoma. Jis visa savo esybe kovojo prieš į Lietuvą slenkančią komunizmo šmėklą, geriau nei kas kitas suprato tos sistemos pavojų tėvynei. Tai, kad Lietuva 1990 m. atgavo Nepriklausomybę, nemaža dalimi yra prisidėjęs ir Lietuvos saugumo pareigūnas P. Lašas. Žmogus neužgyveno didelių turtų, neužsitarnavo generolo antpečių, neišsipuošė ordinais, medaliais, tiesiog savo gyvenimą paskyrė tam, kad Lietuva išliktų laisva ir iš naujo atgimtų. Gaila tik, kad žmonės, rūpinęsi Lietuvos saugumu, žuvę nuo NKVD budelių rankų, šiandieninėje Lietuvoje yra nepelnytai pamiršti, mažai žinomi Lietuvos istorijai ir jos tyrinėtojams.