Filmo ,,Nematomas frontas” kūrėjai, filmuotojų grupė.
Nematomas frontas
Lietuvos pasipriešinimo istorija trijų amerikiečių ir švedo filme
KARILĖ VAITKUTĖ
Gal teko skaityti Juozo Lukšos-Daumanto prisiminimų knygą
,,Partizanai už geležinės uždangos”? Jei 1950 metais gyvenote
Čikagoje, greičiausiai teko jau tuomet. Tuo metu ir autorius dar buvo
gyvas, tik kažin ar numanantis, kad po metų jis bus išduotas ir
žus Pabartupio kaime, netoli Garliavos. Matyt, taip likimo buvo
,,suklostyta”: suspėjo šis, vėliau legenda tapęs didvyris
surašyti savo prisiminimus apie partizanus, kovojusius tokią
nelygią, bet ne bergždžią kovą prieš sovietinius okupantus po
Antrojo pasaulinio karo.
Lietuvos partizanai kino ekrane
Žinoma, ir dabar dar atsiras lietuvių, kurie nėra girdėję Juozo
Lukšos-Daumanto vardo. Kita vertus, džiugu, kad
,,Partizanai”, buvo ne tik išleisti Čikagoje (antrasis
leidimas – 1963 m., o trečiasis – 1984 m.), bet ir vėl
nepriklausoma tapusioje Lietuvoje (1990 m. ir 2005 m.). Dabar skaityti
jau gali visi, kas tik domisi tragiškuoju pokario rezistencijos
laikotarpiu. Kad tik domėtųsi. Jei nenori skaityti, tai bent filmą gali
pažiūrėti. 2003 metais režisierius Jonas Vaitkus Lietuvoje sukūrė
pilnametražį vaidybinį filmą ,,Vienui vieni”, kuris remiasi Juozo
Lukšos memuarų knyga. Buvo ir kitų, tiesa labai mažai, per
pastarąjį dešimtmetį sukurtų filmų partizaninių kovų ir pokario
temomis: 1997 m. – Gyčio Lukšo režisuotas vaidybinis
filmas ,,Mėnulio Lietuva”, 2005 m. – Algimanto Puipos
,,Dievų miškas” (tiesa, pastarasis apie koncentracijos
stovyklą, tačiau vis tiek apie pokarį), 2008 m. – Vytauto V.
Landsbergio – ,,Kai aš buvau partizanas”.
Dokumentinių filmų apie Lietuvos partizanus, galima sakyti, nėra.
Štai 2010 m. Algimanto Maceinos sukurtas filmas
,,Paskutinis” apie paskutinį 1965 m. žuvusįjį partizaną Antaną
Kraujalį ir 2007 m. Agnės Marcinkevičiūtės sukurtas filmas
,,Nesulaužyti priesaikos” apie partizaną Juozą Armonaitį-Triupą
– tai gal ir viskas, kas buvo sukurta apie žmones, kurie aukojo
gyvybę už mus (kad ir kaip keistai tai skambėtų).
Iš tikrųjų skamba gal patetiškai, banaliai ir jau gerokai
nuvalkiotai šie žodžiai: aukojo gyvybę, guldė galvas… dėl
laisvės, dėl idėjos, dėl tėvynės… Kiek kartų girdėjome
šiuos žodžius įvairiuose minėjimuose, susirinkimuose? Kasmet
iš įvairių tribūnų, iš įvairių kalbėtojų lūpų…
Nusivalkioja tie žodžiai, ką padarysi. Praranda savo įtaigumą, svorį,
spalvą. Kaip pažiūrėti į savo pačių istoriją naujomis akimis, kaip
jaunam žmogui ne iš minėjimo tribūnos ,,skiepyti”
patriotizmą? Kur tas ,,partizanų kraujo bankas”, iš kurio
ne vienam mūsų būtų pravartu ,,persipilti kraują” ar bet kokį
lašą gauti?
Tie, kuriems rūpi
Tiesa, yra tarp mūsų ir tokių, kuriems rūpi. Štai Amerikos
lietuvė Laima Vincė (Sruoginytė) – ėmė ir išvertė
Lukšos ,,Partizanus” į anglų kalbą. O švedas Jonas
Ohman ėmė ir išvertė Lukšos memuarus į švedų
kalbą. Ir dar ne pabaiga – vokietis Mark Roduner šią knygą
išvertė į vokiečių kalbą. (Šiuo metu knygą į gruzinų
kalbą galvoja išversti ir gruzinai.) Ir tai per trumpą laiką
– per pastaruosius kelerius metus! Kažin, ar Juozas
Lukša-Daumantas būtų pagalvojęs apie tai, savo memuarus
Paryžiuje rašydamas. Po truputį, po kruopelę pasauliui yra
,,maitinama” skaudi Lietuvos istorija. Laimos Vincės brolis
Vincas Sruoginis su tuo pačiu švedu Jonu Ohman šiuo metu
dar ir pilnametražį dokumentinį filmą pagal Lukšos memuarus
kuria.
Kodėl jiems rūpi? Kodėl tai daro? Vienas iš filmo režisierių V.
Sruoginis teigia, kad viskas susiklostė beveik atsitiktinai. Jo sesuo,
vertėja Laima susipažino su J. Ohman rašytojų konferencijoje
Nidoje. Abu jie vertė Lukšos memuarus į anglų ir švedų
kalbas, o vėliau paaiškėjo, kad Jonas jau buvo filmavęs daug
interviu su įvairiais, dar gyvais žmonėmis, kurie minimi Lukšos
knygoje. Tačiau ar tikrai atsitiktinai? Nemanau. Ar būtų V. Sruoginis
domėjęsis Lietuvos istorija, jos laisvės kovomis, jos didvyriais, jei
nebūtų augęs lietuvių patriotų šeimoje? Vinco ir Laimos senelis
– pirmasis Nepriklausomos Lietuvos ambasadorius Jungtinėms
Tautoms Anicetas Simutis, paskirtas į šias pareigas 1991 m. Nuo
1931 m. jis dirbo Lietuvos Užsienio reikalų ministerijoje, 1936 m.
perkeltas dirbti į New York miestą Lietuvos generalinio konsulato
sekretoriumi. 1939 m. paskirtas konsuliniu atašė, 1940 m.
sovietams uždarius Lietuvos diplomatines atstovybes, Simutis nepakluso
reikalavimams ir Lietuvos generalinis konsulatas New York tęsė veiklą.
1951 m. jis buvo paskirtas vicekonsulu, vėliau – generaliniu
konsulu, o 1967 m. pats JAV valstybės departamentas pripažino Simutį
Lietuvos generaliniu konsulu New York. Šias pareigas jis ėjo iki
pat Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Iškili asmenybė, visą
savo gyvenimą nepraradusi vilties, kad Lietuva išsilaisvins
iš priespaudos.
,,Dviguba tapatybė” – ne kliuvinys
Kaip pats V. Sruoginis teigia, nors jis ir negyveno su seneliu tame
pačiame name, senelio idealizmas ir atsidavimas Lietuvai suvaidino
didžiulį vaidmenį formuojant anūko tapatybę. Vincas būtų norėjęs matyti
senelį dažniau, bet gyveno tolokai nuo jo. Tačiau prisimena Anicetą
Simutį kaip charizmatišką žmogų, turėjusį humoro jausmą,
mokėjusį pasakoti istorijas. Tai buvo žmogus, kuriuo Vincas visada
žavėjosi ir kuris uždegė jo širdyje meilę Lietuvai, jos
patriotams. Žinoma, be senelio buvo ir visas kitas tradicinis
lietuviškas auklėjimas išeivijoje:
šeštadieniais – lietuviška mokykla,
sekmadieniais – lietuviška bažnyčia. Per šventes
susirinkdavo lietuviai. Visa, kas buvo lietuviška, Vinco
gyvenime buvo padėta į pirmą vietą, o visa, kas amerikietiška,
– į antrą. Ir dabar Vincui jo ,,dviguba tapatybė” nė kiek
nekliudo. Atvirkščiai, jis jaučiasi turįs kažką ,,ekstra”,
kažką daugiau, nei paprastas tipiškas amerikietis. Nors
niujorkietis laiko save amerikiečiu, tačiau jo vardas – etninis,
ir jis nė nemano vadintis kitaip. Vincas yra Vincas. Ne Vince ar dar
kaip nors. O lietuviška kultūra – tai jo turtas, jo
žinios, jo esybės dalis. Vincas sako, kad žodžiais tai nusakyti sunku,
tačiau tvirtai žino, kad tą patį jaučia visi ar bent jau daugelis jo
kartos lietuvių kilmės amerikiečių, nepaisant to, iš kurios
vietos Amerikoje jie būtų – New York, New Jersey ar kitur. Jie
visi jaučiasi esą lietuviai ir mano, kad išlaikyti mūsų kultūrą
gyvą yra svarbu.
Tas amžinas klausimas ,,Kodėl?”
Kodėl Vincas ėmėsi statyti filmą apie legendinį Lietuvos partizaną
Juozą Lukšą-Daumantą? Todėl, kad tokio projekto imtis magėjo
seniai. Juk nuo pat vaikystės norėjo amerikiečiams – klasiokams,
kaimynams, draugams ir pažįstamiems – parodyti, kokia iš
tikrųjų yra Lietuva, kokia tai šalis. Neveltui jau mokyklos
suole spirgėdavo ir nenutylėdavo, jei išgirsdavo mokytoją,
žemėlapyje parodžiusį Sovietų Sąjungą, sakant, kad tai – Rusija
ir ten gyvena rusai. Vincas šokdavo iš suolo ir
aiškindavo, kad tai – ne Rusija, tai – Sovietų
Sąjunga, kurie okupavo mažas šalis – Lietuvą, Latviją,
Estiją. O tose mažose šalyse ne rusai gyvena, o lietuviai,
latviai ir estai. Kliūdavo tokiais atvejais Vincui už mokytojų žinių
,,patikslinimą”. Tuo labiau, kad mokykloje jis buvo vienintelis
lietuvis. Taigi dėmesys Lietuvai buvo visada. Atsiradus progai, buvo
pradėtas ir filmo kūrimo projektas. Vincas teigia, kad filmas –
tai ne koks užsakymas. Lietuvos nepriklausomybės idėja visuomet buvo
artima jo širdžiai. Tai, kad pirmasis jo pilnametražis filmas
yra apie Lietuvą, yra labai logiška ir natūralu. Juk vis dėlto,
nepaisant to, kad Vincas – amerikietis, Lietuva yra didelė dalis
jo tapatybės.
Ar ne keista, kad filmą apie Lietuvos istoriją kuria amerikietis ir
švedas? Žinoma, nekeista. O kodėl turėtų kurti vien Lietuvoje
gyvenantys lietuviai? Aišku, būtų labai malonu, jei Lietuva
Lietuvos istorine tematika sugebėtų sukurti ne du dokumentinius filmus
per dešimt metų, o bent jau dvidešimt, bet, ką padarysi.
Esame, kas esame. Todėl ir esame, kur esame.
Tad filmą apie ginkluotą pasipriešinimą Sovietų Sąjungai
Lietuvoje nuo 1944 iki 1953 m., kurio pavadinimas, beje, yra
,,Nematomas frontas”, kuria lietuvių kilmės amerikietis Vincas
Sruoginis, Lietuvoje gyvenantis švedas Jonas Ohman, amerikietis
filmo pastatymo organizatorius Mark Johnston ir amerikietis operatorius
Mark Ryan. Vinco nuomone, švedas Jonas yra didesnis lietuvis už
daugelį lietuvių. Jis ir Lietuvos istorija domisi daug giliau, nei daug
kas iš mūsų. Nuo 1993-ųjų gyvendamas tarp Švedijos ir
Lietuvos (beveik tiesiogine prasme), puikiai įvaldė ir lietuvių kalbą.
Tai kuo jis ne lietuvis? Vinco juokauja – Jonas geresnis lietuvis
negu patys lietuviai.
Kokį filmą ir kada pamatysime ekranuose?
Šiuo metu vyksta montavimo darbai. Po to seks taip vadinama
poprodukcinė fazė – spalvos, garsas… Nuo 2008 metų gegužės
mėnesio reguliariai filmuodami Lietuvoje, jauni kūrėjai jau nufilmavo
visus pokalbius. Daugiau nei 50 žmonių buvo pakalbinti –
daugiausiai partizanai, bet taip pat ir Juozo Lukšos brolis
Antanas Lukša, Lukšos našlė Nijolė Bražėnaitė.
2009 metais buvo filmuojamas pokalbis su Valdu Adamkumi – tuo
metu jis dar buvo prezidentas. Tam, kad filmas įtikinamiau atrodytų
Vakarų šalių žiūrovui, filmavimo grupė kalbėjosi ir su buvusiais
CŽV darbuotojais, buvusiais JAV Specialiųjų pajėgų nariais, kurie
išsakė JAV požiūrį į rezistenciją. Taip pat kalbėjosi su NKVD
karininku, tarnavusiu pokario metais Lietuvoje, kad sužinotų, kokia
buvo rusų nuomonė apie karą, ir tuo pačiu paįvairintų filmą. Ar
matysime vien sausus pokalbius ,,kalbančias galvas”? Ne, bus ir
vaidybinių elementų, kurie iliustruos kai kuriuos Lukšos memuarų
puslapius. Visa ši medžiaga, beje, buvo nufilmuota ne
šiuolaikine filmavimo technika, o lygiai tokiomis pačiomis
kameromis ir ant tokios pat 16 mm juostos, kuri buvo naudojama anais
pokario laikais. Kad būtų išlaikytas autentiškumas. Beje,
ir NKVD savo apmokymų programas ant tokios pačios juostelės filmavo.
Apie lėšas ir būdus, jas renkant
Žinoma, kils klausimas, o iš kur lėšos tokiam filmui, tuo
labiau, kad dirbama jau daugiau nei ketveri metai. Ogi iš pačių
kūrėjų kišenės! Ir Vincas visai nesijaudina dėl to. Taigi filmas
– jų pačių sumanymas, jų pačių noru kuriamas. Jie patys ir moka.
Kita vertus, jei kokia valdžia ar fondas duotų lėšas, tai jie ir
kištųsi į filmo kūrimą. Juk, kaip liaudyje sakoma, visuomet, kas
moka, tas ir muziką užsako. Režisierius teigia, kad kūrybinė grupė
atliko daug darbo, daug medžiagos surinko, nes norisi viską kuo
kruopščiau, kuo tiksliau parodyti. Kokia nors valdžia imtų ir
kitaip pamatytų. Tiesa, buvo keletas organizacijų, kurios parėmė, pvz.,
Genocido centras Lietuvoje, Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos
ministerija, Kultūros ministerija. Dabar, kai filmavimo darbai baigti,
ir šis filmas yra jau vienintelis visų keturių kūrėjų darbas,
lėšų reikėtų daugiau. Internetu buvo surengta
,,Kick-starter” lėšų telkimo kampanija, kuri buvo sėkminga
– buvo surinkta pakankamai pinigų montavimo darbams pabaigti.
Norisi kuo daugiau ,,triukšmo”
O kada galėsime ,,Nematomo fronto” DVD įsigyti? Dar nežinia,
tačiau Vincas tikisi, kad nereikės laukti per ilgai. Žinoma, visų pirma
reikės filmą, kaip ir dera, parodyti įvairiuose festivaliuose, o tik
paskui imti pardavinėti kopijas. Kūrybinė grupė nori padaryti kuo
daugiau „triukšmo”, kad filmas būtų pastebėtas ne
tik lietuvių, bet visame Vakarų pasaulyje. Visi lietuviški
pokalbiai bus subtitruoti anglų kalba, nors kai kurie lietuviai,
pavyzdžiui, Valdas Adamkus, Nijolė Bražėnaitė, filme kalba
angliškai. O pati filmo istorija tikrai turėtų būti patraukli
Vakarų šalių žiūrovui, nes tai, anot Vinco Sruoginio, Hollywood
filmui tinkanti tema. Bus rodoma, kaip Juozas Lukša sugebėjo
ištrūkti į Vakarus ir bendradarbiauti su CŽV, kaip jis su savo
būsima žmona Nijole Bražėnaite susipažino ir ją vedė Vokietijoje.
Tačiau tuo pačiu – tai vis tik bus pasakojimas ne tik apie meilę
ir mirtį, bet ir apie pasipriešinimą sovietų okupacijai
Lukšos akimis.
Visko apie pasipriešinimą į vieną filmą sudėti neįmanoma. Buvo
ir daugybė kitų didvyrių. Jie turi savo istorijas. Reikia tikėtis, kad
tos istorijos kada nors taip pat bus papasakotos ir mažyčiais
trupinukais nusės į taip vadinamojo ,,laisvojo pasaulio” piliečių
sąmonę. Tokia, tam tikra prasme, yra ir Vinco misija: bandyti
supažindinti amerikiečius su Lietuva, su tokiais jos herojais kaip
Lukša, nes amerikiečiai ir apskritai Vakarų šalyse
gyvenantieji, kaip rodo V. Sruoginio patirtis, nelabai daug žino apie
Lietuvą.
Daugiau informacijos apie filmą ,,Nematomas frontas” galite rasti
internetinėje svetainėje adresu www.theinvisiblefront.com
Karilė Vaitkutė – Balzeko
lietuvių kultūros muziejaus darbuotoja, ,,The Lithuanian Museum
Review” redaktorė, vertėja.
Filmo ,,Nematomas frontas” kūrėjai.