filma
Filmo ,,Nematomas frontas” kūrėjai, filmuotojų grupė.

Nematomas frontas
Lietuvos pasipriešinimo istorija trijų amerikiečių ir švedo filme

KARILĖ VAITKUTĖ

Gal teko skaityti Juozo Lukšos-Daumanto prisiminimų knygą ,,Partizanai už geležinės uždangos”? Jei 1950 metais gyvenote Čikagoje, greičiausiai teko jau tuomet. Tuo metu ir autorius dar buvo gyvas, tik kažin ar numanantis, kad po metų jis bus išduotas ir žus Pabartupio kaime, netoli Garliavos. Matyt, taip likimo buvo ,,suklostyta”: suspėjo šis, vėliau legenda tapęs didvyris surašyti savo prisiminimus apie partizanus, kovojusius tokią nelygią, bet ne bergždžią kovą prieš sovietinius okupantus po Antrojo pasaulinio karo.

Lietuvos partizanai kino ekrane

Žinoma, ir dabar dar atsiras lietuvių, kurie nėra girdėję Juozo Lukšos-Daumanto vardo. Kita vertus, džiugu, kad ,,Partizanai”, buvo ne tik išleisti Čikagoje (antrasis leidimas – 1963 m., o trečiasis – 1984 m.), bet ir vėl nepriklausoma tapusioje Lietuvoje (1990 m. ir 2005 m.). Dabar skaityti jau gali visi, kas tik domisi tragiškuoju pokario rezistencijos laikotarpiu. Kad tik domėtųsi. Jei nenori skaityti, tai bent filmą gali pažiūrėti. 2003 metais režisierius Jonas Vaitkus Lietuvoje sukūrė pilnametražį vaidybinį filmą ,,Vienui vieni”, kuris remiasi Juozo Lukšos memuarų knyga. Buvo ir kitų, tiesa labai mažai, per pastarąjį dešimtmetį sukurtų filmų partizaninių kovų ir pokario temomis: 1997 m. – Gyčio Lukšo režisuotas vaidybinis filmas ,,Mėnulio Lietuva”, 2005 m. – Algimanto Puipos ,,Dievų miškas” (tiesa, pastarasis apie koncentracijos stovyklą, tačiau vis tiek apie pokarį), 2008 m. – Vytauto V. Landsbergio – ,,Kai aš buvau partizanas”.

Dokumentinių filmų apie Lietuvos partizanus, galima sakyti, nėra. Štai 2010 m. Algimanto Maceinos sukurtas filmas ,,Paskutinis” apie paskutinį 1965 m. žuvusįjį partizaną Antaną Kraujalį ir 2007 m. Agnės Marcinkevičiūtės sukurtas filmas ,,Nesulaužyti priesaikos” apie partizaną Juozą Armonaitį-Triupą – tai gal ir viskas, kas buvo sukurta apie žmones, kurie aukojo gyvybę už mus (kad ir kaip keistai tai skambėtų).

Iš tikrųjų skamba gal patetiškai, banaliai ir jau gerokai nuvalkiotai šie žodžiai: aukojo gyvybę, guldė galvas… dėl laisvės, dėl idėjos, dėl tėvynės… Kiek kartų girdėjome šiuos žodžius įvairiuose minėjimuose, susirinkimuose? Kasmet iš įvairių tribūnų, iš įvairių kalbėtojų lūpų… Nusivalkioja tie žodžiai, ką padarysi. Praranda savo įtaigumą, svorį, spalvą. Kaip pažiūrėti į savo pačių istoriją naujomis akimis, kaip jaunam žmogui ne iš minėjimo tribūnos ,,skiepyti” patriotizmą? Kur tas ,,partizanų kraujo bankas”, iš kurio ne vienam mūsų būtų pravartu ,,persipilti kraują” ar bet kokį lašą gauti?

Tie, kuriems rūpi

Tiesa, yra tarp mūsų ir tokių, kuriems rūpi. Štai Amerikos lietuvė Laima Vincė (Sruoginytė) – ėmė ir išvertė Lukšos ,,Partizanus” į anglų kalbą. O švedas Jonas Ohman ėmė ir išvertė Lukšos memuarus į švedų kalbą. Ir dar ne pabaiga – vokietis Mark Roduner šią knygą išvertė į vokiečių kalbą. (Šiuo metu knygą į gruzinų kalbą galvoja išversti ir gruzinai.) Ir tai per trumpą laiką – per pastaruosius kelerius metus! Kažin, ar Juozas Lukša-Daumantas būtų pagalvojęs apie tai, savo memuarus Paryžiuje rašydamas. Po truputį, po kruopelę pasauliui yra ,,maitinama” skaudi Lietuvos istorija. Laimos Vincės brolis Vincas Sruoginis su tuo pačiu švedu Jonu Ohman šiuo metu dar ir pilnametražį dokumentinį filmą pagal Lukšos memuarus kuria.

Kodėl jiems rūpi? Kodėl tai daro? Vienas iš filmo režisierių V. Sruoginis teigia, kad viskas susiklostė beveik atsitiktinai. Jo sesuo, vertėja Laima susipažino su J. Ohman rašytojų konferencijoje Nidoje. Abu jie vertė Lukšos memuarus į anglų ir švedų kalbas, o vėliau paaiškėjo, kad Jonas jau buvo filmavęs daug interviu su įvairiais, dar gyvais žmonėmis, kurie minimi Lukšos knygoje. Tačiau ar tikrai atsitiktinai? Nemanau. Ar būtų V. Sruoginis domėjęsis Lietuvos istorija, jos laisvės kovomis, jos didvyriais, jei nebūtų augęs lietuvių patriotų šeimoje? Vinco ir Laimos senelis – pirmasis Nepriklausomos Lietuvos ambasadorius Jungtinėms Tautoms Anicetas Simutis, paskirtas į šias pareigas 1991 m. Nuo 1931 m. jis dirbo Lietuvos Užsienio reikalų ministerijoje, 1936 m. perkeltas dirbti į New York miestą Lietuvos generalinio konsulato sekretoriumi. 1939 m. paskirtas konsuliniu atašė, 1940 m. sovietams uždarius Lietuvos diplomatines atstovybes, Simutis nepakluso reikalavimams ir Lietuvos generalinis konsulatas New York tęsė veiklą. 1951 m. jis buvo paskirtas vicekonsulu, vėliau – generaliniu konsulu, o 1967 m. pats JAV valstybės departamentas pripažino Simutį Lietuvos generaliniu konsulu New York. Šias pareigas jis ėjo iki pat Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Iškili asmenybė, visą savo gyvenimą nepraradusi vilties, kad Lietuva išsilaisvins iš priespaudos.

,,Dviguba tapatybė” – ne kliuvinys

Kaip pats V. Sruoginis teigia, nors jis ir negyveno su seneliu tame pačiame name, senelio idealizmas ir atsidavimas Lietuvai suvaidino didžiulį vaidmenį formuojant anūko tapatybę. Vincas būtų norėjęs matyti senelį dažniau, bet gyveno tolokai nuo jo. Tačiau prisimena Anicetą Simutį kaip charizmatišką žmogų, turėjusį humoro jausmą, mokėjusį pasakoti istorijas. Tai buvo žmogus, kuriuo Vincas visada žavėjosi ir kuris uždegė jo širdyje meilę Lietuvai, jos patriotams. Žinoma, be senelio buvo ir visas kitas tradicinis lietuviškas auklėjimas išeivijoje: šeštadieniais – lietuviška mokykla, sekmadieniais – lietuviška bažnyčia. Per šventes susirinkdavo lietuviai. Visa, kas buvo lietuviška, Vinco gyvenime buvo padėta į pirmą vietą, o visa, kas amerikietiška, – į antrą. Ir dabar Vincui jo ,,dviguba tapatybė” nė kiek nekliudo. Atvirkščiai, jis jaučiasi turįs kažką ,,ekstra”, kažką daugiau, nei paprastas tipiškas amerikietis. Nors niujorkietis laiko save amerikiečiu, tačiau jo vardas – etninis, ir jis nė nemano vadintis kitaip. Vincas yra Vincas. Ne Vince ar dar kaip nors. O lietuviška kultūra – tai jo turtas, jo žinios, jo esybės dalis. Vincas sako, kad žodžiais tai nusakyti sunku, tačiau tvirtai žino, kad tą patį jaučia visi ar bent jau daugelis jo kartos lietuvių kilmės amerikiečių, nepaisant to, iš kurios vietos Amerikoje jie būtų – New York, New Jersey ar kitur. Jie visi jaučiasi esą lietuviai ir mano, kad išlaikyti mūsų kultūrą gyvą yra svarbu.

Tas amžinas klausimas ,,Kodėl?”

Kodėl Vincas ėmėsi statyti filmą apie legendinį Lietuvos partizaną Juozą Lukšą-Daumantą? Todėl, kad tokio projekto imtis magėjo seniai. Juk nuo pat vaikystės norėjo amerikiečiams – klasiokams, kaimynams, draugams ir pažįstamiems – parodyti, kokia iš tikrųjų yra Lietuva, kokia tai šalis. Neveltui jau mokyklos suole spirgėdavo ir nenutylėdavo, jei išgirsdavo mokytoją, žemėlapyje parodžiusį Sovietų Sąjungą, sakant, kad tai – Rusija ir ten gyvena rusai. Vincas šokdavo iš suolo ir aiškindavo, kad tai – ne Rusija, tai – Sovietų Sąjunga, kurie okupavo mažas šalis – Lietuvą, Latviją, Estiją. O tose mažose šalyse ne rusai gyvena, o lietuviai, latviai ir estai. Kliūdavo tokiais atvejais Vincui už mokytojų žinių ,,patikslinimą”. Tuo labiau, kad mokykloje jis buvo vienintelis lietuvis. Taigi dėmesys Lietuvai buvo visada. Atsiradus progai, buvo pradėtas ir filmo kūrimo projektas. Vincas teigia, kad filmas – tai ne koks užsakymas. Lietuvos nepriklausomybės idėja visuomet buvo artima jo širdžiai. Tai, kad pirmasis jo pilnametražis filmas yra apie Lietuvą, yra labai logiška ir natūralu. Juk vis dėlto, nepaisant to, kad Vincas – amerikietis, Lietuva yra didelė dalis jo tapatybės.

Ar ne keista, kad filmą apie Lietuvos istoriją kuria amerikietis ir švedas? Žinoma, nekeista. O kodėl turėtų kurti vien Lietuvoje gyvenantys lietuviai? Aišku, būtų labai malonu, jei Lietuva Lietuvos istorine tematika sugebėtų sukurti ne du dokumentinius filmus per dešimt metų, o bent jau dvidešimt, bet, ką padarysi. Esame, kas esame. Todėl ir esame, kur esame.

Tad filmą apie ginkluotą pasipriešinimą Sovietų Sąjungai Lietuvoje nuo 1944 iki 1953 m., kurio pavadinimas, beje, yra ,,Nematomas frontas”, kuria lietuvių kilmės amerikietis Vincas Sruoginis, Lietuvoje gyvenantis švedas Jonas Ohman, amerikietis filmo pastatymo organizatorius Mark Johnston ir amerikietis operatorius Mark Ryan. Vinco nuomone, švedas Jonas yra didesnis lietuvis už daugelį lietuvių. Jis ir Lietuvos istorija domisi daug giliau, nei daug kas iš mūsų. Nuo 1993-ųjų gyvendamas tarp Švedijos ir Lietuvos (beveik tiesiogine prasme), puikiai įvaldė ir lietuvių kalbą. Tai kuo jis ne lietuvis? Vinco juokauja – Jonas geresnis lietuvis negu patys lietuviai.

Kokį filmą ir kada pamatysime ekranuose?
 
Šiuo metu vyksta montavimo darbai. Po to seks taip vadinama poprodukcinė fazė – spalvos, garsas… Nuo 2008 metų gegužės mėnesio reguliariai filmuodami Lietuvoje, jauni kūrėjai jau nufilmavo visus pokalbius. Daugiau nei 50 žmonių buvo pakalbinti – daugiausiai partizanai, bet taip pat ir Juozo Lukšos brolis Antanas Lukša, Lukšos našlė Nijolė Bražėnaitė. 2009 metais buvo filmuojamas pokalbis su Valdu Adamkumi – tuo metu jis dar buvo prezidentas. Tam, kad filmas įtikinamiau atrodytų Vakarų šalių žiūrovui, filmavimo grupė kalbėjosi ir su buvusiais CŽV darbuotojais, buvusiais JAV Specialiųjų pajėgų nariais, kurie išsakė JAV požiūrį į rezistenciją. Taip pat kalbėjosi su NKVD karininku, tarnavusiu pokario metais Lietuvoje, kad sužinotų, kokia buvo rusų nuomonė apie karą, ir tuo pačiu paįvairintų filmą. Ar matysime vien sausus pokalbius ,,kalbančias galvas”? Ne, bus ir vaidybinių elementų, kurie iliustruos kai kuriuos Lukšos memuarų puslapius. Visa ši medžiaga, beje, buvo nufilmuota ne šiuolaikine filmavimo technika, o lygiai tokiomis pačiomis kameromis ir ant tokios pat 16 mm juostos, kuri buvo naudojama anais pokario laikais. Kad būtų išlaikytas autentiškumas. Beje, ir NKVD savo apmokymų programas ant tokios pačios juostelės filmavo.

Apie lėšas ir būdus, jas renkant

Žinoma, kils klausimas, o iš kur lėšos tokiam filmui, tuo labiau, kad dirbama jau daugiau nei ketveri metai. Ogi iš pačių kūrėjų kišenės! Ir Vincas visai nesijaudina dėl to. Taigi filmas – jų pačių sumanymas, jų pačių noru kuriamas. Jie patys ir moka. Kita vertus, jei kokia valdžia ar fondas duotų lėšas, tai jie ir kištųsi į filmo kūrimą. Juk, kaip liaudyje sakoma, visuomet, kas moka, tas ir muziką užsako. Režisierius teigia, kad kūrybinė grupė atliko daug darbo, daug medžiagos surinko, nes norisi viską kuo kruopščiau, kuo tiksliau parodyti. Kokia nors valdžia imtų ir kitaip pamatytų. Tiesa, buvo keletas organizacijų, kurios parėmė, pvz., Genocido centras Lietuvoje, Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija, Kultūros ministerija. Dabar, kai filmavimo darbai baigti, ir šis filmas yra jau vienintelis visų keturių kūrėjų darbas, lėšų reikėtų daugiau. Internetu buvo surengta ,,Kick-starter” lėšų telkimo kampanija, kuri buvo sėkminga – buvo surinkta pakankamai pinigų montavimo darbams pabaigti.

Norisi kuo daugiau ,,triukšmo”

O kada galėsime ,,Nematomo fronto” DVD įsigyti? Dar nežinia, tačiau Vincas tikisi, kad nereikės laukti per ilgai. Žinoma, visų pirma reikės filmą, kaip ir dera, parodyti įvairiuose festivaliuose, o tik paskui imti pardavinėti kopijas. Kūrybinė grupė nori padaryti kuo daugiau „triukšmo”, kad filmas būtų pastebėtas ne tik lietuvių, bet visame Vakarų pasaulyje. Visi lietuviški pokalbiai bus subtitruoti anglų kalba, nors kai kurie lietuviai, pavyzdžiui, Valdas Adamkus, Nijolė Bražėnaitė, filme kalba angliškai. O pati filmo istorija tikrai turėtų būti patraukli Vakarų šalių žiūrovui, nes tai, anot Vinco Sruoginio, Hollywood filmui tinkanti tema. Bus rodoma, kaip Juozas Lukša sugebėjo ištrūkti į Vakarus ir bendradarbiauti su CŽV, kaip jis su savo būsima žmona Nijole Bražėnaite susipažino ir ją vedė Vokietijoje. Tačiau tuo pačiu – tai vis tik bus pasakojimas ne tik apie meilę ir mirtį, bet ir apie pasipriešinimą sovietų okupacijai Lukšos akimis.

Visko apie pasipriešinimą į vieną filmą sudėti neįmanoma. Buvo ir daugybė kitų didvyrių. Jie turi savo istorijas. Reikia tikėtis, kad tos istorijos kada nors taip pat bus papasakotos ir mažyčiais trupinukais nusės į taip vadinamojo ,,laisvojo pasaulio” piliečių sąmonę. Tokia, tam tikra prasme, yra ir Vinco misija: bandyti supažindinti amerikiečius su Lietuva, su tokiais jos herojais kaip Lukša, nes amerikiečiai ir apskritai Vakarų šalyse gyvenantieji, kaip rodo V. Sruoginio patirtis, nelabai daug žino apie Lietuvą.   
   
Daugiau informacijos apie filmą ,,Nematomas frontas” galite rasti internetinėje svetainėje adresu www.theinvisiblefront.com

Karilė Vaitkutė – Balzeko lietuvių kultūros muziejaus darbuotoja, ,,The Lithuanian Museum Review” redaktorė, vertėja.

filma

Filmo ,,Nematomas frontas” kūrėjai.