jonas
29 metų J. Zimnickas ruošiasi dalyvauti šių metų parolimpinėse žaidynėse.

Bėgte link aukso
Padėkime įgyvendinti svajonę – tapkime rėmėjais!

LORETA TIMUKIENĖ

Geriausiems pasaulio sportininkams – karštymetis. Jie ruošiasi 2012 metų olimpiadai, iki kurios liko tik keli mėnesiai. Ši sporto šventė prasidės Londone šių metų liepos 27 ir vyks iki rugpjūčio 12 d., o nuo rugpjūčio 29 iki rugsėjo 9 d. vyks vasaros parolimpinės žaidynės. Londone laukiama daugiau sportininkų ir komandų nei bet kuriose ankstesnėse parolimpinėse žaidynėse. Dalyvauti šių metų parolimpinėse žaidynėse ruošiasi ir 29 metų lietuvis, šiuo metu gyvenantis Didžiojoje Britanijoje. Jonas Zimnickas nusiteikęs siekti paties aukščiausio laimėjimo – parolimpinio aukso. Turintis negalią vaikinas kiekvieną laisvą minutę praleidžia sporto salėje arba bėgiodamas. Šiandien jis 100 metrų nubėga per 13,5 sek., tai nuostabus pasiekimas žinant, kad šiuo sportu užsiiminėti jis pradėjo tik prieš porą metų. Bet apie viską – nuo pradžių.

J. Zimnickas gimė 1982 metų rudenį lietuviškame Burokų kaime Lenkijos šiaurės rytuose, Punsko valsčiuje. Jis buvo jauniausias vaikas šeimoje, augęs tarp seserų. Jonas gimė su negalia – jo dešinė koja buvo trumpesnė. Vaikino tėvai vežiojo sūnų pas įvairius gydytojus, bandydami jam padėti. Berniukui buvo pritaikytas protezas, su kuriuo jis gyveno iki 20 metų. Jonas padėdavo tėvams ūkyje, kadangi buvo jauniausias šeimoje ir tėvai norėjo jam palikti ūkį. Kaip prisimena Jonas, nebuvo lengva, bet tėvai jo neišskirdavo, vaikinas dirbo visus darbus ir nelabai galvojo ką nors keisti. Paklausus, ar iš jo negalios nesijuokdavo vaikai kaime, Jonas atsako, kad jis, būdamas stipraus charakterio, nesileisdavo skriaudžiamas, nesiskundė ir nesigyrė dėl savo negalios, tačiau prisipažįsta dėl jos vis dėlto gėdijęsis – nešiojo plačias kelnes, kad nesimatytų kojos protezo. Baigęs lietuvišką pradinę mokyklą, vėliau mokėsi žemės ūkio mokykloje Punske.

Pradėjo iš naujo mokytis vaikščioti

Tuo metu, kai jis nustojo augti, maždaug 19 metų amžiaus, jo dešinė koja buvo apie 25 cm trumpesnė už kairę. Jono sesuo pasiūlė pasirodyti Varšuvos medikams. Gydytojai pasiūlė amputuoti koją – jie pasakė, jei koja bus palikta, tai sukels didelių sveikatos problemų. Apsispręsti nebuvo lengva, nes tėvai nepritarė tokiam sprendimui, o gydytojai tikino, kad operacija būtina. Jonas pasiryžo sudėtingai operacijai. ,,Man labai pasisekė, nes mane operavo vienoje geriausių Lenkijos klinikų. Tačiau aš buvau išsigandęs: išsigandęs dėl priimto sprendimo, baiminausi, kad po operacijos būsiu mažiau darbingas, nei buvau anksčiau,” – prisimena Jonas. Laimei, operacija buvo sėkminga, už ją nereikėjo mokėti, tačiau kojos protezas kainavo 5,000 Anglijos svarų. Kadangi vaikinas tiek pinigų neturėjo, teko skolintis iš sesers. Jonas, būdamas 20ies, pradėjo iš naujo mokytis vaikščioti.

Norėjo išbandyti save

Kojos praradimas buvo tik vienas iš sunkumų, su kuriais susidūrė Jonas. Sesuo, ketinusi pirkti butą, norėjo atgauti paskolintus pinigus. Vaikinas nusprendė išvažiuoti keliems mėnesiams į užsienį užsidirbti, kad galėtų grąžinti pasiskolintus pinigus. 2004 m. Lenkijai įstojus į Europos Sąjungą ir atsivėrus sienoms, tai padaryti nebuvo sudėtinga. Kaip tik apsilankęs pusbrolis vaikiną pakvietė važiuoti kartu į Didžiąją Britaniją. Jonas neplanavo užsienyje užsibūti ilgai, jis tik norėjo užsidirbti pinigų.

Pradžia nebuvo lengva – pusbrolis, kuris jau anksčiau gyveno D. Britanijoje, aplinkiniams pasakė, kad Jonas moka angliškai – pirmą dieną jie visi su juo kalbėjo angliškai, o vaikinas tik šypsojosi, kadangi mokėjo pasakyti ,,Labas” ir ,,Iki”. Netrukus aplinkiniai tai suprato – buvo gardaus juoko. Pradžioje Jonas įsidarbino indų plovėju, dirbo nuo 5 valandos ryto iki 11 val. nakties. Į darbą ir atgal važiuodavo dviračiu, ne kartą teko paklysti. ,,Buvo šiek tiek keista pradėti naują gyvenią, bet kartu – ir įdomu. Atvykęs čia supratau – jeigu noriu, galiu gyventi visiškai kitokį gyvenimą. Buvo liūdna, norėjosi namo, tačiau norėjosi ištverti, išbandyti save”, – prisipažįsta jaunuolis. Laimei, Jonas nebuvo vienas – jam padėjo pusbrolis, jo draugai.

Nesijaučia vienišas

Po kelių mėnesių gyvenimo svetur lietuvaitis grįžo namo, bet namuose neatrodė viskas taip gražu, kaip įsivaizdavo, gyvendamas toli nuo namų, jų ilgėdamasis. Tėvai iki šiol nesusitaiko su Jono sprendimu gyventi atskirai – jie įsitikinę, kad neįgaliam sūnui niekur kitur nebus geriau negu pas juos. Tačiau vaikinas nesigaili pasirinkęs tokį kelią. ,,Be abejo, kai būna sunku, – sako Jonas, – norisi grįžti namo, bet pagalvoju, kad grįžti į gimtąjį Burokų kaimą reikėtų kokių 7 valandų, bet vėl viską pradėti iš naujo prireiktų žymiai daugiau laiko. Būtų gaila palikti pažįstamus, draugus, mėgstamą darbą.”

Atidavęs skolą, Jonas ėmė lankyti anglų kalbos kursus, per dvejus metus išmoko kalbą. Vaikinas lankė sporto instruktoriaus kursus, išlaikęs egzaminus kurį laiką dirbo savanoriu koledžo sporto klube, vėliau jį priėmė dirbti fizinės parengties klasės koordinatoriumi. Dabar J. Zimnickas dirba asmeniniu fizinės parengties treneriu 25 val. per savaitę. Sporto klube dieną lankosi studentai, vakare susirenka žmonės iš miesto. ,,Man patinka darbas, padėti kitiems žmonėms pasiekti savo tikslą yra puiku. Iš pradžių buvo keista, kad žmonės eina pas mane, nors ir esu neįgalus”, – sako jis.

Vaikinas gyvena Cambridge centre: ,,Žaviuosi Cambridge grožiu, čia nesijaučiu kaip namie, bet šis miestas turi kažką ypatingo.” Jis džiaugiasi, kad turi nemažai draugų iš viso pasaulio, kadangi Cambridge yra studentų miestas, be to, vaikinas turi merginą, šiuo metu yra atvažiavusi ir jo sesuo, tad vienišas tikrai nesijaučia. ,,Aš didžiuojuosi savo pasirinkimu, – šypsosi Jonas. – Bet manau, kad mano tėvai labiau džiaugtųsi, jeigu grįžčiau namo į ūkį.”

Pasirinko bėgimą

Jonas prisipažįsta, kad nuo mažens buvo įsimylėjęs krepšinį, pradinėje mokykloje žaidė jį, bet šiam žaidimui buvo per žemas. Tik sulaukęs 18–19 metų ištįso. Po operaci   jos jam siūlė sportuoti, lietuvis žai  dė Balstogėje, vėliau – Cambridge, trejus metus buvo sėdinčių neįgaliųjų vežimėliuose krepšinio rinktinės nariu. Anot J. Zimnicko, jis niekada nesijautė, kad tai – jo sportas, suprato, kad nepasieks gerų rezultatų, atrodė, kad užima kažkieno vietą.

Įsikūręs centrinėje Cambridge dalyje, Jonas pradėjo ieškoti, kokiu sportu užsiimti laisvalaiku. Prieš porą metų vaikinas gavo elektroninį laišką, kuriame buvo kviečiami atsiliepti talentingi sportininkai, norintys dalyvauti parolimpinėse žaidynėse. J. Zimnickas nusiuntė laišką, parašęs apie save. Jį pakvietė į atranką Birmingham mieste, po įvairių testų ir bandymų jaunuolis pasirinko bėgimą. Balandžio mėnesį bus 2 metai, kaip jis sportuoja su D. Britanijos komanda. Nors J. Zimnickas yra lietuvis, galėtų dalyvauti olimpiadoje su jos vėliava, tačiau dabar, gyvendamas D. Britanijoje, Londono olimpiadoje atstovaus būtent šiai šaliai. ,,Noriu atsidėkoti D. Britanijai, kuri suteikė galimybę siekti tokio svarbaus mano gyvenime tikslo”, – aiškina lietuvis, gimęs ir užaugęs Lenkijoje.

Ruošiasi olimpiadai

Jonas įtemptai ruošiasi olimpiadai, jis treniruojasi kiekvieną dieną nuo 10 val. ryto iki 3 val. po pietų, sekmadieniais plaukioja, eina į sauną. Kai kurios treniruotės vyksta Londone, vaikinui taip pat reikalingos fizioterapinės procedūros ir giluminis audinių masažas, kadangi sportuojant su protezu visoms kūno dalims tenka papildomas krūvis. ,,Žmonės su amputuota galūne sunaudoja 30 proc. daugiau energijos nei darbingi žmonės. Bet koks judesys, net ėjimas gatve, reikalauja nemažai pastangų”, – sako lietuvaitis. Per visą vasarą vyks rungtynės, birželio–liepos mėnesį sportininkai žinos, ar paklius į komandą.

Eina link savo tikslo

Suprantama, pasiruošimas olimpiadai reikalauja ypatingo pasiruošimo, ištvermės, kantrybės, kartu tai – ir nemažos išlaidos. Viskas kainuoja, vien tik kelionės išlaidos sudaro iki 125 svarų per savaitę. Jonas neturi nuolatinio pagrindinio rėmėjo, padeda šeima, pusbrolis, jo šeima. ,,Būtų nuostabu, jeigu pavyktų rasti rėmėjų, kurie padengtų nors dalį pasiruošimo išlaidų. Būtų tiesiog gera žinoti, kad kažkas tikrai tiki manimi,” – viliasi šis gražų tikslą turintis žmogus. Paklaustas, ar nepritrūks užsispyrimo, Jonas nusijuokęs sako: ,,Pasiryžau ir einu link savo tikslo, pabandysiu padaryti viską, kas nuo manęs priklauso.” Jo tikslas – įveikti 100 m atstumą per 12,2 sek. ir patekti į D. Britanijos parolimpinę komandą.

Dar viena svajonė

J. Zimnickas prisipažįsta, kai tai – ne vienintelė jo svajonė. Jis turi planų suburti pirmą Europoje neįgaliųjų, žaidžiančių krepšinį ne invalidų vežimėliuose, komandą. Tokios komandos yra Jungtinėse Valstijose, jis nori po olimpiados atvykti čia ir užmegzti su jomis ryšius. Pasak negalią turinčio jaunuolio, jis žino, kad yra daug iš karo amputuotomis galūnėmis grįžusių žmonių, norinčių žaisti krepšinį ne vežimėliuose. ,,Jeigu pavyktų suburti tokią komandą, gal organizuosime parodomąsias žaidynes, kad žmonės jas pamatytų per televiziją. O ateityje galbūt pamatysime tokią komandą ir parolimpinėse žaidynėse”, – dalijosi savo planais J. Zimnickas.

Reikėjo save pamilti tokį

Buvo įdomu, kaip jaučiasi žmogus su negalia, neturintis bent vienos kūno dalies. ,,Daug kas priklauso nuo šalies – Lietuvoje, Lenkijoje žmonės nustebę žiūri į mane, matau, kad jie jaučiasi nepatogiai, pamatę mane su šortais. Anglijoje pastebima kitokia nuostata – jeigu esi kitoks, žmonės galvoja, kad esi geresnis. Žmonės geranoriškai tokius žmones priima”, – pasakoja vaikinas. Jonas neslepia, kad užtruko nemažai laiko, kol jis pamilo save patį su negalia ir galėjo nesigėdydamas save ,,pristatyti” aplinkiniams. Tik tuomet jis galėjo šnekėtis atvirai ir net šmaikštauti, kalbėdamas apie savo negalią – dabar jis pajuokauja, kad jam ryklys nukando koją ar kad prarado koją, gelbėdamas mažus vaikus. ,,Labai svarbu, kaip pats esu nusiteikęs. Praradus bet kurią kūno dalį, svarbu tikėti, kad tai – ne taškas tavo gyvenime. Su užsispyrimu ir kitų pagalba daug kas įmanoma”, – įsitikinęs jaunuolis.

Norintys prisidėti prie J. Zimnicko pasiruošimo čekius gali siųsti adresu: Cambridge Regional College, Science Park Campus, King's Hedges Road, Cambridge CB4 2QT, England

Jonas iš anksto dėkoja visiems rėmėjams. Jei Jus domina Jono mintys apie parolimpines rungtynes, galite rašyti jam elektroniniu paštu: jzimnicki@camre.ac.uk

Facebook puslapis, kuriame apsilankę galite stebėti J. Zimnicko sportinę pažangą http://www.facebook.com/#!/pages/Jonas-Sprint-Blog-All-the-way-to-London-2012-Paralympics/278987285489025

jonas

jonas
jonas