V. Ašmenskas: „Man svarbu, kad žmonės nepamirštų istorijos’’

ALGIS VAŠKEVIČIUS
Specialiai „Draugui“ iš Lietuvos

Vasario 19-ąją 98-ąjį gimtadienį atšventęs aviatorius, inžinierius, pasipriešinimo nacių ir sovietų okupaciniams režimams veikėjas Viktoras Ašmenskas – tikra legenda. Sulaukęs labai garbingo amžiaus, jis keliauja po įvairius Lietuvos miestus ir miestelius, pristatydamas savo naujausią, daugybe istorinių faktų paremtą knygą „Didžiosios tautos aukos’’. V. Ašmenskui svarbu, kad tauta nepamirštų savo didvyrių, todėl ir atsirado minėta knyga, dėl to jis ir stengiasi susitikti su kuo daugiau žmonių, papasakoti tai, ką atsimena.

O atsimena garbusis knygos autorius labai daug. Gimęs 1912 metais Šakių apskrityje, baigęs keturias gimnazijos klases, jis mokėsi Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje ir jau 1930aisiais susidomėjo aviacija, lankė aeroklubo lakūnų rengimo kursus, 1934 metais baigė Nidos sklandymo mokyklą. V. Ašmenskas 1963 metais Palangoje atliko antrąjį Lietuvoje sportinį šuolį parašiutu. Jis statė Broniaus Oškinio konstrukcijos sklandytuvus BRO-1, BRO-2, BRO-3, 1937 metais kaip Lietuvos aeroklubo atstovas buvo pasiųstas į Čekoslovakiją stažuotis sklandymo mokykloje.

V. Ašmenskas 1938 metais dalyvavo Pirmojo pasaulio lietuvių sportinėje olimpiadoje, o dar po metų pirmosiose Baltijos šalių aviacijos sporto varžybose dviviečiu lėktuvu skrido keliu Talinas-Kaunas ir užėmė prizinę vietą. Be to, aviatorius buvo Šaulių sąjungos, skautų vyčių, ateitininkų organizacijų narys, aktyviai bendradarbiavo spaudoje – rašė straipsnius žurnaluose „Lietuvos sparnai’’, „Karys’’, Trimitas’’.

Sovietams okupavus Lietuvą, jis įsijungė į 1940-ųjų lapkričio viduryje įkurto Lietuvių aktyvistų fronto veiklą, dalyvavo 1941 metų birželio sukilime Trakuose. Vokiečių okupacijos metais jis buvo Lietuvių fronto karinės organizacijos „Kęstutis’’ Trakų apskrities organizacinio skyriaus narys, po to – viršininkas. 1945–1946 metais V. Ašmenskas Lietuvių tautos tarybos ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiosios vadovybės pavedimu įsteigė šios organizacijos apygardą Kaune.

Po Antrojo pasaulinio karo kartu su Lietuvos tautinės tarybos įkūrėju kapitonu Jonu Noreika, turėjusiu „Generolo Vėtros’’ slapyvardį, organizavo šios nelegalios antisovietinės organizacijos Kauno apygardos štabą. Ši taryba 1945 metais pavedė pagrobti lėktuvą ir į Švediją nugabenti Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam režimui dokumentus. Pagrobimas nepavyko, tai bandęs padaryti lakūnas žuvo. Apie tai V. Ašmenskas rašo 1997 metais išleistoje monografijoje „Generolas Vėtra’’, pateikdamas daug įdomių faktų apie teisininką, publicistą J. Noreiką ir jo žūtį Tuskulėnuose, taip pat apie jo bendražygių likimus.

Dalyvavimas pogrindinėje pasipriešinimo veikloje neliko nepastebėtas – 1946-ųjų kovą V. Ašmenskas suimamas, netrukus nuteisiamas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Jis buvo kalintas Lukiškėse, Klaipėdoje, po to ištremtas į Krasnojarsko kraštą ir į Lietuvą, Vilnių sugrįžo 1957-aisiais. Po kelerių metų įsidarbino Gelžbetonio konstrukcijų gamykloje, dirbo vyriausiuoju inžinieriu. 1969-aisiais jis pradėjo dalyvauti aviacijos sporto veikloje, dar po metų buvo išrinktas parašiutų sporto komiteto pirmininku.

Kalėjimus, tremtį ir lagerius ištvėręs ir gyvenimo užgrūdintas aviatorius visą laiką buvo aktyvus – dešimtmetį nuo 1977 iki 1987 metų jis dirbo Prienų sportinės aviacijos gamykloje, sulaukęs beveik aštuoniasdešimties metų amžiaus buvo Lietuvos aeroklubo generaliniu sekretoriumi.

Apie šio legendinio žmogaus veiklą dar daug būtų galima kalbėti. Per keliolika metų jis apvažiavo daugybę Lietuvos mokyklų, pasakodamas mokiniams apie įdomius ir skaudžius mūsų tautos istorijos puslapius. Nuo jaunystės puikiai valdęs plunksną, inžinierius nutarė savo prisiminimus užrašyti – be jau minėtos monografijos „Generolas Vėtra’’, 2006 metais pasirodė knyga „KGB spąstuose’’, kurioje rašoma apie dvidešimtmetį NKVD kulto reikalų skyriaus jaunesnįjį leitenantą Antaną Šilių. Jis, siekdamas išvengti tarnybos sovietų kariuomenėje, įstojo į NKVD mokyklą, ją baigė ir gautą slaptą informaciją apie numatomus suėmimus, tremtis pranešdavo Lietuvos patriotams. Norėdamas išvengti atpažinimo, A. Šilius sunaikino ir savo viršininką NKVD karininką. Jaunuolis buvo suimtas ir nuteistas mirties bausme.

Pati solidžiausia ir naujausia V. Ašmensko knyga – 2007 metais išleistas veikalas „Didžiosios tautos aukos’’, kurią autorius papildė ir iš naujo išleido praėjusiais metais. Ši knyga skaitytojus pasiekė ir kietais, ir minkštais viršeliais, tad ją galėjo įsigyti ir mažiau pinigų turintys skaitytojai.

Naujausioje, daugiau kaip 300 puslapių knygoje – daugybė įdomių istorinių faktų, čia pasakojama apie politines grupines bylas, apie LAF štabo žūtį, apie žiaurumus, kuriuos Lietuvos patriotams teko patirti tremtyje ir lageriuose.

Autorius dar kartą prisimena paskutinįjį Nepriklausomos Lietuvos ministrų tarybos posėdį 1940ųjų birželio 15-osios naktį, cituoja ten kalbėjusius ministrus, kitus valstybės veikėjus. Tų metų liepą Lietuvai tapus Sovietų Sąjungos dalimi, Lietuvos diplomatai įvairiose Vakarų šalyse įteikė vyriausybines notas, protestuodami prieš sovietų agresiją.

V. Ašmenskas knygoje primena, kad į protestą pirmosios atsiliepė Jungtinės Amerikos Valstijos ir cituoja prezidento Franklin D. Roosevelt tada pasakytus žodžius: „Sakoma, kad Lietuva neteko nepriklausomybės. Klaidinga taip sakyti. Lietuva nėra praradusi savo nepriklausomybės, Lietuvos nepriklausomybė tik laikinai nutraukta. Laikas ateis, ir Lietuva vėl bus laisva.’’

Nemažai vietos šioje knygoje skirta Baltijos šalių tarpusavio santykiams, rašoma apie pirmosios sovietų okupacijos padarinius Latvijoje ir Estijoje. Autorius teigia, kad, pavyzdžiui, Estijoje 1940–1941 metais iš okupantų suimtų žmonių išgyveno vos 2–8 procentai.

V. Ašmenskas įdomiai aprašo pirmosios sovietų okupacijos aukų likimus, pasakoja apie Lietuvos vyriausybės narius ir Vasario 16-osios akto signatarus, kurie buvo sušaudyti, nukankinti, mirę kalėjimuose ir tremtyje. Pateiktas ir emigravusių į Vakarus valstybės veikėjų sąrašas – jame buvę krašto apsaugos ministrai Stasys Dirmantas, Teodoras Daukantas, Kazys Musteikis, Stasys Raštikis, Balys Sližys ir kiti. Iš 38 paminėtų asmenų net 22 priglaudė JAV – Amerikoje atsidūrė ir septyni iš aštuonių emigravusių Lietuvos krašto apsaugos ministrų.

Paskutiniai knygos puslapiai pasakoja apie Laikinosios vyriausybės veiklą, taip pat pateikti įdomūs buvusių vidaus reikalų ministro Kazio Skučo ir saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio artimųjų prisiminimai apie šiuos žmones.

„Man labai svarbu, kad tie tautos didvyriai, tie patriotai, kurie aukojosi dėl tėvynės, nebūtų pamiršti. Dėl to ir ėmiausi rašyti knygą, dėl to, kol jėgos dar leidžia, ir stengiuosi susitikti su žmonėmis, jaunimu, visais, kuriems tai įdomu. Lietuvos kariuomenė sudaro man sąlygas tokiems susitikimams, važiuojame kartu su monsinjoru Alfonsu Svarinsku, kuris taip pat turi ką pasakyti susirinkusiems”, – sakė Marijampolėje neseniai apsilankęs V. Ašmenskas.

Tai, kad žmonių, kuriems tautos istorija yra įdomi, kurie neabejingi netolimai praeičiai dar yra, įrodė beveik pilna Marijampolės dramos teatro salė. Susirinkusieji atidžiai klausėsi garbaus svečio, kuris labai jautriai priminė skaudžius praeities puslapius, turėjo nemažai klausimų, džiaugėsi įsigiję vertingą knygą ir gavę autoriaus autografą.

V. Ašmensko nuopelnai tėvynei jau ne kartą įvertinti – jis 1996 metais yra apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I laipsnio medaliu, taip pat Dariaus ir Girėno, Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais, 1994 metais gavo Tarptautinės aeronautikos federacijos medalį „Už nuopelnus aviacijos sportui’’. 2003 metais V. Ašmenskui buvo įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai’’ Komandoro kryžius.

Pasiklausyti įdomių liudijimų susirinko beveik pilna Marijampolės dramos teatro salė.
A. Vaškevičiaus nuotr.