Marija Strasevičiūtė ir Alvidas Pakarklis kviečia į parodą

LAIMA APANAVIČIENĖ

Sėdime tryse – Marija Strasevičiūtė, Alvidas Pakarklis ir aš tik ką pabaigę iškabinti ir išdėstyti parodą Čiurlionio galerijoje Jaunimo centre. Sėdime ir kalbamės.

Alvidą Pakarklį pažįsta daugelis meno mylėtojų, o štai Marija Strasevičiūtė lietuviškoje galerijoje lankytojams pažįstama mažiau.

Kaip gimė ši paroda? Jau senokai kalbinau Alvidą suruošti parodą. O kai jau sutarėme, pagalvojau, kad šalia nelabai spalvą mėgstančio Alvido darbų reikėtų kažko spalvingesnio. Visai atsitiktinai Čikagos kultūros centre pamačiau Noros Aušrienės suruoštą vieno vakaro parodą, o joje – Marijos kūrinį. Iškart kilo mintis: ,,Tiktų kartu su A. Pakarklio darbais”. Pakalbėjau su abiem, ir, jiems maloniai sutikus, gimė ši dviguba paroda – Alvido Pakarklio ,,Rimtas susitarimas su savimi molyje” ir Marijos Strasevičiūtės ,,Iš vidaus”.

 
– Kelintą kartą Jūs rodote savo kūrybą Čiurlionio galerijoje?

Marija Strasevičiūtė: Čiurlionio galerijoje grupinėse parodose esu dalyvavusi du kartus – kartą buvo pakvietęs Algimantas Kezys, o kartą dalyvavau moterų dailininkių klubo narių suruoštoje parodoje. Bet tokia didelė mano paroda Čiurlionio galerijoje suruošta pirmą kartą.

Alvidas Pakarklis: Kai tik atvykau į Čikagą (tai buvo 1992-ieji) gyvenau pas gerbiamą daktarą Joną Adomavičių. Mane sutikęs Leonas Narbutis įkalbėjo padaryti parodą. Neturėjau nieko – nei molio, nei pečiaus, bet pas kaimynystėje gyvenančią Mariją Gaižutienę pradėjau ruoštis parodai. Per porą mėnesių ją padariau. Tai buvo 1992-ųjų birželis.

Po to buvo pertrauka. Po truputį pradėjau lobti ir apie 1996 metus degiau savo keramiką garaže, kurį gavau ,,for free”. Gyvenimas buvo laisvas, neįpareigojantis, jokio turto neturėjau, tai galėjau daryti, ką noriu. Tų metų balandį vėl suruošiau parodą. Šita, trečioji, surengta jūsų, Laima, dėka – užkankino raginimai, apeliavimai į sąžinę: ,,Esi Čiurlionio galerijos konkurso laureatas” (juokiasi).

– Galiu pasakyti, kodėl tie raginimai atsirado. Pastebėjau, kad A. Pakarklis po truputį atgijo...

A. P.: Mat kaip?! Tikra tiesa, nuo 1996 metų, kai nebeturėjau to garažo, neturėjau kur dirbti. Praėjo šešeri metai, kol išsinuomavau vietą pas Marčiulionį. Tad nuo 2002 metų vėl kibau į darbą.

– O jei kalbėsime apie Lietuvą, ar esate ten turėję parodų?

M. S.: Esu turėjusi labai gražią parodą Šiuolaikiniame meno centre, Vilniuje, kurią Lietuvai pasiūlė Balzeko lietuvių kultūros muziejus, o kuravo Danas Lapkus. Pati buvau pirmą kartą Lietuvoje, susitikau su giminėmis, jaučiausi labai pagerbta.

A. P.: Dar 1983 metais pradėjau rengti respublikinius seminarus Panevėžio stiklo fabrike. Jie išaugo į tarptautinius keramikų simpoziumus. Su Lietuva bendradarbiauju iki šiolei. Šių metų XVII Panevėžio tarptautiniame keramikos simpoziume dalyvavau kartu su kitais 10 dailininkais iš įvairių šalių.

– Marija, o Tu, ar seniai pradėjai draugauti su menais?

M. S.: Jau seniai. Aš taip gerai prisimenu tą akimirką, kai pagalvojau: ,,Aš žinau, ką darysiu gyvenime”. Tai buvo dar besimokant Maria gimnazijoje. Man buvo šešiolika, kai nutariau – būsiu tik dailininke. Ir nuo tos dienos tuo keliu einu iki šiol.

– Po mokyklos pradėjai studijuoti dailę?

M. S.: Taip. (1976 metais Southern Illinois University Marija įgijo magistro laipsnį meno strityje). Tačiau man daug davė ne tik mokykla. Aš labai daug išmokau taip vadinamoje ,,gyvenimo mokykloje”. Dar būdama studentė keliavau po Europą. Kai ištekėjau, mano vyras James McBride turėjo turizmo verslą, ir man teko su juo kartu daug keliauti. Tos kelionės buvo labai gera mokykla. Esu apkeliavusi daugybę pasaulio šalių.

– Marija, o kai pradėjai kurti, ar turėjai kuo sekti?

M. S.: Labai žavėjausi Vasilij Kandinskij (1866–1944), kuris laikomas abstrakcionizmo pradininku, Anri Matis, kurio darbuose mačiau ne supančios aplinkos atskiras detalės, o bendrą gyvenimo, jo formų pajautimą.

O kad pasukau meno keliu, prisidėjo ir dailininkas Antanas Rūkštelė, kuris buvo mano mokytojas mokykloje. Mano šeimoje nebuvo dailininkų, visi buvo gydytojai. Viskas susideda ir viskas yra labai svarbu.

– Marijos kūriniai spalvingi, nutapyti žemiškomis, ramiomis spalvomis, o Alvidas spalvų naudoja nedaug, sakosi nesąs ir glazūrų mėgėjas. Kas lemia spalvų pasirinkimą?

M. S.: Man spalva yra jausmas, harmonija. Esu įsitikinusi, kad daugelis dailininkų spalvas naudoja jausmams išreikšti. Dirbdama nesirenku spalvų specialiai, dirbtinai, prieš darbą neplanuoju, kokia spalva tapysiu tą ar kitą drobę. Jos išplaukia iš mano pojūčių, emocijų. Tapydama tiesiog pajaučiu, kokia spalva man tuo metu reikalinga. Man svarbu, kad spalva derėtų ir su kompozicija.

A. P.: Mano darbai, tokie yra gal todėl, kad Lietuvos peizažas įaugęs mūsų kraujyje – toks rudeniškas, be jokių didelių kalnų, be palmių... Rudenio arimai, rūkai, nušienauti laukai – tai atsinešta iš prigimties, iš vaikystės. Gal todėl tas mane ir traukia – santūrumas, neklykiantis spalvomis. Kiek save pamenu, ir mūsų namuose nebuvo nieko dažyto, tad ir savo darbuose privengiu spalvų, nes galvoju, kad pasiklysiu jose ir nesusitvarkysiu. Nerizikuoju būti spalvininku.

– Bet skaitant darbų pavadinimus, atrodo, visai nebijai pasiklysti?

A. P.: O ne, nebijau (juokiasi). Ką tuo momentu galvoju, tą sakau, niekada neužsirašau, pasakau ir viskas. Jei užsirašau pradedu galvoti, kad kažką ypatingo pasakiau (juokiasi). Dažnai eilėmis parašau – ir žmonai, ir sau. Kartais pavyksta, kartais ne, bet savo rašliavos nelaikau dideliu privalumu.

– Tai gal kada ir A. Pakarklio knygos sulauksim?

– Nebūtina sulaukti, bet kai ruošiu kitą parodą savo apvalesnio jubiliejaus proga, jei dar būsiu Čikagoje, įtrauksiu ir keletą eilių, ir filmavimo medžiagos. Bet čia dar labai toli – dar pusantrų metų teks laukti.

– ,,Abstrakcija – tai mintinis atsiejimas nuo kokio nors dalyko”, – rašoma internetiniame ,,Vikižodyne”. Marija, kodėl pasirinkai abstrakciją?

M. S.: Man labai patinka muzika, ypač avangardinis džiazas. Taip pat labai patinka judesys, šokis. Gal todėl išreikšti savo mintis man yra geriausia per abstrakciją. Esu labai pastabus žmogus, viską stebiu – gamtą, žmones, dangoraižius, niekas nepraslysta pro mano akis. Aš galiu tik sėdėti ir žiūrėti. Man patinka stebėti, kaip skleidžiasi gėlė, auga medis. Tas visko judėjimas ir atsispindi mano darbuose. Man įdomu sudėti iš matomų dalykų kompoziciją. Todėl linija mano darbuose labai svarbi, ji viską darbe ,,suriša”.

– Alvidai, kodėl tave patraukė tas molio čiupinėjimas?

A. P.: Pradžioje buvau nusiteikęs studijuoti skulptūrą. Bet nepasitvirtino mano anatomijos išmanymas. Neatradau savyje to kažkokio prado, kuris reikalingas kuriant skulptūrą. Be to, monumentaliems darbams reikalingi užsakymai, esi įspraustas į tam tikrus rėmus. Kuriant skulptūrą nelabai pajuokausi, turi būti rimtas, o kurdamas keramikos darbus aš galiu labiau išreikšti save. Keramika mane atpalaidavo, galėjau laisvai dirbti be užsakovo. Dirbdamas aš galiu ne tik ,,lipdyti”, galiu naudoti ir piešinį, ir grafiką, ir interpretuoti daug laisviau nei skulptūroje. Be to man labai patinka degimo procesas, po jo gauti netikėtumai, spalvos, išsiliejimai. Nesu glazūrų mėgėjas, pats molis yra pakankamai išraiškingas, todėl aš jį ir mėgstu.

– Kuris procesas tau įdomesnis: ar lipdymas, ar degimas, kai, kaip pats sakai, niekada negali žinoti, ką iš pečiaus išimsi?

A. P.: Aišku, pečius yra svarbiausias. Tai – paskutinis teismas (juokiasi). Žiūrėk, kartais dedi ne kažin kokį dirbinį, pečiuje jis atsigavo ir išėjo visai įdomus darbas.

– Marija, Tavo šioje parodoje rodomi darbai atlikti akrilo dažais. Ar kuriant naudoji kitos rūšies dažus?

M. S.: Nemažai darbų esu padariusi pieštuku, ypač tik pradėjusi kurti. Kodėl akriliniai dažai? Vienas dalykas, darbas, nutapius akriliniais dažais, greičiau išdžiūsta. Dirbdama su tais dažais aš galiu pasirinkti plačią spalvų gamą. Mano nuomone, jais nutapyti kūriniai įgauna gilumo.

Aš jaučiu, kad mano technika laikui bėgant keičiasi, mano darbai darosi meistriškesni, atrodo, kad aš pagaliau radau savo asmeninį stilių, kad mano darbus jau galima atpažinti. Gal jau ir laikas, juk tapau jau per 30 metų (juokiasi)?

– Alvidai, pasižiūrėjus į parodoje išstatytus kūrinius matosi ,,katinų ciklas” Kas tai?

A. P.: Taigi, taigi – morčius. Todėl ir atkėliau vasarį numatytą parodą į kovą (juokiasi), kad viskas būtų susiję su pavasario pojūčiais. Darbų pavadinimai taip pat tą primena, nors, tiesą sakant, jie ,,iš kepurės rašyti”. Kaip antai: ,,Kovas draskosi su sniegu” arba ,,Iš visur kyšo katino ausys”. Taigi – pavasaris pražįsta tavo širdy ir tu niekur nepasislėpsi, visur tos ausys kyšo.

– Tai A. Pakarkliui pražydo pavasaris?

A. P.: O, tai amžinas pavasaris. Negali sustoti. Kai pradedi dirbti, įsivažiuoji, tai nėr kada apie kažkokį rudenį galvoti. Taip amžinai ir žaliuoji.

Tad sveikindami skaitytojus su pavasariu visi trys kviečiame meno mylėtojus kovo 6 d., penktadienį, 7:30 val. v. į parodos atidarymą Čiurlionio galerijoje Jaunimo centre.

Vaizdas iš būsimosios parodos. Laimos Apanavičienės nuotr.