Ką daryti su merdinčiomis organizacijomis?

ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS

Vieno savo straipsnio pabaigoje (,,Draugas”, 2009 vasario 25 d.) kėliau klausimą: Kas atsitinka su mirusiomis organizacijomis? Tuomet daviau ir atsakymą – jų palaikai perkeliami į archyvus. Kėliau ir kitą klausimą: Ką daryti su merdinčiomis organizacijomis, išlaikomomis tradicijos ir dar užsilikusių lėšų? Į jį neatsakiau, sakydamas, kad tai tema kitai progai.

Norą prie tos temos sugrįžti paskatino Lietuvos Vyriausybės iš naujo suformuota Valstybės tobulinimo (Saulėlydžio) komisija. Komisiją sudaro 11 narių. Be to, ji į talką kviesis ir žinovus. Saulėlydžio komisija turi pateikti siūlymus dėl Vyriausybės kanceliarijos pertvarkos, Vyriausybės įstaigų funkcijų ir tolimesnės veiklos bei vietos valstybės valdymo sistemoje, taip pat vykdomų programų skaičiaus sumažinimo ir jų rengimo principų sudarant 2010–2012 biudžetą.

Viena pirmųjų Saulėlydžio užduočių – atlikti valdžios įstaigų funkcijų ir veiklos patikrinimą, kuris padėtų padidinti jų veiklos našumą ir sumažintų valstybės biudžeto išlaidas. Vyriausybės įstaigų vadovams, apskričių viršininkams pavesta iki nustatyto laiko pateikti informaciją apie įstaigose esančias laisvas vietas. Komisijos vadovo Valentino Milaknio teigimu, pusmetį neužimtos pareigos yra nelabai reikalingos. Jo vertinimu, gali būti atsisakyta apie 2,000 biudžete numatytų laisvų etatų.

Saulėlydžio komisija valdymo įvertinimo išvadas Vyriausybei turi pateikti iki kovo 1 d., o konkretūs finansiniai siūlymai bus pateikti metų viduryje. Panašią Saulėlydžio komisiją ketinama sudaryti ir Seime.

Panašias Saulėlydžio įstatymo pasiūlytas peržiūras teko man asmeniškai išgyventi dirbant Protinės sveikatos patarnavimų sistemoje Michigan valstijoje 1980 metais. Ekonominė krizė buvo visų tų pastangų variklis. Neapsieita be politinių sąskaitų suvedimo. Tuo laiku turėtą krizę išgyvenome be ypatingų pokyčių, nors reikėjo programinius diržus rimtai suveržti.

Ką visa tai turi bendro su merdinčiomis, nevaldiškomis organizacijomis? Jokiu būdu nesiūlau, kad bet kokio krašto valdžia užsiimtų visuomeninių ar labdaros organizacijų kontrole ar peržiūra. Tačiau iš valdžioje daromų peržiūrų būtų galima kai ko pasimokyti ar net pasiskolinti. Laikui bėgant organizacijos steigiasi, bręsta, klesti. Tame procese duodama nauda organizacijų nariams, jų bendruomenėms bei kitiems. Sutelkiama darbo energija, lėšos, užsibrėžiama kilniems tikslams. Džiaugiamasi, kai tikslai pasiekiami ir įgyvendinami. Tai gera paskata ateities darbams ir užmojams.

Anksčiau ar vėliau gaivalinga organizacija gali pavargti, turėtos jėgos išsisemti. Dažniausiai tai vyksta pamažu, nejučiomis. Gali mažėti narių skaičius, jų užsidegimas su laiko našta gali priblėsti. Susiduriama su besikartojančiais sunkumais surasti kandidatus į tarybas, valdybas bei komitetus. Į įstatuose reikalaujamus metinius suvažiavimus ar susirinkimus atvyksta vis mažiau narių, o ir tie metai po metų yra beveik tie patys, bet ir jų gretos retėja. Norim ar nenorim atsiranda atvejų, kai organizacija patenka į merdėjimo stadiją. O šis atveda prie išnykimo, organizacijos dingimo iš horizonto. Retai, labai retai kokios nors organizacijos egzistavimas yra formaliai baigiamas. Jei taip ir įvyksta, turbūt nebeturima žmogaus, kuris tai aprašytų spaudoje.

O gal ir nebūtų blogai, jeigu merdinti organizacija, nesugebanti atgauti turėtos gyvasties, oficialiai, formaliai paskelbtų apie užsidarymą ir surengtų prasmingą ceremoniją. Jos metu būtų galima parodyti organizacijos vėliavas, antspaudą, narių sąrašus, buvusių valdybų ir narių grupines nuotraukas, buvusių suvažiavimų programas ir t.t. Likusių draugų būryje būtų galima praleisti valandėlę dalinantis prisiminimais. Kiek daugiau paplanavus, toje ceremonijoje galima būtų iš anksto paruoštus ir tinkamai supakuotus organizacijos archyvus oficialiai perduoti lietuviško archyvo atstovei (-ui). Renginyje galėtų dalyvauti ir kitų, dar klestinčių organizacijų atstovai ir su padėka bei nostalgija prisiminti bendrus darbus ir patirtus vargus. Turbūt kiekvienos organizacijos įstatų pabaigoje yra numatyta, kas atsitiks su organizacijos turtu, kai organizacija bus uždaroma. Ir tai galėtų būti pagarbiai įpinta į šį paskutinį tos organizacijos renginį, likviduojamą turtą perduodant teisėtiems palikuonims.

Organizaciją uždarant galima baimintis, kad neatsiras tų, kurie tos organizacijos tikslų toliau sieks. Iš tikrųjų, tam tikras tęstinumas vyksta natūraliai. Pavyzdžiui, artimo meilės darbuose visada atsiras kitų, kurie pradėtus darbus tęs toliau. Gal kiek kitaip, bet tęs. Tas pats sakytina ir apie organizacijas, kurios rūpinasi švietimu, jaunimo auklėjimu, jų dvasine ir fizine gerove. Tik apsižvalgykime. Dabar turime organizacijų, kurių nebuvo prieš 20 metų: Lietuvos našlaičių globos komitetą, ,,Saulutę”, ,,Vaiko vartai į mokslą”, Lithuanian Mercy Lift, Partizanų fondą ir t.t. Aišku, neturime VLIK’o, bet turime Nepriklausomą Lietuvą. Neturime BALF’o, bet turime daugybę naujų labdaros telkinių bei pastangų.

Taigi organizacijos susikuria, auga, klesti, merdi ir išnyksta ar formaliai užsidaro. Tai natūralios, numatomos organizacinio vystymosi stadijos. Visa tai reikia priimti kaip tikrovės faktą, nors tai mus paliestų ir asmeniškai.