Dr. V. Kiaušas su globotiniais. Iš A. Saulaičio asmeninio albumo.
Beglobių gydytojas
Kun. Antanas Saulaitis, SJ
Erdvus, plytelėmis grįstas kiemas, kilni palmė ir atviros durys tiesiog
kviečia į dr. Vito Kiaušo namus Brazilijos Rondonia valstijos
sostinės Porto Velho šalutinėje gatvėje. Sėdi brazilas
advokatas, gitara palydėdamas iš kun. dr. Aleksandro Bendoraičio
išmoktą šio mėgstamą dainą ,,Kur tas
šaltinėlis”. Jam pritaria namų šeimininkas ir
svečias, o kaimynas, bičiulis pastorius ir profesorius pritaria kojos
judesio ritmu.
Troško gyvenimą įprasminti padėdamas kitiems
Dr. Vitas Kiaušas 1975 m. iš Australijos atskrido III
Pasaulio lie-tuvių jaunimo kongreso metu. Trisdešimties metų,
būdamas jau našlaičiu, jis troško gyvenimą įprasminti
padėdamas kitiems žmonėms. Iš pradžių talkino kun. Bendoraičio
Gerojo Ganytojo ligoninėje Bolivijos pasienio Guajara-Mirim miestelyje.
Tuomet ši ligoninė buvo viena geriausių vakarų Amazonijoje.
Australijos lietuvis buvo manęs persikelti arčiau giminaičių
Venesueloje, tačiau viza jam nebuvo suteikta.
Po poros metų jaunas gydytojas ėmėsi naujo uždavinio – įsteigti
pirmąją kraujo ligoninę. Šiandien garbės sienoje tarp ligoninės
direktorių nuotraukų pirmasis yra dr. Kiaušas. Pusės milijono
gyventojų mieste kraujo stotis ir laboratorijos tarnauja gretimai
ligoninei ir kitoms sveikatos įstaigoms. Pusė dabartinės įstaigos
pastatyta pirmojo direktoriaus tarnystės metais. Aišku,
užsienietis turėjo įteisinti savo medicinos diplomą. Atstovaudavo
ligoninei ir Rondonijos valstijai valstybinio lygio konferencijose.
Labdara beglobiams vaikams, benamėms šeimoms, vienišoms motinoms
Prieš daugiau kaip 20 m. savo namų kieme dr. Kiaušas
pastatydino pavėsinę, o talkininkės kasdien virdavo pietus gatvės ir
kitiems beglobiams vaikams. Vėliau medinę pastogę pakeitė mūrinė,
kurios sienoje – Vytis, Gedimino stulpai, Vyties kryžius. Savo
paties išlaikomą labdarą nutraukė, kai neberado padėjėjų. Artimo
meilės darbams įteisinti įsteigė Šv. Kazimiero šalpos
draugiją, kurios tarybos trimetinis susirinkimas vyko š. m.
sausio 24 d.
Iš savo tėvo išmokęs, kad gyvenime svarbiau savigarba nei
veržimasis į pinigus, gydytojas matė aplinkinių vargus. Tuomet Porto
Velho buvo dešimtadalis dabartinio dydžio, panašus į
laukinius JAV vakarus prieš daugiau kaip 100 metų. Trečias pagal
dydį Amazonijos intakas – Madeira upė – buvo pilna aukso
ieškotojų laivelių, vamzdžių ir auksui gryninti gyvsidabrio.
Pasienio kontrabanda ir čia pat už gatvės esančios džiunglės liudijo
nuotolį nuo civilizacijos.
Dr. Kiaušas ėmė suteikti pastogę benamėms šeimoms,
vienišoms motinoms. Kai kurios atsilygino patarnaudamos
skalbykloje, virtuvėje, kieme. Krikšto tėvo ir globėjo tautybę
liudija gintarinės spalvos odos vaikų vardai – Ona, Vitas,
Ramutė... Jeigu vaikas nerodo noro mokytis, gydytojas siunčia į seserų
saleziečių mokyklą, užmoka už mokslą, rūpinasi jų pažanga, stengiasi
auklėti, kad moksleiviai būtų tiesūs, darbštūs, padorūs. ,,Man
pačiam nieko nereikia”, – sako dr. Kiaušas.
Lietuviai aplanko retai
Pasvalietis gydytojo giminaitis dr. Juozas Kiaušas minimas dr.
Mildos Budrienės knygoje apie lietuvius gydytojus. Pusseserė gydytoja
gyvena Venesueloje. Vieną kitą kartą vakarų Amazonijoje gyvenantį
tautietį aplanko lietuviai iš Sao Paulo. ,,Mato Šalčiaus
keliais” po Pietų Ameriką keliaujanti ekskursija iš
Lietuvos būtų aplenkusi dr. Kiaušą, jei dėl dokumentų stokos du
dalyviai nebūtų pakliuvę į pasienio policijos kalėjimą. (Matas
Šalčius mirė pasienio Guajara-Mirim miestelyje 1940 m.).
Dabar Vitas dirba valdiškoje socialinės sveikatos draudos
įstaigoje. Supažindino su direktoriumi ir pagrindiniais tarnautojais.
Įstaigoje 64 proc. katalikų, pasitaikė, kad visi 7 kabinete katalikai,
tai vedėjas pasiūlė maldą, svečiui teko laiminimo maldelė. Prie
direktoriaus posėdžių stalo – atverstas Šv. Raštas.
,,Mirties geležinkelis”
Per 20 m. Porto Velho išaugo dešimt kartų. Dabar jau
uždrausta Madeira upėje aukso ieškoti, tačiau valdžia už 7 km ir
už 156 km stato didžiules vandens jėgaines su šliužais laivams
(iki Amazonės žiočių – 2,700 km). Mieste statomi nauji butai,
įmonės, parduotuvės. O miestas vos šimto metų senumo, prasidėjęs
kaučiuko pramonės žydėjimo metu.
Prie jūros neprieinanti Bolivija ieškojo vandens kelių į
pasaulio rinką per Braziliją tuoj už Mamorės (Madeiros intako)
krioklių. Sumanyta nutiesti siaurąjį geležinkelį, kuris įgavo ,,Mirties
geležinkelio” pavadinimą dėl drugio, gyvačių ir kitų nelaimių
žuvusių darbininkų. Porto Velho buvo 330 km ilgio bėgių nulinis
taškas, šiandien čoa įkurtas geležinkelio muziejus su
garvežiais iš JAV, Vokietijos ir Anglijos. Elektros jėgainių
bendrovė žada 7 km bėgių, garvežius ir vagonus restauruoti turistams ir
pažintinėms kelionėms.
,,Padre medico” kun. Bendoraičio palikimas
Paskutinė geležinkelio stotis – Guajara-Mirim, kur kun. dr.
Bendoraitis ir ses. Ksavera Šakėnaitė dirbo nuo 1961 m., kol
1987 m. persikėlė į Mamorės krantą Bolivijos pusėje (upė čia 1,200 m
pločio) ir ten įsteigė ligoninę. Kun. Bendoraitis mirė 1998 m., o ses.
Ksavera 2000 m. buvo nužudyta, kaip liudija tokius dalykus žinantieji.
Brazilijoje Gerojo Ganytojo ligoninę perėmė vyskupija, Bolivijoje net
vyko teismas, kol iš abiejų steigėjų mirtimi pasinaudojusių
galėjo perimti Guayaramerin savivaldybė.
Dr. Kiaušas labai gerai pažinojo tuodu lietuvius misionierius.
Aplankė jų namus po jų mirties. Kad kun. Bendoraitis gydė nemokamai,
užkliuvo kai kuriems gydytojams, sako Vitas. Kažkodėl Brazilijos pusėje
apie ,,padre medico” mirtį net nebuvo parašyta. Nors kun.
Bendoraitį važiuoti į misijas iš Prancūzijos prikalbino
Guajara-Mirim prancūzas vyskupas, dabartinis tos pačios kilmės vyskupas
ir kunigai, teigia dr. Kiaušas, nemini jo reikšmės,
visuomeninio ir sielovadinio palikimo (ligoninės, radijo stotelės,
plytinės statyboms ir ligoninei uždarbiui, galvijų, vaisų ir daržovių
ūkio ligoniams sveikai maitinti, žuvų ūkio, rėmėjų bei bendradarbių
tinklo.).
Pagrindinis ryšys su lietuviais – ,,Mūsų Lietuva” ir e. paštas
Dr. Kiaušas dalyvauja migrantų – tautų sielovados
taryboje. Jam iš Sao Paulo buvo atsiųsti keli lietuviški
daikteliai imigrantų parodėlei, nes pats jų neturėjo. Pagrindinis
ryšys su lietuviais – Brazilijos lietuvių iliustruotas
mėnesinis žurnalas ,,Mūsų Lietuva”, Sao Paulo nuo 1948 metų ėjęs
laikraščiu. Ir, aišku, elektroninis paštas.
Domėdamasis savo šeimos kilme, susisiekė su Balzeko lietuvių
kultūros muziejaus (Čikagoje) geneologijos skyriumi, kuris nurodė apie
lietuvių geneologiją nusimanantį asmenį Ijui mieste, Rio Grande do Sul
valstijoje – miestą, kurį įsteigė lietuviai apie 1888 m.
Porto Velho bažnyčiose patarnauja saleziečiai. Ten dirbę, dabar Manause
gyvenantys dr. Kiaušą labai maloniai prisimena. Apsilankęs jo
sodyboje gali pagalvoti, su kuo lietuvis gydytojas gali pasikalbėti ir
bendrauti dar kiek laukinėje aplinkoje. Netolimos katedros kunigai būna
parama. Jam rūpi ir katalikybės padėtis, nes kitos
krikščioniškos bažnyčios, gaunančios daugiau lėšų
iš užsienio, veikliai pritraukia žmonių ir pagalbininkų.
Taip ir lieka dosnios ir nesavanaudiškos tarnybos vaizdas, kai
iš nuotraukų žvelgia lietuvis gydytojas – reikia sakyti,
misionierius – su savo globotiniais vaikais, jų motinomis,
vargstančiomis šeimomis ir savo kilnių siekių bendradarbiais.
