L. Linkevičius ir lenkai

JERONIMAS TAMKUTONIS

Lig šiol yra neaišku, kieno – vyriausybės ar prezidentūros – pavedimu Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Varšuvoje atsiprašė lenkų. Tai buvo pirma, lengva jo žingsnio dalis – keliaklupsčiavimas prieš lenkus. Daug sunkesnė yra antra žygio dalis – išreikalauti iš Lenkijos vyriausybės tokio pat mokyklų finansavimo Lenkijos lietuviams, kokį gauna lenkų mažuma Lietuvoje. O čia ir pasirodys visa Linkevičiaus žygio į Lenkiją prasmė.

Daugiau aiškumo Linkevičiaus atsiprašymui suteikia prisiminimas apie Algirdo Butkevičiaus pareiškimą. Jo partija, laimėjusi Seimo rinkimus, pažadėjo gerinti santykius su Lenkija. Prasidėjęs šio plano vykdymas (atsiprašymas) parodys, ar ministro pirmininko sugalvotas santykių su Lenkija gerinimas yra naudingas Lietuvai, ar tai – tik pigus, neapgalvotas ir desperatiškas žingsnis, siekiant pigaus populizmo ir žiniasklaidos dėmesio. Čia kyla dar vienas klausimas, ar Butkevičiaus vyriausybė pagalvoja apie planuojamo žygio pasekmes, ar ji dirba kaip pradedantis savamokslis stalius, kuris pirma lentą pjauna, o tik paskui matuoja. Kaip pastebėjo Kęstutis Girnius, jis dar nebuvo matęs tokios pasimetusios vyriausybės.

Suteikdami lenkams Lietuvoje specialią privilegiją – rašyti jų vardus ir pavardes lenkiškai, susiduriama su Lietuvos Konstitucija, kuri užtikrina visiems lygias teises, o tai taikoma ir tautinėms mažumoms. Apart lenkų, Lietuvoje gyvena gudų ir rusų mažumos, kurios vartoja kirilicą, žydai taip pat turi savo raštą, jau nekalbant apie totorius.

Ar Butkevičius ir Linkevičius yra bent kiek susipažinę su lenkų charakteriu ir jų kultūra? Ar jie yra atlikę savo namų darbus šiuo klausimu? Ir eilinis istorijos mėgėjas gali pastebėti, kad lenkai sau lygiomis valstybėmis laiko tik didžiąsias Europos valstybes, t. y. Angliją ir Prancūziją, o į mažesnes valstybes kaip Lietuva jie žiūri su panieka. Lietuva ir Lenkija buvo „strateginės partnerės”, kai kovojo prieš sovietų okupaciją. Ta „partnerystė” automatiškai pasibaigė, Lenkijai išsilaisvinus iš sovietų okupacijos.

Niekas nevertina ir negerbia asmens, be reikalo besižeminančio, kuris, lyg nusiėmęs kepurę baudžiauninkas, lankstosi prieš poną, norėdamas su juo bendrauti. Lietuviams pas lenkus ieškoti lygybės ar teisybės yra tas pats, kaip bandyti gauti iš žąsies avižų. Lenkai net neigia, kad jie buvo tarpukaryje okupavę Vilniaus kraštą.

Iš Linkevičiaus ir Butkevičiaus veiklos matyti, kad jie, spręsdami Lietuvos-Lenkijos santykius, yra pradžiamoksliai. Jiems būtų pravartu paskaityti bent porą lietuviškų knygų kaip Jeronimo Cicėno „Vilnius tarp audrų” (Chicago, Terra, 1953) ir Povilo Petkevičiaus „Lenkų okupacijoje ir kalėjimuose” (Čikaga, 1988). Šiek tiek susipažinę su lenkų elgesiu ir jų kultūra, galbūt jie bent užsienio politikoje nebandytų iššokti aukščiau savo bambos.