Uždaryta kaimo mokykla.                                                                         Jono Kuprio nuotr.

Lietuva, represijos ir jų psichologinė samprata

ALGIS NORVILAS

Įvadinis žodis, suteikęs rėmus plenarinei sesijai tema „Sovietų re-presijos Lietuvoje ir jų psichologinės pasekmės po 50 metų”, kurios pristatymas įvyko XIV Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume Čikagoje 2008 m. lapkričio 27–30 d. Pranešimus skaitė: Danutė Gailienė, Evaldas Kazlauskas ir Vėjūnė Domanskaitė Gota, diskutantas Romualdas Kriaučiūnas.

Psichologija dabar yra laikoma ašiniu mokslu (hub science), kurio poveikis skverbiasi į visas žmogaus gyvenimo sritis. Viena iš tų sričių, kurią psichologija yra pradėjusi gvildenti ir pilniau atskleisti, tai politinių represijų ir masinių sukrėtimų aplinkybės ir pasekmės. Ši sritis įgavo dabartinę formą po Antrojo pasaulinio karo, kada buvo intensyviai susidomėta žydų genocido ištakomis ir padariniais ir kada atskiruose kraštuose pradėta objektyviau tirti karo veiksmų pasekmes. Kitas svarbus lūžis įvyko po to, kada buvo įvardintas Post-Traumatic Stress Disorder (PTSD) arba lietuviškai – potrauminio streso sutrikimas.

Ypač džiugu, kad Danutės Gailienės (1) ir jos bendradarbių dėka ir Lietuvos sovietinių represijų patirtis yra pradėjusi susilaukti dėmesio. Tai nėra svarbu vien Lietuvai, bet ir platesnėms psichologijos studijoms, nes Lietuvos padėtis yra ypatinga. Gal kas labiausiai jai būdinga – tai, kad čia neina vien kalba apie lietuvio ir okupanto ruso supriešinimą, bet kad užtrukusi okupacija vedė į lietuvio supriešinimą su lietuviu.

Kaip įžangą į šio simpoziumo temą atskiroje lentelėje pateikiu šiuolaikinę represijų reiškinio sampratą (žr. 1 pav.). Daugiausia dėmesio iki šiol yra buvę skirta tiesiogiai persekiotiems (aukoms) ir jų likimui suprasti. Tačiau šiame paveiksle atsiskleidžia daugybė kitų bruožų, kurie laukia tolimesnių empirinių studijų. Toliau trumpai aptarsime kai kuriuos ryškesnius bruožus ir iškelsime vieną kitą klausimą, kurie dar laukia atsakymo.

Aukos

Aukas sudaro žmonės, kurie yra tiesiogiai mažiau ar daugiau persekiojami ir traumuojami. Apie aukų likimą jau nemažai žinoma, bet, aišku, dar lieka ir daug klausimų. Pirma noriu pateikti kelias apžvalgines pastabas. Jau vien žmogaus tapimas auka jį gali neigiamai paženklinti kitų žmonių akyse. Lerner ir Simmons (,,Journal of Personality and Social Psychology”, 1966, vol. 2) parodė, kad žmonės yra labai stipriai veikiami taip vadinamos teisingojo pasaulio nuostatos (just world hypothesis), pagal kurią žmogui esą reikalinga tikėti, jog gyvename pasaulyje, kuriame žmonės susilaukia to, ko nusipelno. Tad, jei kas blogo kam atsitiko, tai gal taip ir turėjo būti. Iškreiptoje šios nuostatos formoje pati auka gali pradėti save kaltinti dėl savo likimo.

Dabar žinome, kad traumą patyręs žmogus gali išgyventi įvairių psichinių sutrikimų. Priešingai negu anksčiau, dabar manoma, kad, jei traumos pakankamai stiprios ir ilgos, kiekvienas žmogus gali būti psichologiškai pažeistas.

Bet ir nesant aiškių psichologinių padarinių, žmonių patirtos nuoskaudos juose dar gali ilgai išsilaikyti. Chen at al. (,,Psychological Science”, 2008, vol. 19) parodė, kad fizinio ir dvasinio skausmo (physical pain ir social pain) trukmė labai skiriasi. Fizinis skausmas gana greitai išblėsta, o dvasinis skausmas – patirta išdavystė, paniekinimas, pažeminimas, pašaipa, išjuokimas ir t.t. – nesiduoda taip lengvai pašalinamas ar užmirštamas. Todėl darosi suprantami kai kurių nuskriaustųjų ilgai trunkantys skundai.

Kaip tik čia kyla įdomus klausimas: ar gali trauminės patirties padariniai persimesti į vėlyvesnes kartas? Evaldo Kazlausko pranešimas kaip tik ir pažvelgs į šį klausimą Lietuvos mastu – „Represuotų Lietuvos piliečių šeimos: traumos poviekis antrajai kartai”.

Tačiau reikia pasidžiaugti, kad traumą patyrę žmonės turi įvairių įveikos būdų išgyventą skausmą palengvinti ir pakelti. Gailienė (,,Sunkių traumų psichologija: politinių represijų padariniai”, 2004) išvardija jų keletą: šeima, tikėjimas, politinis aktyvumas, bendravimas su kitais nukentėjusiais ir t.t.

Taip pat žinoma, kad nukentėjusiems nepaprastai pagelbsti visuotinas ir viešas jų patirtos neteisybės, skausmo ir aukos pripažinimas. Deja, Lietuva dar nėra tokio pripažinimo parodžiusi. Kas dar nepaprastai svarbu būtų sulaukti, tai bendro visos tautos padėkos pareiškimo, kažko panašaus į visuotiną padėkos šventę. Iki šiol, atrodo, tepabarstomi vien trupinėliai. Nežinai ir ką galvoti, kai spaudoje paskaitai, kad ,,represuotiems asmenims grąžinamas geras vardas” („Draugas”, 2008 m. lapkričio 15 d.). Čia reikia jau etikos ar teisės specialisto, kad paaiškintų, kaip gali būti grąžinamas geras vardas, kai jis iš tikrųjų niekada nebuvo ir prarastas. Greičiau kalba turėtų eiti apie smerkimą tų, kurie kėsinosi į nekalto žmogaus gerą vardą.

Vykdytojai

Vykdytojas – tai asmuo, kuris vienokiu ar kitokiu būdu yra prisidėjęs prie prievartaujančios sistemos įgalinimo. Šių asmenų prisidėjimas, aišku, galėjo pasireikšti įvairiausiais būdais, nuo vienkartinio įskundimo iki patyrusio tardytojo. Apie vykdytojus mažai dar žinoma, jų vaidmuo bei savivoka mažai dar tyrinėta.

Vienu tarpu buvo manyta, kad vykdytojus sudaro asmenys, turintys tam tikrus asmenybės bruožus (autoritarizmo, sadizmo). Tačiau dabar galvojama (Milgram, ,,Obedience to Authority: An Experimental View”, 1974; Zimbardo, ,,The Lucifer Effect: Understanding How Good People Turn Evil”, 2007), kad dažnas žmogus pagal aplinkybes (situational determinants) gali tapti sistemos tarnu arba priespaudos vykdytoju. Taip pat atrodo, kad vykdytojas yra daug mažiau paveiktas, mažiau kankinasi negu auka. Auka turi pakelti įskaudinimą, o vykdytojui tereikia išsaugoti „gerą” vardą ir gal dar numaldyti sąžinės graužimą.

Norėdamas nuraminti sąžinę, vykdytojas gali pasitelkti daugybę savigynos priemonių, pavyzdžiui, racionalizavimą (pasiteisinimą), bandant „duoti priimtinus ir įtikinamus, bet netikrus argumentus” (A. Paškus). Štai keli pavyzdžiai (Heskin, ,,Northern Ireland: A Psychological Analysis”, 1980, Milgram, 1974):
* Aukos nuvertinimas ar sudaiktinimas: „Jis yra liaudies priešas”. Tai viena dažniausiai vartojamų priemonių.

* Aukos kaltinimas: „Pats sau tai pasidarė”.

* Neigimas: „Iš tikrųjų nebuvo taip blogai”.

* Atsakomybės neprisiėmimas: „Buvau priverstas taip elgtis”.

Ši pastaroji kaltės slopinimo priemonė kartais įgauna gana įžūlią formą. Užuot pripažinus savo vaidmenį, siekiama užtrinti skirtumą tarp aukos ir vykdytojo, tvirtinant, esą abu – auka ir vykdytojas – yra sistemos aukos. Atseit bandoma nusiplauti rankas, sumetant kaltę sistemai. Pagaliau, aišku, tai yra nelabai vykęs pasiteisinimas, nes čia bandoma sulyginti tai, ko sulyginti negalima: pasirinkimo neturėjimą (auka) su pasirinkimo turėjimu (vykdytojas).

Psichologiškai, aišku, būtų didelis nesusipratimas panaikinti skirtumą tarp aukos ir vykdytojo. Tokio skirtumo panaikinimas daugelio būtų laikomas neteisingu ir todėl jis stelbtų nuoširdžiai atvirą represijų laikotarpio pasvėrimą. Ir kaip vienas psichologas pasakė, „tie dalykai, apie kuriuos negalime atvirai išsikalbėti, negali būti palaidoti, o jų nepalaidojus, jie toliau mus žeis iš kartos į kartą” (B. Bettelheim).

Labai būtų įdomu patyrinėti tuos, kurie sistemai tarnavo. Toks uždavinys, aišku, būtų nelengvas. Toks tarnavimas pasireiškė įvairiais laipsniais: nuo priklausymo komunistų partijai iki tiesioginio represijų vykdymo. Kaip jie žiūri į tuos, kurie nukentėjo? Ar naudojamos kokios nors pasiteisinimo priemonės, kokios? Pagaliau, ar yra koks ryšys tarp asmens užsiangažavimo sistemai laipsnio ir jo požiūrio į aukas bei naudojamas pasiteisinimo priemones? Taip pat būtų įdomu sužinoti, panašiai kaip su aukomis, ar vykdytojų nuostatos persimeta ir į vėlyvesnę kartą.

Herojai

Pašalinius paliksime, eisime tiesiai prie herojų. Pagal Milgram ir Zimbardo studijas herojumi būti nelengva, bet jų pasitaiko. Būti herojumi reikia eiti prieš autoritetą, prieš pačią sistemą.

Iškiliųjų disidentų vardus gerai žinome: kun. Alfonsas Svarinskas, ses. Nijolė Sadūnaitė, kun. Sigitas Tamkevičius ir kiti. Tačiau, kas buvo tie pilkieji herojai? Įdomu, kai žiūri į nuotraukoje Lietuvoje apdovanojamą žydų gelbėtoją, vadinamą ,,pasaulio tautų teisuolį”, dažnai ten išvysi stovinčią paprastą moterėlę. Pagalvoji, o kas buvo tie lietuvius gelbėję herojai?

Man tas klausimas vis iškyla, kai paskaitai, kad dažnai grižę iš tremties tautiečiai būdavo sutikti kaip kokie raupsuotieji, gujami iš vienos vietos į kitą, draudžiant prisiregistruoti ir todėl įsidarbinti. Bet kartais pagaliau pavykdavo. Kas buvo tie, kurie, nepabūgę sistemos, tikriausiai daugiau ar mažiau rizikuodami, ištiesdavo pagalbos ranką?

Būtų nepaprastai įdomu šiuos žmones iš arčiau pastudijuoti ir pabandyti suprasti, kas jie yra kaip asmenys, iš kur kyla jų drąsa. Reikia tikrai stebėtis, kad dar nerasta forma šiuos žmones atpažinti, juos viešai pristatyti ir pagerbti kaip žmogiškumo pavyzdžius.

Bendras likimas

Aišku, dar labai mažai tėra tirtas ir tas bendras nužmoginančios sovietinės sistemos palikimas. Būtų nepaprastai įdomu iš arčiau pažvelgti, kaip sovietinė sistema veikė žmones, ir kaip tas poveikis atsiliepia ir šiandien. Jau atlikti stebėjimai parodė, kad neigiamo poveikio būta ir kad jis yra giliai įsišaknijęs: sudarkytas tapatybės jausmas, istorinės sąmonės praradimas, savimi nepasitenkinimas ir kt. (Lindy ir Lifton, ,,Beyond Invisible Walls: The Psychological Legacy of Soviet Trauma”, 2001).

Čia tik atkreipsiu dėmesį į dvi sovietinio palikimo apraiškas. Pirma, vienas asmuo apie save taip sako: ,,Mano sovietinė patirtis sakė – neturėk draugų, ir aš išmokau jų neturėti” (Gudjurgienė, „Draugas”, 2008 m. lapkričio 15 d.). Štai ką žinome apie visuomeninį vienišumą ar socialinę izoliaciją. Putnam (,,Time”, July 3, 2006) taip žinomus duomenis apibendrina: ,,Socialinė izoliacija turi daug gerai žinomų neigiamų poveikių. Vaikai mažiau klesti. Padidėja nusikalstamumas. Politika sugrubėja. Dosnumas sunyksta. Mirtis anksčiau ateina (socialinė izoliacija kelia tiek pat rizikos gyvybei, kiek ir rūkymas). Platų pažinčių ratą turintys žmonės ilgiau gyvena, yra laimingesni, nežiūrint to, kad ir atsisakytų naujo ‘Lexus’, idant galėtų praleisti daugiau laiko su draugais”.

Antra, tikriausiai visi esate skaitę, kiek vaikų trumpesniam ar ilgesniam laikui yra paliekami, tėvams išvykus į užsienį uždarbiauti. Kaip psichologas skaitydamas apie tokį reiškinį pašiurpsti. Dabar jau nėra jokio klausimo, kad tokia patirtis vaikui dažnai yra nepaprastai žalinga. Įdomu būtų pastudijuoti, kokia tų tėvų, kurie vaikus palieka, savęs samprata, ir apskritai pasaulėžvalga. Kaip jie savo poelgį racionalizuoja? Kokios visuomenės nuotaikos tokį reiškinį įgalina? Ir čia kelčiau klausimą, ar tai nėra dar viena antrojo rato apraiška? Tikrai sveikintina, kad Vanda Vaitekonienė (2) šią temą svarstė šiame Simpoziume. Lietuva turėtų dėti visas pastangas tokiai praktikai užbėgti už akių. O tuos vaikus, kurie yra buvę palikti, reikėtų jau dabar pradėti stebėti ir, kilus reikalui, suteikti jiems profesionalią pagalbą.

1. Pastebėtina, kad jau po Simpoziumo pasirodė dar vienas nepaprastai vertingas Danutės Gailienės veikalas ,,Ką jie mums padarė: Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu” (Vilnius: Tyto alba, 2008), kur išsamiai plėtojama ne viena čia paliesta tema.

2. Vandos Vaitekonienės pranešimas, skaitytas XVI Pasaulio lietuvių mokslo ir kurybos simpoziume, buvo išspausdintas ,,Drauge” (2009 m. sausio 14 d., p. 4, 11).

1 pav. Šiuolaikinė represijų reiškinio samprata