Noriu būti dideliu žmogumi – sako S. Smirnova

Ramunė Kubiliūtė kalbina džiazą Berklee College of Music Boston studijuojančią lietuvę



Beveik prieš trejus metus Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, vykęs Ateitininkų federacijos šimtmečio koncertas pritraukė daug žiūrovų ir suteikė progą pasidžiaugti įvairių muzikinių žanrų kūriniais – nuo operinės muzikos, lietuvių liaudies dainų iki lietuviško-amerikietiško ,,doo-wop”, ,,barbershop” ir ,,pop” stiliaus dainų bei džiazo. Koncerto antrą dalį atliko JAV lietuviams gerai pažįstamas, specialiai iš Čikagos atvykęs ,,Dainavos” ansamblio vyrų vienetas, kuriam, jų akompaniatoriui negalėjus atvykti į Lietuvą, akompanavo žinoma vargonininkė Renata Marcinkutė-Lesieur. Pirmoje koncerto dalyje dalyvavo ,,Du – Bass” – kauniečiai Tomas Ladiga (bosas) ir Vytautas Salinis (bosas), fortepijonu akompanavo Beata Vingraitė, o koncertą pradėjo vilnietė, džiazo vokalistė Simona Smirnova (akompanavo Egidijus Buožis).

Tada Simona dar buvo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) džiazo vokalo specialybės ketvirto kurso studentė, aktyviai besireiškianti muzikos, teatro ir net rašytinės kūrybos laukuose Lietuvoje ir už jos ribų. Ji – Vilniuje leidžiamo žurnalo ,,Ateitis” bendradarbė, ne kartą rašiusi apie kūrybą, muziką, keliones ir kitomis temomis.

Vasario 17 d. Simona dalyvavo Boston ateitininkų sendraugių surengtame Rytinio pakraščio susitikime Putnam, CT, kur dainininkė papasakojo apie Ateitininkų veiklą Lietuvoje ir vedė šlovinimo giesmes.

2012 m. balandžio mėn. 27 d. ,,Universiteto žurnalistas” paskelbė Silvijos Kuprionytės pokalbį su ja, tą vasarą taip pat sužinojome, kad Simona sėkmingai pasiekė tame pokalbyje paminėtus savo tolimesnių studijų planus – nuo praėjusių metų rudens ji savo muzikos žinias ir gabumus tobulina Berklee College of Music. Simona mielai sutiko atsakyti į klausimus apie kūrybą, studijas Berklee College of Music ir apie gyvenimą JAV.

– Kalbinama ,,Universiteto žurnalisto” sakei, kad daug metų mokeisi groti koncertinėmis kanklėmis. Kada pajutai trauką muzikai? Kaip apsisprendei studijuoti muziką ir būtent džiazą?

– Kanklėmis groti pradėjau septynerių metų. Tuo metu gyvenau mažame Kunigiškių kaime. Į Jonavos menų mokyklą skambinti kanklėmis kasdien važiuodavau autobusu. Tačiau nuo aštuonerių metų persikėlėme gyventi į Ignaliną, kur ir užaugau. Begalinį polinkį muzikai ir teatrui jaučiau nuo pačių pirmųjų dienų. Muzika man buvo kaip prieglobstis ir užuovėja nuo pasaulio negandų. Žinoma, vaikystėje to taip neįvardinau, tačiau puikiai jaučiau, kad muzikavimas taurina žmogaus širdį, gelbsti nuo liūdesio ir suteikia stiprybės. Muziką apsisprendžiau studijuoti dvyliktoje klasėje, o džiazas į mano gyvenimą įsisuko kažkaip netikėtai ir paslaptingai. Norėjau dainuoti. Begalinis poreikis dainavimui mane tarsi už nosies ištraukė iš vidinių baimių ir privertė stoti akistaton su savo svajonėmis. Iki paskutinės minutės nežinojau, kur gyvenimas nublokš – į džiazą ar į aktorinį. Nubloškė į džiazą, bet iki šiol, nors džiazas ir vyrauja, jaučiuosi žengianti koja kojon su teatru, jo mokykla ir principais.

– Spėju, kad kuri savo dainoms žodžius. Rašai straipsnius, pvz., į ,,Ateities” žurnalą. Taigi junti polinkį ir rašymui? O kitiems menams?

– Kuriu ir aranžuoju muziką pati. Kuriu muzikai žodžius, bet esu labiau instrumentinės muzikos šalininkė. Dėl to mėgstu džiazą, nes ten vokalas nėra ,,įkalintas” stilistinėse išraiškos priemonėse, dainų žodžiuose, standartuose. Neretai džiazo dainininkai dainuoja tik scat technika. Bet literatūrai polinkį turiu – tiesiog liguistą. Paauglystės laikais knygas skaitydavau be atokvėpio. Turiu aistrą dramaturgijai ir poezijai, ypač – lietuviškai literatūrai. Rašau nuo vaikystės. Pirmasis mano eilėraštis buvo išspausdintas 1995 m. mokyklos laikraštyje „Upninkų šnekutis”. Tuomet man buvo šešeri. Nuo šešiolikos metų ėmiau dirbti rajono laikraštyje. Su draugėmis turėjome savo jaunimo skyrelį ir garbingus keturis puslapius. Studijų metais rašiau į daugumą kultūrinės žiniasklaidos leidinių. Ypač susižavėjau interviu žanru. Mano profesinėje svetainėje www.simonasmirnova.com turbūt daugiau galima rasti mano pokalbių su žymiais Lietuvos menininkais negu su pačia manimi kaip menininke. Į ,,Ateitį” rašau jau aštuntus metus. Ateitininkų organizacijai priklausau nuo dešimties metų, todėl tas žurnalas man ypač artimas.

Kalbant apie kitus menus, visuomet pabrėžiu dailę ir vizualiuosius menus. Gimnazijoje laikiau dailės egzaminą, iki šiol piešiu. Praėjusią vasarą dirbau lietuvių kalbos mokytoja Londono lituanistinėje mokykloje ,,Mano pirmieji mokslai” ir, dievaži, mano piešimo sugebėjimai tiesiog stebuklingai pagelbėjo dėstant. Manau, kad nuolat studijuojant meną ilgainiui nusitrina ribos tarp raiškos priemonių. Jaučiu, kad aistra atskiriems menams virsta bendra meile menui ir jo poveikiui žmogui.

– Kaip sugalvojai studijuoti Berklee? Juk neseniai baigei studijas akademijoje ir save vadinai profesionalia džiazo dainininke?

– Studijuodama ketvirtame kurse žinojau, kad reikia dar pastudijuoti ir įgauti tų žinių, kurių negalėjau įgauti akademijoje. Mąsčiau ir apie Helsinkį, ir apie Maskvą... Bet vienas draugas architektas Alvydas Babraitis tarė: ,,Gal tu stok į Berklee.” Nusijuokiau iš jo pasiūlymo, tačiau naktį paslapčia įsėlinau į Berklee interneto svetainę ir ėmiau svajoti. Nuo to viskas ir prasidėjo. Daug įkvėpimo ir palaikymo gavau iš aplinkos. Menininko profesionalumas – labiau socialinis žaidimas negu diplomas.

– Ar jautei savo šeimos ir draugų pritarimą šiam savo užmojui?

– Labai. Metai prieš išvykimą man tiesiog atvėrė akis, kaip esu mylima ir gerbiama savo draugų, klausytojų, kolegų, šeimos. Labai daug palaikymo gaunu iš Ateitininkų organizacijos narių ir iš teatro kolegų. Nors šis laikas turbūt pats sudėtingiausias mano gyvenime, tačiau kaip niekad jaučiu, kaip saugoma ir mylima esu. Už tai esu labai dėkinga Dievui.

– Ar buvo kokių kliūčių stojant?

– Mane kliūtys persekiojo nuo pat pirmojo žingsnio – nuo pirmos paraiškos iki dabar. Ir, tikiu, persekios dar ilgai. Tikiu, kad jeigu turime labai didelių tikslų, už juos turime daug ir sumokėti. Visomis prasmėmis.

– Nuo 2012 m. rudens gyveni ir studijuoji Boston mieste. Kokie įspūdžiai?

– Labai mėgstu Boston. Jo taikią atmosferą, gražias gatves ir aplinką. Myliu Charles upę, prie kurios praleidžiu nemažai laiko. Ji kažkuria prasme man primena Nerį. Tiesa, didžiąją laiko dalį praleidžiu koledže. Netikėtumai labai maži – matavimo sistemos, mentaliteto ir kainų skirtumai, tačiau iš esmės Boston jaučiuosi gana patogiai ir saugiai. Savo gyvenime esu labai daug keliavusi ir mačiusi labai daug skirtingų kultūrų bei šalių, tad atvykimas į daugiakultūrinį Boston man buvo veikiau kaip sugrįžimas namo. Boston nesijaučiu svetimšalė, ir tai man labai patinka.

– Kuo užsiimi laisvalaikiu?

– Iš tiesų visą laiką skiriu mokslui. Į koledžą paprastai atvažiuoju anksti ryte ir grįžtu namo tik po vidurnakčio. Tačiau savaitgaliais važiuoju į Museum of Fine Arts, einu į koncertus, kartais piešiu. Šiek tiek laiko skiriu savo tinklaraščiui (www.simonasmirnova.com/blog), kurį galima rasti mano internetinėje svetainėje. Ten parašau apie studijų įspūdžius, įdedu vieną kitą filmuką.  

– Ar jau spėjai susipažinti su JAV lietuviais, su kitais Berklee studijuojančiais lietuviais?

– Berklee šiuo metu studijuoja dar du lietuviai: dainininkė Simona Jakubėnaitė ir saksofonininkas Viktoras Olechnovičius. Taip pat palaikome ryšius su lietuviais iš Harvard ir Boston universitetų. Susitinkame kartas nuo karto bendriems sekmadienio pusryčiams. Dalyvavau Lietuvos Respublikos ambasados organizuotoje vakarienėje su Lietuvos ūkio ministru. Sekmadieniais ateinu į lietuvių Šv. Petro bažnyčią, ilgainiui viliuosi šiek tiek išjudinti ateitininkų veiklą, galbūt prisijungti prie lituanistinės mokyklos veiklos, dėstyti kankles. Jaučiu tiesiog nenumaldomą poreikį bendrauti su savo šalies žmonėmis. To reikia mano tapatumui ir vidinei ramybei.

– Ką Berklee studijuoji ir kada tikiesi baigti studijas?

– Studijuoju džiazo vokalą. Tiesa, tenka dainuoti labai daug įvairių stilių: pop, r&b, latino muziką, klasiką. Be dainavimo, žinoma, mokausi kompozicijos, aranžuotės ir kitų teorinių bei praktinių dalykų. Kada baigsiu, net neįsivaizduoju... Viskas priklausys nuo finansų. Šios studijos – kaip loterija: parems koks fondas, suteiks stipendiją ar ne...  Esu labai dėkinga Lietuvių Fondui ir jo rėmėjams, kurie parėmė mano studijas 1,500 dol. Parama šiuo metu man tiesiog būtina, ir už ją esu nepaprastai dėkinga. Tobuliausiu atveju baigsiu 2014-aisiais. Turiu nemažai kreditų ir studijų LMTA, taigi mano studijos bus šiek tiek trupesnės negu visi aštuoni semestrai. Šios mano studijos paremtos stebuklu. Neturiu jokių garantijų ir neturiu jokio pastovaus pajamų šaltinio. Visaip gali nutikti.

– Ar akademinė sistema Berklee panaši į Lietuvos?

– Taip. Prieš atvykdama labai daug domėjausi Berklee muzikos koledžu, jo filosofija. Taip pat domėjausi amerikietiška kultūra, muzika, menu. Berklee muzikos koledžas gerokai skiriasi nuo kitų mokyklų. Čia labai laisva atmosfera, daugumą studentų sudaro tarptautiniai studentai iš įvairiausių pasaulio kampų ir kampelių. Tad atvykus niekas labai nestebino, reikėjo tik šiek tiek laiko apsiprasti.

– Ar patartumei kitiems muzikos studentams siekti muzikinio išsilavinimo JAV?

– Pasakysiu atvirai, viskas čia atsiremia į pinigus. Mokslo sistema labai lanksti, sąlygos puikios: muzikantų įvairovė, kasdien vis naujos galimybės... Tačiau tarptautiniai studentai yra įspęsti į finansinį kampą. Patariu visiems, kas turi bent mažiausią finansinę galimybę (didelę stipendiją, turtingus tėvus, gimines), – važiuokit, mokykitės, kurkit. Tai nuostabi galimybė ir patirtis, kuri gali pakeisti jūsų gyvenimą iš esmės. Bet jei finansinių sąlygų nėra, šias studijas vadinčiau kruvina kova už išlikimą. Mano atvejis būtent toks ir yra.

– Kokių profesinių ir asmeninių užsimojimų turi?

– Šiuo metu noriu kiek įmanoma labiau išnaudoti dienas Berklee, išplėsti ryšius, pasisemti kuo daugiau žinių ir patirties. Pirmąjį semestrą pabaigiau labai gerais įvertinimais, dėstytojai apie mane atsiliepia kaip apie labai talentingą ir ryškią karjerą turėsiančią studentę. Tai įvertinęs, koledžas net padidino mano stipendiją. Manau, jei pavyks finansiškai išsilaikyti koledže, manęs laukia labai daug profesinių laimėjimų. Noriu būti dideliu žmogumi su dideliu išsilavinimu ir – didele širdimi. Toks mano užsimojimas.

– Ačiū už pokalbį. Sėkmės studijose ir kūrybiniame gyvenime!


S. Smirnova su ansamblio mokytoja dainininke Mili Bermejo.


Džiazas – tai pasaulio kalba. Iš S. Smirnovos asmeninio albumo.