Ekumeniniais
reikalais susidomėjusieji: kun. A. Trakys, kun. P. Dilys, kun. K.
Trimakas, kun. V. Bagdanavičius ir dr. A. Liulevičius. 1973 m.
Lietuvių ekumeninės pamaldos stiprins tautinę ir dvasinę bendrystę
DALIA CIDZIKAITĖ
Kovo 13 dieną, sekmadienį, 3 val. p. p. Švč. Mergelės Marijos
Gimimo bažnyčioje Marquette Park (6812 South Washtenaw Ave., Chicago,
IL) vyks lietuviškos visų krikščioniškųjų
konfesijų, gyvuojančių Čikagos apylinkėse, ekumeninės pamaldos.
Paskutinį kartą tokios pamaldos vyko 2005 metais Čikagos Šv.
Vardo katedroje, o jų pradžia siekia 1965 metus, kai kunigas Kęstutis
Trimakas jėzuitų mėnesiniame žurnale ,,Laiškai lietuviams”
išspausdino žinią apie krikščionių persekiojimą sovietų
okupuotoje Lietuvoje, komunistinei valdžiai uždarant ne tik katalikų,
bet ir kitų krikščionių bažnyčias. ,,Pabaltijo kraštų 25
m. pavergimo sukakties proga kalbėdami apie Lietuvos katalikų religinę
priespaudą, negalime neužsiminti apie kitų krikščionių
panašų likimą okupuotoje tėvynėje”, – tais metais
rašė kun. Trimakas.
Pirmasis lietuvių ekumeninis judėjimas
Kun. Trimakas prisipažįsta, jog pats to nesuvokdamas ir nenumatydamas,
buvo pirmasis, davęs akstiną lietuviams krikščionims Čikagoje
atkreipti dėmesį vieniems į kitus. Pasirodžius jo žinutei 1965 metų
,,Laiškai lietuviams” rugsėjo numeryje, jis sulaukė
padėkos laiško iš evangelikų reformatų kunigo Povilo
Dilio. Tarp kunigų užsimezgęs draugiškas ryšys ilgainiui
paskatino suburti panašiai galvojančiųjų grupę. 1966 m.
steigiamajame pasitarime be kun. Trimako ir kun. Dilio dalyvavo kun.
Eugenijus Gerulis su žmona ir dr. Arūnas ir Aušrelė Liulevičiai.
Būrelis pasivadino Ekumeniniu lietuvių rateliu. Kun. Trimako žiniomis,
tai buvo pirmas toks organizuotas lietuvių krikščionių būrelis
ne tik Čikagoje, bet ir Amerikoje, gal ir visame pasaulyje.
Ekumenizmo ištakos
Europos krikščionybėje įvykę skilimai XI ir vėliau XVI amžiuje
atskyrė krikščioniškas konfesijas. Ir tas atskirtumas
truko ištisus šimtmečius. Pasaulyje pirmieji mėginimai
pradėti dialogą tarp nekatalikiškų konfesijų prasidėjo XIX
amžiaus pabaigoje. 1948 m. buvo įkurta Pasaulinė bažnyčių taryba. Nors
Katalikų Bažnyčia palaikė su ja ryšius, prie krikščionių
ekumeninio judėjimo prisijungė tik po II Vatikano visuotinio
susirinkimo 1965 metais. ,,Ryšiai tautinėje plotmėje dar buvo
įmanomi, – tuos laikus prisiminė kun. Trimakas, – bet ne
religinėje plotmėje dėl skirtumų, kurie iki to laiko buvo pabrėžiami,
kai tuo tarpu į esminius panašumus kaip krikštas ir kai
kurie tikėjimo bendrumai (pvz., tikėjimas vienu Dievu ir
Išganytoju Jėzumi Kristumi) dėmesys nebuvo kreipiamas.
Kun. Trimakas primena, jog žodis ,,ekumenizmas” kilo iš
graikų kalbos žodžio oikos – namas (oikoumene – gyvenantys
namuose kartu, namiškiai; vėliau – visa apgyvendinta
Žemė). Per visą savo istoriją Katalikų Bažnyčia būdvardį
,,ekumeniškas” vartojo savo visuotiniams, pasauliniams
suvažiavimams. Po kurio laiko šį žodį pasitelkė ir sąjūdžiai,
siekiantys krikščionių vienybės. Ilgainiui jį imta vartoti ir
skirtingų konfesijų krikščionių pamaldose, kuriose
išreiškiama tai, kas yra bendro (bendras krikštas,
bendras tikėjimo išpažinimas, bendra „Tėve mūsų”
malda ir kt.), pavadinti. Pasak kun. Trimako, ekumeninės pamaldos turi
trigubą tikslą: išgyventi tai, kas mus sieja; išpažinti
tai, ką turime bendro, ypač ,,Tikiu” išpažinimu, ir
melstis kartu, ypač per bendrą ,,Tėve mūsų” maldą –
prašyti Dievo, kad Jo padedami pasiektume visapusišką
vienybę.
Tradicija atgimė
Pirmosios lietuviškos ekumeninės pamaldos Čikagoje buvo
surengtos kun. Anso Trakio Tėviškės parapijoje, berods, 1967 m.,
antrosios įvyko po metų Lietuvių tėvų jėzuitų koplyčioje. Pamaldos
vykdavo kasmet Krikščionių vienybės oktavoje, sausio mėnesio
18–25 d., vienais metais katalikų, kitais – ne katalikų
šventovėse, vyko ir amerikiečių bažnyčiose. Ilgainiui
lietuviškų ekumeninių pamaldų Čikagoje tradicija nutrūko.
,,Tradicija nutrūksta, kai nutrūksta ryšys tarp žmonių, kurie tą
tradiciją palaiko. Mūsų ekumeniniame ratelyje vienus pasišaukė
Viešpats, kiti išsikėlė kitur gyventi”, –
apie tuos laikus pasakojo kun. Trimakas.
Ekumeninės pamaldos Čikagoje atgimė 2000 metais. Jų sumanytojas buvo
tuo metu Marquette Park lietuviškoje parapijoje kunigavęs
Rimantas Gudelis. Po metų pamaldos įvyko Brighton Park
lietuviškoje parapijoje. Vienas iš šių metų
lietuviškų ekumeninių pamaldų organizatorių, Ziono lietuvių
evangelikų liuteronų parapijos kunigas Valdas Aušra prisimena,
jog paskutinės lietuvių ekumeninės pamaldos įvyko 2005 metais
Šv. Vardo katedroje Čikagoje. Tiesa, ekumeninėmis pamaldomis
galima laikyti ir Lietuvos Evangelizacijos ir Lietuvos vardo
tūkstantmečio pamaldas, vykusias 2009 metų spalio mėnesį Ziono
evangelikų liuteronų parapijoje, kuriose dalyvavo Lietuvos Katalikų
Bažnyčios arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.
Kaip ir lietuviškų ekumeninių pamaldų atsiradimo
ištakose, taip ir dabar ypatingą vaidmenį vaidina dvasininkai.
Tiek kun. Trimakas, tiek kun. Aušra įsitikinę, jog čia daug kas
priklauso nuo dvasinių vadovų – būtent jie turi parodyti norą
bendrauti ir imtis žygių. Ekumeninės pamaldos parodo, kad bent jau
išoriškai nėra jokio prieštaravimo tarp skirtingų
krikščioniškų konfesijų. Ir tai, pasak kun.
Aušros, svarbu pamatyti pasauliečiams, tikintiesiems, kurie
kartais savo požiūryje į kitus tikėjimus didele dalimi ima pavyzdį
iš savo dvasininkų. ,,Tad pamaldos, – įsitikinęs Ziono
parapijos kunigas, – yra gražus pavyzdys, kaip galime
broliškai sutarti.”
Mus jungia ne tik lietuvybė, bet ir Dievas
Kun. Aušros nuomone, ekumeninės pamaldos mums turėtų dar kartą
priminti, jog esame ne kažkokio atskiro, savo Dievo garbintojai ir
tvariniai, bet to, kuris mums visiems bendras, kurį galbūt kiek
skirtingai suprantame, kiek skirtingai aiškiname. ,,Mus jungia
ne tik lietuvybė, bendra kalba, kultūriniai saitai, bet ir tas pats
Dievas. Mūsų dvasininkų pareiga ir yra priminti žmonėms, kad jie
priklauso ne tik tokiai tautai, šeimai, kad turi savo poreikius,
polinkius, pomėgius, bet kad jie yra ir dvasinės būtybės, sukurtos to
paties Dievo – Viešpaties, vedamos tos pačios
Dvasios”, – įsitikinęs jis.
Kun. Trimakas, atsakydamas į klausimą, kodėl ekumeninių pamaldų dar ir
šiandien lietuviams reikia, atsako: ,,Todėl, kad esame žmonės.
Ir bent šioje Žemėje tikriausiai niekada nebus gana –
taigi vis reikės pastebėti, kad turime kažką bendro, kažką gero (gauto
iš Kūrėjo), kuo dalijamės, ir galime vis daugiau išdrįsti
griauti sienas.” Kunigas pripažįsta ir šiandien tarp
lietuvių išeivijoje matantis kitų pažinimo ir supratimo,
bendradarbiavimo ar suartėjimo stoką. Kun. Aušra antrina: ,,Į
ekumenines pamaldas žiūriu kaip į visų tų lietuvių išeivijos
kartų, bangų susiliejimą. Jei galime kartu ateiti ir melstis, gal yra
kažkas daugiau?”
Tuo pačiu šį sekmadienį įvyksiančios pamaldos bus tarsi dviguba
– tautinė ir dvasinė – jungtis, bendrystė, mat pamaldos bus
skiriamos ir Lietuvos Nepriklausomybės atkurimui paminėti. Todėl, sako
kun. Trimakas, ateinantį sekmadienį melsimės ir už Tėvynę, ir už visą
mūsų tautą.
Pagrindiniai ekumeninių pamaldų dalyviai Cicero Šv. Antano
bažnyčioje, viduryje – kun. P. Dilys ir kun. J. Šarauskas.
Nuotraukos iš kun. K. Trimako archyvo.