Režisierius Tomas Donela. Irmanto Gelūno nuotraukos
Lietuvoje kino meną kurti labai sunku
Gene Siskel kino centre (Gene Siskel
Film Center, 164 N. State St., Chicago, IL 60601) kovo 4–31
dienomis vykstančiame 14-ajame Europos Sąjungos filmų festivalyje kovo
12 d. 4:30 val. p. p. ir kovo 17 d. 8:15 val. v. bus rodomas
lietuviškas pilnametražis vaidybinis režisieriaus Tomo Donelos
filmas ,,Atsisveikinimas” (,,Farewell”).
Filmo scenarijus yra pelnęs
tarptautinį pripažinimą, apdovanotas ,,Eureka Audiovisuel” II
premija, gavo ,,Nipkow” stipendiją Berlyne bei Sundance Institute
(JAV) kartu su ,,Japan Broadcasting” bendrove buvo atrinktas į
geriausių Europos projektų šešetuką.
Siūlome skaitytojams pasikalbėjimą su filmo režisieriumi ir Tomu Donela.
– Gerb. Tomai, manau, kad Jus,
kaip režisierių, čikagietis žiūrovas mažai pažįsta (o gal ir visai
nepažįsta). Gal galite trumpai papasakoti apie savo kelią į kino
pasaulį.
– Aš ir pats savęs, kaip režisieriaus, dar gerai nepažįstu.
Prieš metus vadinau save „nežinomiausiu Lietuvos kino
režisierium”. Kelias į kiną buvo kupinas netikėtumų. Tik baigęs
VU (režisierius 1982 m. baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos
fakultetą – L. A.) supratau, kad noriu kurti kiną, ir tuo pat
metu likimas lėmė sutikti Petrą Steponavičių, kurį vadinu savo ,,dėde
Petru”, nors mes nesame giminės. Jis mane „už rankos
atvedė” pas a. a. Raimondą Vabalą (Lietuvos kino režisierius
– L. A.).
Po to emigravau į Australiją, ten įstojau į Australian Film Television
and Radio School (AFTRS) ir tik ją baigęs grįžau į Vilnių. Norėjau kiną
kurti Lietuvoje. Kas galėjo tuo metu patikėti, kad pirmą pilnametražį
filmą sukursiu, tik praėjus 15 metų „karo”?
– Kokiais keliais Jūsų filmas ,,Atsisveikinimas” atkeliavo į Čikagą?
– Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Čikagoje ir Gene
Siskel Film Center pasiūlė filmą pristatyti kasmetiniame Europos kino
festivalyje.
Už galimybę pačiam dalyvauti esu dėkingas LR Kultūros ministerijos Kino tarybai, kuri skyrė pinigų šiai kelionei.
– Spaudoje teko skaityti, jog
filmo „gimimas” buvo ilgas ir sunkus. Kodėl? Kas trukdė
greitai ,,susukti” filmą?
– Iš principo netikiu, kad filmą galima sukurti lengvai.
Juk ir vaiką reikia 9 mėnesius išnešioti ir skausmuose
gimdyti. Lengvai daromi tik tie ,,projektai”, kai tikslas yra ne
kokybė ar saviraiška, bet pinigai ir ataskaita.
– ,,Atsisveikinimas”
– tai filmas apie meilę tėvynei. Ar nebijojote imtis tokios
temos. Kalbėdami apie meilę tėvynei kartais mes būname
labai pompastiški, o kartais net nedrįstame apie tai
kalbėti, nes tai atrodo šiek tiek senamadiška ar net
naivu?
– Aš nematau prasmės ko nors bijoti. Jei bijai, tai
nedaryk, jei darai, tai nebijok. O šiaip žiūrovas nuspręs, apie
ką tas filmas. Jis ne tik apie meilę Tėvynei.
– Ar pats esate pats patenkintas savo ,,kūrybiniu kūdikiu”?
– Padariau tai, ką norėjau padaryti. Jei galėčiau daryti iš naujo, daryčiau taip pat.
Bet nėra tobulų filmų, ir šis tikrai nėra tobulas, bet jis kurtas sąžiningai.
– Ar sunku kurti kiną Lietuvoje?
– Taip. Kartais labai sunku.
– Lietuvos spaudoje pasirodė
straipsnių, jog prieš pasirodant filmui buvęs kultūros ministras
Remigijus Vilkaitis prašė jūsų iškirpti jam nepatinkančią
sceną ir už tai neva atsilygino paremdamas filmą. Kiek
tuose rašymuose tiesos?
– Puikus aktorius Remigijus Vilkaitis filmavosi pas mane metai
iki jam tampant kultūros ministru. Jūsų minėta scena filme tikrai liko
– nė sekundės nėra iškirpta.
Pagal įstatymą (iki kvotos), filmui priklausė 216,000 Lt, o skirta buvo
120,000 Lt. Kaip matote, viskas yra atvirkščiai: jei ne
Vilkaičio paskyrimas ministru, tai dabar nesėdėčiau iki ausų skolose.
– Pamatęs filme vaidinančių
aktorių pavardes, žiūrovas skubės ir filmą pamatyti. Kaip Jums pasisekė
sukviesti tokį lietuvišką žvaigždyną?
– Tačiau atsirado du aktoriai, kurie nesutiko filmuotis. Matyt, nepatikėjo manim.
– Pagrindinio vaidmens –
kapitono Audriaus – atlikėju pasirinkote žinomą ir populiarų
teatro aktorių Dainių Kazlauską. Kodėl? Ar sunku buvo jį prisikalbinti,
nes, kiek aš žinau, į Lietuvos kiną jis ,,žiūri kreivai”?
– Aš jį pasirinkau dar 1991 m., kai kūriau savo filmą
„Išakėtas krantas”. Jis tada dar net Lietuvos
muzikos ir teatro akademijos nebuvo baigęs. Puikus, talentingas
„gaivalas” buvo. Jam ir scenarijų rašiau, tik tada
man Dainius per jaunas buvo.
Gyvenimas viską sudėliojo į vietas. Kai reikėjo filmuoti „Atsisveikinimą”, Dainiaus amžius buvo idealus.
– Kokius įsivaizduojate čikagiečius žiūrovus ir ko iš jų tikitės?
– Žiūrovai visur vienodi. Ir jautrūs, ir protingi, ir viską jie
supranta. O tikėtis galiu tik vieno – filmą žiūrovai žiūrės iki
pabaigos.
Kalbino
Laima Apanavičienė
Pagrindinio vaidmens atlikėjas Dainius Kazlauskas.