reziz

Režisierius Tomas Donela. Irmanto Gelūno nuotraukos

Lietuvoje kino meną kurti labai sunku

Gene Siskel kino centre (Gene Siskel Film Center, 164 N. State St., Chicago, IL 60601) kovo 4–31 dienomis vykstančiame 14-ajame Europos Sąjungos filmų festivalyje kovo 12 d. 4:30 val. p. p. ir kovo 17 d. 8:15 val. v. bus rodomas lietuviškas pilnametražis vaidybinis režisieriaus Tomo Donelos filmas ,,Atsisveikinimas” (,,Farewell”).

Filmo scenarijus yra pelnęs tarptautinį pripažinimą, apdovanotas ,,Eureka Audiovisuel” II premija, gavo ,,Nipkow” stipendiją Berlyne bei Sundance Institute (JAV) kartu su ,,Japan Broadcasting” bendrove buvo atrinktas į geriausių Europos projektų šešetuką.

Siūlome skaitytojams pasikalbėjimą su filmo režisieriumi ir Tomu Donela.

– Gerb. Tomai, manau, kad Jus, kaip režisierių, čikagietis žiūrovas mažai pažįsta (o gal ir visai nepažįsta). Gal galite trumpai papasakoti apie savo kelią į kino pasaulį.

– Aš ir pats savęs, kaip režisieriaus, dar gerai nepažįstu.

Prieš metus vadinau save „nežinomiausiu Lietuvos kino režisierium”. Kelias į kiną buvo kupinas netikėtumų. Tik baigęs VU (režisierius 1982 m. baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą – L. A.) supratau, kad noriu kurti kiną, ir tuo pat metu likimas lėmė sutikti Petrą Steponavičių, kurį vadinu savo ,,dėde Petru”, nors mes nesame giminės. Jis mane „už rankos atvedė” pas a. a. Raimondą Vabalą (Lietuvos kino režisierius – L. A.).

Po to emigravau į Australiją, ten įstojau į Australian Film Television and Radio School (AFTRS) ir tik ją baigęs grįžau į Vilnių. Norėjau kiną kurti Lietuvoje. Kas galėjo tuo metu patikėti, kad pirmą pilnametražį filmą sukursiu, tik praėjus 15 metų „karo”?

– Kokiais keliais Jūsų filmas ,,Atsisveikinimas” atkeliavo į Čikagą?

– Lietuvos Respublikos generalinis konsulatas Čikagoje ir Gene Siskel Film Center pasiūlė filmą pristatyti kasmetiniame Europos kino festivalyje.

Už galimybę pačiam dalyvauti esu dėkingas LR Kultūros ministerijos Kino tarybai, kuri skyrė pinigų šiai kelionei.

– Spaudoje teko skaityti, jog filmo „gimimas” buvo ilgas ir sunkus. Kodėl? Kas trukdė greitai ,,susukti” filmą?

– Iš principo netikiu, kad filmą galima sukurti lengvai. Juk ir vaiką reikia 9 mėnesius išnešioti ir skausmuose gimdyti. Lengvai daromi tik tie ,,projektai”, kai tikslas yra ne kokybė ar saviraiška, bet pinigai ir ataskaita.

– ,,Atsisveikinimas” – tai filmas apie meilę tėvynei. Ar nebijojote imtis tokios temos. Kalbėdami apie meilę tėvynei kartais mes būname labai pompastiški, o kartais net nedrįstame apie tai kalbėti, nes tai atrodo šiek tiek senamadiška ar net naivu?

– Aš nematau prasmės ko nors bijoti. Jei bijai, tai nedaryk, jei darai, tai nebijok. O šiaip žiūrovas nuspręs, apie ką tas filmas. Jis ne tik apie meilę Tėvynei.

– Ar pats esate pats patenkintas savo ,,kūrybiniu kūdikiu”?

– Padariau tai, ką norėjau padaryti. Jei galėčiau daryti iš naujo, daryčiau taip pat.

Bet nėra tobulų filmų, ir šis tikrai nėra tobulas, bet jis kurtas sąžiningai.

– Ar sunku kurti kiną Lietuvoje?

– Taip. Kartais labai sunku.

– Lietuvos spaudoje pasirodė straipsnių, jog prieš pasirodant filmui buvęs kultūros ministras Remigijus Vilkaitis prašė jūsų iškirpti jam nepatinkančią sceną ir už tai neva atsilygino paremdamas filmą.  Kiek  tuose rašymuose tiesos?

– Puikus aktorius Remigijus Vilkaitis filmavosi pas mane metai iki jam tampant kultūros ministru. Jūsų minėta scena filme tikrai liko – nė sekundės nėra iškirpta.

Pagal įstatymą (iki kvotos), filmui priklausė 216,000 Lt, o skirta buvo 120,000 Lt. Kaip matote, viskas yra atvirkščiai: jei ne Vilkaičio paskyrimas ministru, tai dabar nesėdėčiau iki ausų skolose.

– Pamatęs filme vaidinančių aktorių pavardes, žiūrovas skubės ir filmą pamatyti. Kaip Jums pasisekė sukviesti tokį lietuvišką žvaigždyną?

– Tačiau atsirado du aktoriai, kurie nesutiko filmuotis. Matyt, nepatikėjo manim.

– Pagrindinio vaidmens – kapitono Audriaus – atlikėju pasirinkote žinomą ir populiarų teatro aktorių Dainių Kazlauską. Kodėl? Ar sunku buvo jį prisikalbinti, nes, kiek aš žinau, į Lietuvos kiną jis ,,žiūri kreivai”?

– Aš jį pasirinkau dar 1991 m., kai kūriau savo filmą „Išakėtas krantas”. Jis tada dar net Lietuvos muzikos ir teatro akademijos nebuvo baigęs. Puikus, talentingas „gaivalas” buvo. Jam ir scenarijų rašiau, tik tada man Dainius per jaunas buvo.

Gyvenimas viską sudėliojo į vietas. Kai reikėjo filmuoti „Atsisveikinimą”, Dainiaus amžius buvo idealus.

– Kokius įsivaizduojate čikagiečius žiūrovus ir ko iš jų tikitės? 

– Žiūrovai visur vienodi. Ir jautrūs, ir protingi, ir viską jie supranta. O tikėtis galiu tik vieno – filmą žiūrovai žiūrės iki pabaigos.

Kalbino
Laima Apanavičienė

kazlauaskas
Pagrindinio vaidmens atlikėjas Dainius Kazlauskas.