Apmąstymai iš Palos Hills miestelio
Prieš ketvirtį šimtmečio buvo ir kitaip galvojančių apie Lietuvos atgimimą

 TOMAS REMEIKIS

Žinomo bendruomenininko, o dabar žurnalisto-komentatoriaus Juozo Gailos „Apmąstymai iš Ellicot miestelio” verti dėmesio pokarinių ateivių Vakaruose istorijai geriau suvokti ir tos ateivių bangos, kadaise vadinamos „Dievo paukšteliais”, politiniams nusistatymams suprasti. Pokario išeivija išsivežė iš Lietuvos ten buvusį fragmentuotą politinį pasidalijimą; galima teigti, kad sociologiniu požiūriu ji atkūrė nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Visa tai nelietė pagrindinio siekio – nepriklausomos Lietuvos atkūrimo. Šiuo atveju ji buvo vieninga ir bekompromisinė, nors tikslo pasiekimo taktika įvairavo.

Praėjus daugiau kaip ketvirčiui šimtmečio po nepriklausomybės atkūrimo, stebina J. Gailos straipsnis „Herojai, išdavikai, prisitaikėliai” („Draugas”, 2009 m. gruodžio 5 d.) Stebina todėl, kad po tiek laiko, nepaisant istorinio išsivystymo, dar bandoma žmones ir organizacijas skirstyti į patriotines ir išdavikiškas. J. Gailos patrankos nukreiptos prieš ypač išeivijoje išsivysčiusį judėjimą „Veidu į Lietuvą”, bet tuo pačiu nė žodžio nepasakoma apie kompartijos elitą, pasirašiusį nepriklausomybės deklaraciją kovo 11 d. „Veidu į Lietuvą” puoselėtojų pagrindinė prielaida buvo tautos primatas, kaip vienas iš svarbiausių veiksnių nepriklausomybei atkurti. Gerb. Gaila taip galvojančius sulygina su „išdavikais” arba „prisitaikėliais”. Ypač Gailai kliūna „SantaraŠviesa”, nors tas judėjimas apėmė daug platesnį visuomenės sluoksnį. Jam ypač kliūva Vytautas Kavolis (kurio knygos autorius neskaitęs), broliai Mekai, prof. Aleksandravičius ir, be abejo, daugybė iškiliausių, tikrovę kitaip supratusių išeivijos atstovų. Tiems, kurie organizavo krepšininkų kelionę į Lietuvą, rengė Lietuvos iškiliausių scenos žmonių pasirodymus JAV, organizavo literatūros platinimą Lietuvoje, bendradarbiavo asmeniškai su Lietuvos politiniu ir kultūriniu elitu, VLIK’o pirmininkas grasino „ekskomunikacija” iš lietuvių bendruomenės. Bet iš Chruščiovo „atlydžio” ir Gorbačiovo „persitvarkymo” ir „demokratizacijos” politikos vis labiau aiškėjo Sovietų Sąjungos transformacijos galimybės ir santykių su tauta reikalingumas, kad tauta liktų sąmoninga spręsti pati savo ateitį transformacijos sąlygoms susidarius. Deja, J. Gaila skirsto į „herojus” (taip vadinamus „valstybininkus”) ir į „išdavikus”, taip vadinamus „tautininkus”, kurie pabrėžė tautos primatą.

Tuo klausimu buvo ir liko kitaip galvojančių. Išeivijos santykiai su pavergta tauta neprieštaravo nepriklausomybės idėjai, o ją papildė. Skirstyti išeiviją į herojus ir išdavikus, bent šiandien, geriausiu atveju yra giliai įžeidžiantis gestas lietuvių tautai.

Artėjant kovo 11 d. deklaracijai, pateikiu Lietuvių politinėje konferencijai Washingtone, DC, 1987 m. spalio 23–25 d. rašytus, o po metų ir išspausdintus apmąstymus apie Lietuvos atgimimo galimybes (išspausdinta 1988 m. Pasaulio lietuvių bendruomenės Visuomeninių reikalų komisijos ,,Lietuvių politinė konferencija Washingtone 1987 spalio 23–25. Paskaitos ir pranešimai”, redagavo J. V. Daunys).


Visą straipsnį skaitykite kovo 9 d. popieriniame "Drauge".