STASYS GOŠTAUTAS

Daugėja Nepriklausomybės minėjimų. Vietoj to, kad būtų suruoštas vienas, gražus, prasmingas ir linksmas minėjimas viename mieste, kiekviena organizacija, apylinkė, grupė turi turėti savo minėjimą. Ar negalime nors vieną dieną būti tik lietuviais? Bandžiau suskaičiuoti, kiek minėjimų buvo Čikagoje, bet pamečiau skaičių. Rodos, penki, gal šeši. Kaip būtų gražu, jei energiją ir lėšas sudėtume į vieną, tikrai prasmingą šventę, nes Lietuvos Nepriklausomybės diena yra šventė, kada visi didžiuojamės ir džiaugiamės būdami vienos tautos sūnūs ir dukros.

Ir negalime skųstis, kad neturime kūrybingų jėgų. Lietuva nespėja stebinti savo naujais talentais. Kai kurie jau seniai apsigyvenę JAV kaip pianistė Gintė Bistras, fleitistė Ona Jonaitytė, baleto šokėjai Mindaugas Baužys ir Vilija Putriūtė. Kiti jau vietiniai, sutikę dalyvauti neseniai įvykusiame lietuviškame renginyje. Treti pakviesti dalyvauti iš Lietuvos kaip baleto šokėjai Eglė Špokaitė, Martynas Rimeikis, V. Bacevičiaus interpretatorius Gabrielius Alekna. O ką jau bekalbėti apie smuiko virtuozą Martyną Švėgždą von Bekker, Fulbright paskaitininką, asistentą Boston University muzikos fakultete, kurio dėka Boston miesto lietuviai gavo progos pasidžiaugti žavinga programa.
 
Puikus pavyzdys buvo Boston, kur šių metų vasario 17 d. šventėme Lietuvos tūkstantmetį. Publika dalyvavo tame nepaprastame derinyje, kur vietiniai ir svečiai iš Lietuvos sudarė reto aukšto lygio programą, kaip ir reikėjo tikėtis, kai susijungia geriausios meninės jėgos. Net Boston folklorinis ansamblis padainavo sutartines ir, aišku, visi dainavome ,,Žemėj Lietuvos”. Tokiu būdu paįvairinome, vadinkime, klasikinę dviejų valandų muzikos ir šokių programą. Tai vis laisvos Lietuvos, kai geriausi talentai gauna progą atvykti ir nustebinti savo kūryba ir parodyti pasauliui kultūringą spektaklį, dėka.

Suruošti tokią programą kartu su Lietuva prieš 20 metų buvo tik svajonė. Būdavo surengiamas vienas kitas koncertas, parodomas vienas kitas filmas, sužaidžiamos vienos kitos krepšinio rungtynės – viskas po tarybine vėliava, visus sutinkant tarsi iš tolo arba su plytomis. Dabar, kai atrodo, kad išeivijos jėgos senka ir negalima nieko ypatingo parodyti, į pagalba ateina laisva Lietuva, kuria galime didžiuotis, nes programa, sudaryta Švėgždos von Bekker, buvo profesionali, atitiko savo tikslą. Ir jeigu buvo svetimtaučių, o jų buvo, jie galėjo gėrėtis Lietuvos muzika, jos kūryba ir interpretacija ir džiaugtis nepaprastu klasikiniu baletu, lyg būtume geriausiame teatre. Ne veltui Švėgžda von Bekker yra Lietuvos Respublikos garbės kultūros atašė. Nors sukurti tinkamą nuotaiką daug padėjo ir puiki universiteto koncertų salė pačiame mieste.

Gerai, kad visa tai galima buvo pamatyti ir Čikagos Jaunimo centre. Tokios vienos programos būtų užtekę Čikagai.

Kai JAV lietuvių išeivija pradeda išnykti, o jos palikuonys mažiau domisi lietuviškais reikalais, jos vietą pradeda užimti nauji emigrantai, vadinkime juos ateiviais, kurie padeda ruošti šventes ir minėjimus su tokiu profesionalumu, kad reikia stebėtis, ką gali laisvas kraštas pasiekti. Išeivija per 60 metų davė, ką galėjo, naujos jėgos atėjo pačiu laiku. Net tokie kultūriniai priedai kaip ,,Draugo” šeštadieninis priedas šiandien būtų beveik neįmanomi be Lietuvos intelektualų prisidėjimo. Panašiai galima sakyti ir apie kitus žurnalus kaip ,,Ateitis” ar ,,Laiškai bičiuliams”. Tad galime skųstis, kad nauji ateiviai yra tokie ar kitokie, kad jie prisideda tik ten, kur jiems įdomu, bet galime ir sakyti, kad beveik visa kūryba ateina iš Lietuvos.

Pačiu laiku atkūrėme Lietuvos nepriklausomybę, dabar galime gražiai bendradarbiauti ir neužgaulioti vieni kitų kaip tarybiniais laikais. Visa tai paaiškėjo pradėjus eiti į koncertus ir spektaklius, atvežtus iš Lietuvos. Pasijutome gyva dalis to gimtojo krašto – ne sovietine, kaip Kazakevičiaus laikais, bet tikrąja to žodžio prasme.

Grįžtant prie renginio, kaip neretai pasitaiko, ne viskas buvo be priekaištų. Algimanto Švėgždos paroda nepadarė jam garbės, o dauguma nesuprato jo meno. Gaila, kad mano pirmasis pasiūlymas parodyti jo darbus Pierre Menard galerijoje dėl tam tikrų priežasčių neišsipildė, o Boston University vieta parodai tikrai buvo netinkama. Gal tai ir mano kaltė, nes tai buvo mano pasiūlyta alternatyva. Kitą kartą.

Turėdami tokias naujas jėgas, turėtume išnaudoti visas galimybes. O būdami tiesiog tik lietuviais, turėtume rimtai pagalvoti apie kitų ir dar kitų metų minėjimus, ypač sparčiai artėjant 100 metų nuo Nepriklausomybės paskelbimo, kurį turėtume paženklinti ne tik kaip tautos pradžią, bet kaip po ilgo kolonijinio caro režimo atgimstančios tautos, kuriai pradžią davė Mindaugas ir Gediminas, tęsinį.