Bernardas Razgus lituanistinių mokyklų seminaro dalyviams pasakoja apie mokyklą tolimojoje Buriatijoje. Laimos Apanavičienės nuotr.
Lietuviai tolimojoje Buriatijoje
LAIMA APANAVIČIENĖ
Tolimoji Buriatija – Rusijos Federacinė Respublika, įsikūrusi
pietrytiniame Sibire, pietuose besiribojanti su Mongolija. Vargu, ar
daugeliui mūsų skaitytojų ši vieta žinoma, nebent tiems, kurių
giminaičiai kažkada ne savo noru buvo išvežti iš
Lietuvos. O kad ten iki šiol lietuviai ne tik gyvena, bet ir
stengiasi išlikti lietuviais, net sekmadieninę lietuvišką
mokyklėlę yra įsteigę, sužinojau būdama Vilniuje, kur Užsienio reikalų
ministerijos Užsienio lietuvių departamentas (URM ULD), 2010 m.
lapkričio 10–12 dienomis buvo surengęs kvalifikacijos kėlimo
seminarą lituanistinių mokyklų mokytojams. Čia ir susitikau su
tolimajame Sibire veikiančios lituanistinės mokyklos įkūrėju Bernardu
Razgumi.
B. Razgus įsteigė sekmadieninę mokyklą, kurioje mokosi ne tik keletas
vaikų, bet ir suaugusieji. Dar sovietiniais laikais, atvažiavęs į
Lietuvą, jis prisikraudavo lagaminą lietuviškų knygų, vadovėlių
ir veždavo į Buriatiją. Mokyklai knygų yra padovanojusios Lietuvos
mokyklos, Vilniaus pedagoginis universitetas, buvęs Tautinių mažumų ir
išeivijos departamentas prie LR Vyriausybės. ,,Reikia
ieškoti, ir viskas bus. Kas ieško, tas visada
randa”, – sako Bernardas, paklaustas, kur jis, gyvendamas
Sibire, gauna vadovėlių, mokymo priemonių mokyklai.
Į seminarą B. Razgų, kaip ir kitus mokytojus, pakvietė URM ULD. ,,Geri
seminarai – visada reikalingi. Tarpusavio bendravimas ne tik
būtinas, bet ir naudingas. Po tokio seminaro geriau supranti, kokį
milžinišką darbą atlieka Lietuva”, – į mano
klausimą, ar reikalingi tokie seminarai, atsakė pašnekovas.
,,Kaip gyvena lietuvių bendruomenė tolimoje Šiaurėje, ką veikia
ten gyvenantys lietuviai?” – paklausiau Bernardo, kuris yra
ne tik mokytojas, bet ir Buriatijos lietuvių kultūros bendrijos
pirmininkas.
Mano pašnekovas papasakojo, kad, kaip ir visose vietovėse, taip
ir pas juos yra ir sunkumų, ir gerų dalykų. Vienas sunkumų yra tai, kad
lietuviai Buriatijoje gyvena toli vienas nuo kito. Kad visi susirinktų,
reikia sukarti netrumpą kelią. Tad susitikti visiems čia gyvenantiems
bendrijos nariams ne visada pavyksta. Ne visi gali atvažiuoti ir į
organizuojamus lietuvių bendrijos renginius.
Tremtiniai, kurie čia sovietų buvo atvežti 1948 metais, dabar
– jau pensininkai. Įsikūrę čia jie nenuleido rankų, visaip
kabinosi į gyvenimą. Būdami jauni dirbo ir eiliniais darbuotojais, ir
brigadininkais, ir meistrais, ir didelių gamyklų inžinieriais. Kai
kurie lietuviai, baigę mokslus, net užėmė aukštas pareigas
Buriatijos Respublikos vyriausybėje.
Dabartinis lietuviškas šaknis turintis jaunimas
dažniausiai jau yra užaugęs mišriose šeimose. Iš
pirmo žvilgsnio jie lyg ir niekuo nesiskiria nuo vietinių gyventojų,
tačiau kai kurios šeimos labai domisi savo istorija, nori
išmokti lietuvių kalbą. Buriatijoje taip pat yra šeimų,
kurios gyvendamos tolimojoje Šiaurėje dar nuo XIX amžiaus
išlaikė lietuvybę. Deja, jėgos senka. Nemažai lietuvių rado
amžiną prieglobstį Sibiro žemėje – daugelis tremtinių taip ir
liko amžinajam miegui čia. Lietuvių bendrijos nariai, kiek jėgos
leidžia, prižiūri lietuviškus kapus, stato juose
lietuviškus kryžius, tvarko antkapius.
Domiuosi, ar atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę buvę tremtiniai, kurių
dauguma jau nekalba lietuviškai, suskato ieškoti savo
lietuviškų šaknų?
,,Lietuviai tremtiniai stengiasi išlaikyti savo kalbą ir
lietuvybę. Kartais jiems būna skaudu, kad atvažiavus į Lietuvą pas
gimines, pastarieji, atrodo, tik ir laukia, kada svečiai
išvažiuos, – sako Bernardas. – Daug žmonių
ieško giminių, tvarkosi lietuviškus dokumentus. Sibiro
lietuviai grįžta į Lietuvą, grįžta taip pat noriai, kaip ir senieji
Amerikos lietuviai. Šiuo metu iš Buriatijoje gyvenančių
buvusių tremtinių liko gal tik koks 15 proc. Visi kiti sugrįžo į
tėvynę.”
Buvo smalsu sužinoti, kokia Bernardo šeimos atsidūrimo Sibire
istorija, koks šeimos likimas? Mano pašnekovas
papasakojo, kad jo šeimą iš Plungės į Sibirą
išvežė 1948 metų gegužės 22 d. Tų metų birželio 8 ir 10 dienomis
į Buriatiją trimis ešalonais buvo atvežti 4,109 vyrai, vaikai ir
moterys iš Šiaulių, Panevėžio, Pasvalio ir Plungės. Pirmą
žiemą tremtiniai praleido arklidėse. Nebuvo net narų, lovas atstojo
iš šakų pasidarytas guolis. Tiek dieną, tiek naktį jie
vilkėdavo tais pačiais rūbais. ,,Dabar daugeliui sunku suprasti, kad
žmonės mirė iš bado, kitus Anapilin išvijo nepakeliamai
šaltos žiemos. Pirmaisiais metais ypač daug mirė vaikų ir
senelių. Kadangi jie nedirbo, negaudavo ir tų 125 gramų duonos per
dieną. Aš labai gerai prisimenu, kaip mes pirmąjį atvažiavimo
rudenį rinkome grūdų varpas, ir tas mums padėjo
išgyventi”, – dalijosi prisiminimais B. Razgus.
,,Po 21ių metų tėveliai ir broliukai grįžo į Lietuvą. Brolis Silistinas
Razgus dirbo Lietuvos geležinkelių Riedmenų ūkio direktoriumi,
šiuo metu jau – pensininkas. Jauniausias broliukas dar
dirba. Aš likau Buriatijoje”, – tęsė Bernardas.
Pats Bernardas Lietuvoje baigė tik pirmą klasę. Tremtyje mokėsi
vidurinėje mokykloje, ją baigęs studijavo Buriatijos žemės ūkio
akademijoje. Būdamas Akademijos studentu, vieną vasarą dirbo Lietuvoje
ir nuo to karto jo užsisakyta lietuviška spauda pasiekdavo
tolimąjį Sibirą. O ir vėliau jis dažnai darbo reikalais atvykdavo į
Lietuvą.
Šiuo metu Bernardas jau pensininkas. Darbą baigė Departamento vadovu, buvo Buriatijos Respublikos vyriausybės nariu.
Paklaustas, ką mano apie dabartinį jaunimą ir ar yra tekę susitikti su
,,Misija Sibiras” nariais, B. Razgus atsako, kad ,,Misija
Sibiras” Buriatijoje buvo tik vieną vasarą. ,,Tai daugiau
ekskursija jaunimui, bet ir ji reikalinga, kad dabartiniai vaikai
geriau pažintų lietuvių tautos likimą. Bet tas pažinimas yra tik
paviršinis”, – mano pašnekovas.
B. Razgus pasakoja, kad šiais laikais į Buriatiją lietuviai
nebeatvažiuoja. Atvažiavę sovietmečiu – dirba ir augina vaikus.
,,Tačiau ir pas mus daug kas keičiasi, pamažu draugiškumą keičia
vakarietiškas gyvenimo būdas.
Turiu aprašęs savo gyvenimą, tačiau vis tiek – geriau
vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Tad
atvažiuokite”, – atsisveikindamas pakvietė Bernardas.