Nepriklausomybė ir du jos atkūrimai per 72 metus
 
ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS


Gyvename Amerikoje, kuri savo nepriklausomybę paskelbė 1776 metais, ją ginklu gynė, vėliau ugdė ir brandino. Nepriklausomybė šioje šalyje buvo paskelbta vieną kartą ir tebeveši jau 233 metus. Lietuvoje per 72 metus nepriklausomybė buvo paskelbta ir po to atkurta du kartus. O taip pat paminėtina Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaracija. Tai įvyko 1918, 1941, 1949 ir 1990 metais. Po kiekvieno paskelbimo tautai teko vėl kovoti ir aukotis.

Keletą metų po 1918 m. nepriklausomybės paskelbimo kraštą reikėjo ginklu ginti nuo bermontininkų, rusų ir lenkų. Nepriklausomybe džiaugtasi vos 22 metus. Po to sekė sovietų okupacija. Vokietijai užpuolus Rusiją 1941 m. birželio 22 d., sukilę lietuviai patriotai tuoj pat paskelbė atkuriantys nepriklausomą Lietuvą. Naujai suformuota vyriausybė po šešių savaičių buvo išardyta, o tauta perėjo kovoti į pogrindį. Porą metų ji kovojo prieš nacius, o kitus 46 metus — prieš Lietuvon grįžusius okupantus — Sovietų Sąjungą. Antrajam pasauliniam karui baigiantis lietuvių partizanai priešinosi okupantui ginklu ir toks pasipriešinimas truko iki maždaug 1953 metų. 1949 m. vasario 16 d. aštuoni Lietuvos partizanų vadai pasirašė organizuoto pasipriešinimo ir laisvės deklaraciją į visą pasaulį ir okupuotos Lietuvos gyventojus. Su laiku kilo religinis ir tautinis disidentų judėjimas, atvedęs prie prieš 21 metus įsisiūbavusio Atgimimo sąjūdžio. Ir štai, 1990 m. kovo 11 d. Lietuva vėl atkūrė savo nepriklausomybę. Ir vėl reikėjo kovoti už laisvę ir savo teises. Tos kovos nekaltu krauju buvo aplaistyta 1991 m. sausio 13 diena.

Dabar grįžkime į 1988 m. birželio 24 dieną. Tą dieną Sąjūdžiui gimstant, Gedimino aikštėje, Vilniuje, buvo išlydėti delegatai į Maskvą. Anot Vytauto Landsbergio, tie delegatai — tai veikėjai atšalusiomis akimis, kurių nejaudino Lietuvos likimas. Juos jaudino tik jų pačių socialinės padėties, jų privilegijų likimas. ,,Likimas, istorija arba Dievas – kaip kas supranta – davė mums šitą žemės gabalėlį, kuris turi gražų vardą: Lietuva”, — Gedimino aikštėje susirinkusiems kalbėjo Landsbergis. ,,Mums ne vis tiek, koks yra mūsų ir koks bus mūsų vaikų gyvenimas. Ne tas pats, ar žmogus dirbdamas dainuoja ar jis dirbdamas keikiasi… Ne tas pats, ar jis padirbėjęs mato savo darbo vaisius ir džiaugiasi, kad gerai padaryta, ar jis spjaudosi, eina šalin, nenori žiūrėti ir nusigeria” (Plojimai).

Atėjo 1990 m. kovo 11 d. – nepriklausomybės atkūrimo diena. Kiekvienas tą nepriklausomybės paskelbimą ir viltį savaip išgyvenome, savaip ir prisimename. Noriu pasidalinti viena ištrauka iš dienoraščio, vesto Amerikoje gimusio jaunuolio, tą istorinę dieną buvusio Lietuvoje.

,,1990 m. kovo 11 d. 10:44 val. vakaro. LIETUVA PASKELBĖ NEPRIKLAUSOMYBĘ! Mažai ką reikia pridėti. Tėvai laukė 45 metus šios dienos. Mes, išeivijos vaikai, taip pat visą gyvenimą paaukojome šiai dienai. Tikrai neįtikėtinas įvykis. Su Danute į miestą nuvažiavau, bet viskas tuščia, nors tik 1:00 nakties buvo. Ar jie tikrai tankų bijo? Nėra aišku. Landsbergis buvo išrinktas Tarybos pirmininku. Pasaulis tikrai nustebintas. Dabar laukiame, ką Maskva darys. Ar liks naftos ir duonos? Kokią blokadą ji ruoš? Ar mano viza galioja? Aš dabar gyvenu Lietuvos Respublikoj. Atstatėme tai, kas buvo iš mūsų pagrobta.” Tai ištrauka iš mano sūnaus Aldo dienoraščio.

1991 m. sausio 13 d. ,,Respublikoje” išspausdintas šiurpus ,,Kario” žurnalo darbuotojo E. Žičkaus pasakojimas. Jis kruvinais rūbais atbėgęs į ,,Respublikos” redakciją. ,,Išgirdęs pirmuosius šūvius, kartu su draugais sėdau į mašiną ir nuvažiavau prie televizijos bokšto. Galvojau, kad užteks pašūkauti ‘gėda’, tiesiog nesitikėjau to, ką pamačiau. Tūkstančiai žmonių jau buvo apsupti tankais, nuo šūvių byrėjo langų stiklai, sklaidėsi dūmai. Mums pavyko pribėgti prie paties bokšto. Bet tankai irgi privažiavo tiesiog prie mūsų ir nutaikė vamzdžius. Mačiau kareivių veidus, kurių negaliu vadinti žmonių veidais. Mes kažkam priešinomės, kažką tempėme į šoną. Tas galvažudys, kurio automatą timptelėjau, siaubingai suriko ir paleido seriją iš automato. Iš pradžių į žemę. Galvojau, kad tuščiais… O paskui žiūriu – aplink mane vyrukai kaip lapai krenta… Pirmą kartą gyvenime mačiau mirtį. Į mus šaudė. Prie manęs nukritę gulėjo trys ar penki žmonės. Tas, kurį iš ten nešiau, tikriausiai jau buvo negyvas. Suglebęs, su keturiomis žaizdomis nugaroje… Nežinau, kiek ten dar žuvo.”

Atsakymą į šį klausimą davė ,,Kauno aidas” 1991 m. sausio 1–17 d. laidoje. 1991 m. sausio 13-tosios naktį Sovietų agresijos metu žuvo 14 Lietuvos piliečių, gynusių Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Iš viso sužeisti 702 žmonės. Sovietų kariuomenė ir jai vadovaujanti komunistų partija pabijojo pulti Parlamento rūmus. Visa sovietų kariuomenė iš Lietuvos buvo išvesta tik 1993 metais.

Nuo 1991 m. sausio 13 d. įvykių prabėgo 18 metų. Lietuvos žiniasklaidoje ką tik skaitėme, kad šių įvykių sukaktuvių proga Sausio 13-osios aukų kapus aplankė didelė grupė skustagalvių. Apie 50 jaunuolių susirinko Vilniuje prie Antakalnio poliklinikos. Paskui kolona tylomis žygiavo į kapines. Kapinėse jaunuoliai taip pat apsiėjo be kalbų, tik padėjo vainiką prie Sausio 13-tosios aukų kapų. Eitynes stebėjo per 40 policininkų. Pareigūnai teigė jokių pažeidimų nematę. Pasak policininkų, jaunuoliai laikėsi kelių eismo taisyklių. Pareigūnams nepavyko sužinoti, kas eitynes organizavo.

Šias savo pastabas noriu baigti kun. Broniaus Buliko mintimis:
Pasaulis platus ir kiekvienas kampelis kam nors brangus,
Bet sava tėvynė – visada brangiausia.
Sutiksim daug naujų žmonių, turėsime gerų draugų,
Bet širdis tepriklausys kamienui, iš kurio išaugom.