rutas


Supratau, kad Lietuva – gražiausias kraštas pasaulyje

Šį kartą noriu skaitytojus supažindinti su Rūta Šepetys, muzikų Steve Vai, Desmond Childs, Eric Church ir kt. vadybininke.

Tačiau skaitytojams noriu pristatyti Rūtą – mecenatę, kuri kartu su Genovaite Vasaitiene ir Kaziu A. Vasaičiu per Tautos fondą parėmė knygos „Lietuviai Arktyje” (sudarė Jonas Markauskas ir Jonas Rytis Puodžius. Piešinių autorius Gintautas Martynaitis, spausdino „Naujasis lankas”, Kaunas, 2008) leidimą. Ši knyga tai mūsų tautai tragiškų įvykių prisiminimas.

– Rūta, esate lietuvė, kuri nekalba lietuviškai. Tačiau savo internetiniame puslapyje rašote, kad Lietuva Jums – nuostabiausia šalis. Iš kur gimusiai Amerikoje merginai atėjo ši meilė?

 – Mano tėvelis gimė Kaune ir, kaip daugelis lietuvių, 1949 metais atvyko į Ameriką. Didelę dalį savo vaikystės praleidau pas savo senelius, kurie man įdiegė begalinę meilę Lietuvos kultūrai ir papročiams. Aš augau mylėdama viską, kas lietuviška. Suaugusi du kartus pabuvojau Lietuvoje ir supratau, kad tai tikrai pats gražiausias kraštas pasaulyje.

– Studijavote ne tik Amerikoje, bet ir Europoje. Kodėl pasirinkote studijas Europoje?

– Kolegijoje studijavau tarptautinius finansus. Studijuodama šiuos mokslus važinėjau po Europą, kad galėčiau susipažinti su įvairių šalių ekonomika. Gyvenant skirtingose šalyse aš iš arčiau galėjau pažinti tų šalių ekonomiką ir geriau suprasti pasaulinę ekonominę padėtį. Tad studijų pasirinkimas Europoje buvo lyg ir natūralus dalykas.

– Gyvenate Nashville, Tennessee. Tai muzikinės kultūros miestas. Ar todėl, kad gyvenate tokiame muzikiniame mieste, Jūsų darbas susijęs su muzika?

– Muzikos srityje dirbu nuo 1990 metų. Prieš tai 13 metų gyvenau Los Angeles. Nashville pasirinkau todėl, kad iš vienos pusės čia vyrauja gana didelis muzikinis verslas, o iš kitos – gyvenimo tempas čia ramesnis, lėtesnis. Taigi muzika ir gyvenimas mane atvedė į šį mietą.

– Jūs dirbate žinomų muzikantų vadybininke, organizuojate jų koncertines keliones, be to, esate Mike Curb College ir Belmont University konsultantė, skaitote paskaitas daugelyje kolegijų, rašote straipsnius į spaudą ir netgi parašėte knygą. Kaip viską spėjate?

– Kartais pati sau užduodu šį klausimą. Aš turiu susidariusi planą ir stengiuosi kiek įmanoma viską daryti pagal jį. Tačiau, ką bedaryčiau, pirmiausia man yra šeima, darbas – antroje vietoje. Aš tikrai labai daug dirbu, tačiau dirbu tą darbą, kuris man labai patinka, o tai suteikia   džiaugsmo. Juk ne visi gali dirbti savo mėgstamą darbą.

– O kuri veikla Jums pati mėgstamiausia?

– Rašymas. Neatsitraukdama galiu rašyti penkiolika valandų iš eilės.

– Ar dirbdama su žymiais muzikantais nesijaučiate ,,nustumta į šoną”? Jie scenoje žinomi, o Jūs, įdėjusi tiek darbo, lyg ir liekate nuošalyje?

– Visiškai ne. Artisto vadybininko darbas nėra scena. Tačiau aš savo darbą mėgstu. Jaučiuosi kaip pasakoje – niekas manęs nežino, nemato, o darbas padarytas.

Kada Jūs susidomėjote Sibiro tema? Gal galite trumpai papasakoti savo šeimos istori ją?

– Mano senelis buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas, generolo Plechavičiaus pavaduotojas. 1940 metais į Lietuvą įžengus rusams, jo šeimai iškilo pavojus. Tada senelis, močiutė ir mano tėvelis pasitraukė į Vokietiją. Močiutė buvo vokietė ir tas ją išgelbėjo – mano tėvelis ir močiutė apsigyveno pabėgėlių stovykloje Austrijoje, o senelis grįžo į Lietuvą palaikyti ryšį su partizanais. Dėkui likimui, mano senelis liko gyvas ir po kurio laiko atvyko į tą pačia stovyklą, kurioje buvo močiutė su tėčiu.

Tačiau mano senelio tėvai buvo suimti ir išvežti į Irkutską bei Magadaną. Jie Sibiro kalėjimuose kalėjo daugiau nei 10 metų.

– Savo parašytą knygą pavadinote ,,Between Shades of Gray?”. Tai Jūsų šeimos istorija?

– Iš dalies tai mano senelio šeimos istorija, kurie buvo ištremti į Sibirą. Bet iš tiesų šimtai tūkstančių lietuvių bei žmonių iš kitų Baltijos šalių buvo išvežti į Sibirą. Tad čia ne vienos šeimos istorija, čia istorija daugybės šeimų.
Kai aš savo amerikiečiams draugams pasakoju apie Baltijos šalių žmonių trėmimus į Sibirą, jie dažnai būna nustebę: ,,Rūta, kodėl aš niekada nieko apie tai negirdėjau?”

Todėl aš ir parašiau šią knygą. Aš noriu, kad pasaulis žinotų, kas atsitiko su Lietuvos, Latvijos Estijos žmonėmis. Noriu pasakyti, kad nepaisant sunkiausių išmėginimų, gyvendami nežmoniškomis sąlygomis jie sugebėjo tikėti geresniu gyvenimu, neprarado žmogiškumo ir visą laiką tikėjo, kad ateis pergalės diena. Sibiro tremtyje gyvenę žmonės yra tikri didvyriai. Parašiau knygą norėdama, kad kuo daugiau žmonių sužinotų šias neįtikėtinas istorijas ir kad kuo daugiau sužinotų apie nuostabią šalį Lietuvą.

– Esate viena knygos ,,Lithuanians in the Arctic”, išleistos Lietuvoje, rėmėjų. Kaip Jūs sužinojote apie šios knygos leidimą?

– 2006 metais viešėdama Lietuvoje dalyvavau Vilniuje paminklo lietuviams, išvežtiems prie Laptevų jūros,book atidaryme. Skulptoriaus Jono Jagėlos paminklas lapteviečių (brolija ,,Lapteviečiai” įkurta 1992 m.) pastangomis pastatytas Vilniuje, priešais Genocido aukų muziejų, Aukų gatvėje. Atidarymo metu susipažinau su keletu čia buvusių lapteviečių. Jų papasakotos trėmimo, gyvenimo Arktyje istorijos mane giliai sukrėtė. Nusprendžiau parašyti romaną apie šeimą, ištremtą prie Laptevų jūros.

Berašant tą knygą (jos debiutinis romanas ,,Between Shades of Gray”, numatomas išleisti leidyklos ,,Philomel/Penguin” 2011 m. pavasarį – L. A.) mane pasiekė žinia apie SCBWI ,,Work in Progress” finansinės paramos (Grant) paskyrimą. Gautą paramą nutariau perduoti lapteviečiams knygos ,,Lietuviai Arktyje” išleidimui.

– Ar tikitės kada vėl apsilankyti Lietuvoje?

– Taip, buvau joje 2005 ir 2006 metais ir tikiuosi pabuvoti ten dar kartą.

– Ačiū už pokalbį. Linkiu sėkmės visuose Jūsų sumanymuose.

Kalbino Laima Apanavičien