Laikinoji Sarasota LB valdyba: (iš k.:) Sonata Labanauskienė
– VP, Rūta Buivydaitė-Jouniari – steigėja ir pirmininkė ir
Evelina Žilionytė-Hutton – sekretorė.
Vasario 16-ąją pirmąkart šventė ir Sarasota lietuviai
Šiais metais pirmą kartą
Vasario 16-osios šventę paminėjo ir Sarasota, FL gyvenantys
lietuviai. Jų surengtame minėjime netrūko garbingų svečių: dr. Stasys
Goštautas, dr. Kazys Bobelis, režisierius Jonas Jurašas,
dr. Remigijus Gaška, ir linksmybių.
Siūlome ištrauką iš dr. S. Goštauto sakytos kalbos Sarasota lietuviams.
Man yra privilegija dalyvauti Sarasotos Lietuvių Bendruomenės pirmą
sykį surengtoje Vasario 16tosios šventėje. Malonu pasakyti porą
žodžių šia proga. Prižadu kalbėti trumpai. Pirmiausia noriu
pasveikinti mus su Švente ir pasidžiaugti, kad galų gale, po 50
metų sovietų okupacijos galime ne liūdnai, kaip tai darėme per tuos 50
metų, bet linksmai palinkėti vieni kitiems gražios Nepriklausomybės
šventės.
Jau beveik 20 metų kiekvieną kartą, kai man tenka kalbėti per
šią šventę (paskutinį kartą, rodos, New York, dabar
pusiau sugriautoje Aušros Vartų bažnyčioje), vis primenu, kad
gal būtų tiksliau švęsti Vasario 16-tąją ne kaip liūdną ar rimtą
minėjimą, bet kaip linksmą šventę. Stebiuosi, kad Sarasotos LB
savo pirmąją Vasario 16-tąją nutarė švęsti su muzika,
šokiais ir vaišėm, o ne kaip liūdną ir būtinai nuobodų
minėjimą. Bravo!
Pora pastabų. Šiais metais minime Lietuvos valstybingumo
91-ąsias metines. Žinoma, gal skaičius 40 būtų tikslesnis, jeigu
skaičiuosim tik nuo 1918-ųjų. Bet tada kodėl nepradėti nuo 1009-ųjų,
kai Lietuvos, arba tiksliau, lietuvių vardas, buvo paminėtas pirmą
kartą vokiečių kronikoje lotyniškai – Lituae?
O kodėl nepradėti nuo 1240-ųjų, kai Mindaugas tapo Lietuvos valstybės
valdovu? Jeigu pripažintume šį valstybingumą ir nekreiptume
dėmesio į mūsų Uniją su Lenkija, tai Lietuvos nepriklausomybei sukanka
net ne 91 metai, bet 596 arba suapvalinus 600 metų.
Nedaug valstybių gali pasigirti tokia ilga istorija, kurią tik dabar
pradedame suprasti, įvertinti ir ją užrašyti. Gal istorikams tai
atrodys dar vienas mitas, bet niekas niekad neišaiškino
mums, kada ir kodėl priėmėme krikštą ir kodėl netapome
stačiatikiais, kada ir kodėl pasukome į Vakarus, nors valdėme
milžiniškus Rytus?… Tai įdomūs klausimai istorikams, apie
kuriuos tiktų Vasario 16-tos proga pamąstyti.
Bet geriausia šią šventę švęsti linksmai,
draugiškai – išgerti, pavalgyti, pašokti,
padainuoti, ką, atrodo, Sarasotos nauja LB ir ketina daryti, ir kaip
daro dauguma tautų, Jungtinės Amerikos Valstijos ir Prancūzija imtinai.
Šiais metais, kaip girdėjau, mūsų konsulatai ir ambasados liko
be fondų Vasario 16-tosios šventės išlaidoms padengti,
tai turbūt taip pat bus ir su Kovo 11-ąja bei liepos 6-ąja. Beje, gal
reikėtų abi šventes sujungti, galop Kovo 11-oji yra tik
nelauktas Vasario 16-osios atkūrimas, 72-iais metais vėliau? Bet mes
mėgstame šventes ir jų skaičių didiname...
Turime daug kuo didžiuotis. Sąjūdžio laikotarpis, nuo kurio jau praėjo
20 metų, kai, nepaisant daugelio politikų nuomonės, Lietuva pirmoji
pradėjo nepriklausomybės kovą su Gorbačiov, kai atrodė, kad daugiausia,
ko mes galime laukti, tai kokia nors autonomija. O vis dėlto Vytauto
Landsbergio nepaprasto talento dėka didžiuojamės tuo, ką
šiandien turime.
Ir man visai nesvarbu, ką po Nepriklausomybės atkūrimo padarė
Landsbergis. Aišku, jis nebuvo ekonomistas, tad padarė baisių
ekonominių klaidų. ,,Mažeikių naftos” istorija yra ne paskutinė
jų. Jis ir ne administratorius, tad padarė klaidų organizuodamas
Lietuvos administraciją. Ir ne teisininkas, tad padarė žymių klaidų,
ruošdamas naują Konstituciją. Kaip sakė Paryžiaus
laikraščio ,,Le Monde” pirmojo puslapio karikatūra, rodos,
1990 metais, ,,Bet ko gi norėti iš muzikos profesoriaus?”
Taip ir mes šiandien turėtume įvertinti, ką jis padarė gero, ir
atleisti jo klaidas atkuriant Lietuvą, nes be jų gal nebūtų
šiandien ir Lietuvos.
Mes niekad pakankamai neįvertinsime to nepaprasto meto, kuriuo mums
teko laimė gyventi. Gal karo metu ir po karo mūsų tėvų gyvenimas ir
nebuvo lengvas, bet matyti Lietuvą vėl laisvą ir gerbiamą, kokia ji
tapo po Nepriklausamybės atkūrimo 1990-aisiais, yra nepaprastas jausmas.
•••
Bet Vasario 16-osios proga yra svarbu pasižiūrėti ir į dabartį, ir
ateitį. Mes visi su nuostaba matome, kas darosi Amerikoje ir su
pasaulio globaline ekonomika. Neaplenks ir mūsų tie sunkumai ir bėdos,
kurias kenčia pasaulis. Vakarykštis Latvijos valdžios
atsistatydinimas turėtų mus rimtai sugriebti ir priversti pamąstyti,
kad mūsų valdžią gali ištikti panašus likimas.
Blogiausia, kad mes esame nepasiruošę tokiai krizei, kokia,
atrodo, dabar ateina į Lietuvą, ir neaišku, ką darysime
bandydami išeiti iš jos, šiandien mus supančios
iš visų pusių. Šios šventės dieną yra gera proga
pasvarstyti, ką mes galime padaryti, kuo mes, gyvenantys Amerikoje,
galime padėti, jeigu iš viso galime. Aišku, pakelti
mokesčių ir savo algų Seimas ir Prezidentūra neturėjo teisės, kai ir
taip dauguma mūsų žmonių nesugeba susimokėti žiemą už šildymą, o
vasarą bent už palapinę Palangoje. Tai vis temos, kurias turėtume
rimtai pasvarstyti Nepriklausomybės šventės proga. Gal rastume
bendrą išeitį iš to košmaro, į kurį mus nustūmė
pasaulinė krizė.
Bet šiandien pagerbkime žuvusius už Lietuvos Nepriklausomybę,
pagerbkime mūsų vadus, kurie mokėjo išvesti Lietuvą į geresnius
laikus, pamąstykime, kokie privilegijuoti esame, kad galime
švęsti linksmą mūsų Vasario 16-ąją.