Didvyriams priklauso ateitis

KUN. OSKARAS OETRAS VOLSKIS

Minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20metį, norisi pasvarstyti, ar didvyriškumas ir heroizmas dar yra suprantamos šiais laikais sąvokos? Juolab kad ir Lietuvos himne yra žodžiai: „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme!’’

Senojo Testamento Makabiejų knygoje rašoma apie brolius ir jų motiną, kurie patyrė didelį išbandymą, iškęsdami dideles kančias ir prisiimdami mirtį. Istorijoje daug kas tai vadino beprasmiu dalyku, klausdami: ar verta dėl kiaulienos kąsnelio tiek kentėti ir gyvybę prarasti? Panašus iššūkis ištiko ir pirmuosius krikščionis, kuriems Romos imperijos valdininkai liepė aukoti pagonių dievybėms. Užteko vieną smilkalo grūdelį įmesti į žarijas išgelbėti savo žemišką gyvybę. Juk tos dievybės – tai viso labo tik akmeniniai ar mediniai balvonai... Palyginti visai neseniai sovietinio režimo tarnai lietuvius prievartavo: tu tik pasirašyk, kad bendradarbiausi, ir paliksime ramybėje... Kas tad yra didvyriškumas, heroizmas?

Biologinės evoliucijos teorijoje taip pat vartojamas žodis didvyris, herojus. Tai vienos ar kitos gyvūnų rūšies individas, kuris pasiaukoja dėl savo rūšies išlikimo. Toks Ričardas Daukinsas bandė tai paaiškinti genetiniu požiūriu. Sugebėjimas pasiaukoti už savo rūšį, pasak jo, yra kur kas geresnis genetinis prisitaikymas, tai privalumas ir stiprioji savybė, padedanti išlikti natūralioje atrankoje.

Šią laisvamanių mokslininkų išvadą su tam tikromis pastabomis ir išlygomis galima dėtis domėn, kalbant ir apie, pasak jų, protingąjį gyvūną – žmogų. Kadangi jis sugeba svarstyti ir laisvai rinktis, todėl šiuo atveju kalbame apie moralę. Pasiaukojimas ir heroizmas žmogui yra moralinė savybė, liudijanti jo moralinį stiprumą, nes tik šios savybės dėka išlieka tautos, giminės, valstybės ir kitos žmonių didesnės ar mažesnės visuomenės.

Neretai apsirinkame, kuomet chuliganiškumą, sunkaus charakterio ydą ir tuščią pasipūtimą pavadiname didvyriškumu. Apie vieną „disidentą”, kuris priešinosi tarybinei santvarkai, tikras, daug prityręs disidentas atsiliepė: „Jis buvo paprasčiausias chuliganėlis, kuriam niežtėjo rankos muštis, turėjo prastą charakterį, kurį pridengė kovotojo už tiesą įvaizdžiu.”

Visais laikais žmonėms reikia pasiaukojimo, prasmingo gyvenimo dėl kitų, pasišvenčiant kilnioms vertybėms pavyzdžių. Deja, tenka apgailestauti, kad geras troškimas tapo pripildytas beprasmiais dalykais. Tuščio didvyriškumo, pseudoheroizmo pavyzdžiai pasireiškia netikrais mūšiais: dvidešimt vyrukų varinėja kamuolį, sirgalių ložės banguoja, siautėja, šaukia „mes laimėjom”. Didvyriškumas persikėlė į sporto sales, kino ir televizijos ekranus. Vis mažiau jo pasireiškia gyvenime. Žiūrovas apsiašaroja žiūrėdamas fantastinį filmą, kaip kosminio laivo įgula išgelbėja žmoniją nuo kosminių vabalų antplūdžio, tačiau savo gyvenime vadovaujasi vien patogumais ir leidžia savo apleistame bute užsiveisti nemažai tarakonų ir kitų gyvių kolonijai.

Buvome pripratę, kad didvyris po savęs palieka gerus darbus, didelės reikšmės rezultatus, pvz., tautos laisvę, išgelbėtus žmones, nugalėtą blogį, priešą, neteisybę. Šių dienų pseudodidvyriai, pavadinti žvaigždėmis, nieko išliekančio nebepalieka: sporto ir koncertų renginiai savo riksmais išbudina apylinkės kūdikius, šiukšlių krūvas, išdaužytas parduotuvių vitrinas, kruvinas nosis.

Tenka apgailestauti, kad tapti garsiu ir gerbiamu nebereikia nei pastangų, nei vertingų darbų. Užteko pasirodyti realybės šou per televiziją, paspygauti, kažką lėkšto ar vulgaraus papostringauti ir tu jau populiarus, nors nieko gero, naudingo, išliekančio nenuveikęs. Galbūt tas aukštas jaunuolis yra stiprus ir taiklus sporte, tačiau antai paliko šeimą, vaikus. Medžiai taip pat aukšti ir stiprūs. Pralaimi ir jis, ir jo šeima, ir Lietuva.

Didėja akys, didėja ausys, nuo rėkimo silpsta balso stygos, lūžta suolai, o tikrasis gyvenimas – vienas vargas. Daug kas guodžiasi, kad pinigai atstoja ir meilę, ir tiesą, ir didvyriškumą. Deja, didėjant piniginėms, širdys neretai ima mažėti.

Tai ką gi mes matome Makabiejų knygoje pristatomos šeimos kankinystėje? Negi tai vien beprasmė mirtis dėl kiaulienos gabalėlio? Mes, krikščionys, tame poelgyje matome kur kas daugiau nei didvyriškumą. Tai ištikimybė Dievui ir jo įsakymui, iš jo gautam žmogiškam orumui bei pašaukimui. Šventieji kankiniai pasirenka ne mirtį, bet gyvybę ir gyvenimą, išpažindami, kad Dievas yra tiesos, gėrio, gyvybės ir laimės šaltinis. Yra nemažas skirtumas tarp šventojo ir didvyrio. Vienas ar keli didvyriški poelgiai dar nepadaro šventuoju. Tikrasis heroizmas pasireiškia kasdieniame gyvenime, ir šventasis yra tas, kuris didvyriškai laikosi dorybės kasdieniame gyvenime. Jis visada gyvena pagal tiesą, Dievo valią: ir kai gerovė, ir kai negandos. Net ir tada, kai gresia mirtis.

Galbūt gąsdina didvyrių pavyzdžio keliami aukšti reikalavimai, didelė drąsa, ištvermė ir pasiaukojimas? Mūsų visuomenė baidosi aukštų reikalavimų. Ir didvyrių niekada nebuvo daug. Daugiau tokių, kurie save pasmerkia brangiai mokėti už silpnumo akimirkas.

 Galbūt nepakankamai įsigiliname į mažažmogių dramas, kurie būdami silpni, neištikimi, vengdami aukštų reikalavimų, pasirenka žmogaus nevertą gyvenimą. Paskui juos velkasi išdavysčių šleifas.

Jau mažai kas paaukotų savo gyvenimą ir gyvybę už tiesą, už kilnius idealus, artimuosius, Tėvynę, Dievą. Užtat kur kas daugiau miršta nuo alkoholizmo, narkotikų, nusižudo, užsimuša jausdamiesi didvyriais keliuose ir kitose beprotybėse. Ir valstybė nebespėja gaudyti nusikaltėlių, kadangi nebegina tiesos, nebepaiso Dievo valios.

Ar dar gyva mūsų tautiečių didvyrių istorija? Ar ne per mažai apie juos girdi jaunimas ir ar ne per daug žiūri „žvaigždžių” laidas? Gal kažkam yra nepatogu, nes šalia didvyrių pasirodo ir nedidvyriai, silpnieji, pasidavusieji, išsigandusieji? Reikia perduoti nesumeluotą tautos istoriją ypač jaunimui, taip pat ir visai visuomenei, kad susidarytume teisingą didvyrio ir niekšo sampratą. Be tokios sampratos visuomenė yra pasmerkta, silpna ir išsibarstys. Žinoma, to neužtektų, nes reikia, kad ir šeimose tėvai parodytų pasiaukojančios meilės ir kantrybės pavyzdį savo vaikams ir skatintų juo pasekti. Tai kasdienio, paprasto gyvenimo heroizmas. Šiais laikais visuomenėje neįvertiname tikrųjų herojų: tėvo ir motinos, kurie išaugino dorą ir gausią šeimą; mokytojo, kuris už varganą atlyginimą stengiasi paremti tėvų pastangas, o kartais ir ištaisyti šeimos klaidas; visuomenininkų ir politikų, kuriems nuoširdžiai rūpi bendroji gerovė; dvasininkų, kurie Dievo Žodžio ir sakramentų, tikėjimo galybe keičia ir įgalina žmones atnaujintam gyvenimui, ir kitų geradarių nuopelnus.

Baigiant, tiesiog norisi nurodyti į didžiausiąjį herojų, kuris tyloje ir kančioje perėjo per pasaulį darydamas gera, kuris mylėjo Dangiškąjį Tėvą ir žmogų iki kryžiaus mirties. Jo pavyzdžiu ir malone, kartais net nesuprasdami, herojais tampa daugybė žmonių, po savęs palikę daug gero ir pasiekę laimingą šventųjų amžinybę.