Didvyriams priklauso ateitis
KUN. OSKARAS OETRAS VOLSKIS
Minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20metį, norisi pasvarstyti,
ar didvyriškumas ir heroizmas dar yra suprantamos šiais
laikais sąvokos? Juolab kad ir Lietuvos himne yra žodžiai:
„Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme!’’
Senojo Testamento Makabiejų knygoje rašoma apie brolius ir jų
motiną, kurie patyrė didelį išbandymą, iškęsdami dideles
kančias ir prisiimdami mirtį. Istorijoje daug kas tai vadino beprasmiu
dalyku, klausdami: ar verta dėl kiaulienos kąsnelio tiek kentėti ir
gyvybę prarasti? Panašus iššūkis ištiko ir
pirmuosius krikščionis, kuriems Romos imperijos valdininkai
liepė aukoti pagonių dievybėms. Užteko vieną smilkalo grūdelį įmesti į
žarijas išgelbėti savo žemišką gyvybę. Juk tos dievybės
– tai viso labo tik akmeniniai ar mediniai balvonai... Palyginti
visai neseniai sovietinio režimo tarnai lietuvius prievartavo: tu tik
pasirašyk, kad bendradarbiausi, ir paliksime ramybėje... Kas tad
yra didvyriškumas, heroizmas?
Biologinės evoliucijos teorijoje taip pat vartojamas žodis didvyris,
herojus. Tai vienos ar kitos gyvūnų rūšies individas, kuris
pasiaukoja dėl savo rūšies išlikimo. Toks Ričardas
Daukinsas bandė tai paaiškinti genetiniu požiūriu. Sugebėjimas
pasiaukoti už savo rūšį, pasak jo, yra kur kas geresnis
genetinis prisitaikymas, tai privalumas ir stiprioji savybė, padedanti
išlikti natūralioje atrankoje.
Šią laisvamanių mokslininkų išvadą su tam tikromis
pastabomis ir išlygomis galima dėtis domėn, kalbant ir apie,
pasak jų, protingąjį gyvūną – žmogų. Kadangi jis sugeba svarstyti
ir laisvai rinktis, todėl šiuo atveju kalbame apie moralę.
Pasiaukojimas ir heroizmas žmogui yra moralinė savybė, liudijanti jo
moralinį stiprumą, nes tik šios savybės dėka išlieka
tautos, giminės, valstybės ir kitos žmonių didesnės ar mažesnės
visuomenės.
Neretai apsirinkame, kuomet chuliganiškumą, sunkaus charakterio
ydą ir tuščią pasipūtimą pavadiname didvyriškumu. Apie
vieną „disidentą”, kuris priešinosi tarybinei
santvarkai, tikras, daug prityręs disidentas atsiliepė: „Jis buvo
paprasčiausias chuliganėlis, kuriam niežtėjo rankos muštis,
turėjo prastą charakterį, kurį pridengė kovotojo už tiesą
įvaizdžiu.”
Visais laikais žmonėms reikia pasiaukojimo, prasmingo gyvenimo dėl
kitų, pasišvenčiant kilnioms vertybėms pavyzdžių. Deja, tenka
apgailestauti, kad geras troškimas tapo pripildytas beprasmiais
dalykais. Tuščio didvyriškumo, pseudoheroizmo pavyzdžiai
pasireiškia netikrais mūšiais: dvidešimt vyrukų
varinėja kamuolį, sirgalių ložės banguoja, siautėja, šaukia
„mes laimėjom”. Didvyriškumas persikėlė į sporto
sales, kino ir televizijos ekranus. Vis mažiau jo pasireiškia
gyvenime. Žiūrovas apsiašaroja žiūrėdamas fantastinį filmą, kaip
kosminio laivo įgula išgelbėja žmoniją nuo kosminių vabalų
antplūdžio, tačiau savo gyvenime vadovaujasi vien patogumais ir leidžia
savo apleistame bute užsiveisti nemažai tarakonų ir kitų gyvių
kolonijai.
Buvome pripratę, kad didvyris po savęs palieka gerus darbus, didelės
reikšmės rezultatus, pvz., tautos laisvę, išgelbėtus
žmones, nugalėtą blogį, priešą, neteisybę. Šių dienų
pseudodidvyriai, pavadinti žvaigždėmis, nieko išliekančio
nebepalieka: sporto ir koncertų renginiai savo riksmais išbudina
apylinkės kūdikius, šiukšlių krūvas, išdaužytas
parduotuvių vitrinas, kruvinas nosis.
Tenka apgailestauti, kad tapti garsiu ir gerbiamu nebereikia nei
pastangų, nei vertingų darbų. Užteko pasirodyti realybės šou per
televiziją, paspygauti, kažką lėkšto ar vulgaraus papostringauti
ir tu jau populiarus, nors nieko gero, naudingo, išliekančio
nenuveikęs. Galbūt tas aukštas jaunuolis yra stiprus ir taiklus
sporte, tačiau antai paliko šeimą, vaikus. Medžiai taip pat
aukšti ir stiprūs. Pralaimi ir jis, ir jo šeima, ir
Lietuva.
Didėja akys, didėja ausys, nuo rėkimo silpsta balso stygos, lūžta
suolai, o tikrasis gyvenimas – vienas vargas. Daug kas guodžiasi,
kad pinigai atstoja ir meilę, ir tiesą, ir didvyriškumą. Deja,
didėjant piniginėms, širdys neretai ima mažėti.
Tai ką gi mes matome Makabiejų knygoje pristatomos šeimos
kankinystėje? Negi tai vien beprasmė mirtis dėl kiaulienos gabalėlio?
Mes, krikščionys, tame poelgyje matome kur kas daugiau nei
didvyriškumą. Tai ištikimybė Dievui ir jo įsakymui,
iš jo gautam žmogiškam orumui bei pašaukimui.
Šventieji kankiniai pasirenka ne mirtį, bet gyvybę ir gyvenimą,
išpažindami, kad Dievas yra tiesos, gėrio, gyvybės ir laimės
šaltinis. Yra nemažas skirtumas tarp šventojo ir
didvyrio. Vienas ar keli didvyriški poelgiai dar nepadaro
šventuoju. Tikrasis heroizmas pasireiškia kasdieniame
gyvenime, ir šventasis yra tas, kuris didvyriškai laikosi
dorybės kasdieniame gyvenime. Jis visada gyvena pagal tiesą, Dievo
valią: ir kai gerovė, ir kai negandos. Net ir tada, kai gresia mirtis.
Galbūt gąsdina didvyrių pavyzdžio keliami aukšti reikalavimai,
didelė drąsa, ištvermė ir pasiaukojimas? Mūsų visuomenė baidosi
aukštų reikalavimų. Ir didvyrių niekada nebuvo daug. Daugiau
tokių, kurie save pasmerkia brangiai mokėti už silpnumo akimirkas.
Galbūt nepakankamai įsigiliname į mažažmogių dramas, kurie būdami
silpni, neištikimi, vengdami aukštų reikalavimų,
pasirenka žmogaus nevertą gyvenimą. Paskui juos velkasi
išdavysčių šleifas.
Jau mažai kas paaukotų savo gyvenimą ir gyvybę už tiesą, už kilnius
idealus, artimuosius, Tėvynę, Dievą. Užtat kur kas daugiau
miršta nuo alkoholizmo, narkotikų, nusižudo, užsimuša
jausdamiesi didvyriais keliuose ir kitose beprotybėse. Ir valstybė
nebespėja gaudyti nusikaltėlių, kadangi nebegina tiesos, nebepaiso
Dievo valios.
Ar dar gyva mūsų tautiečių didvyrių istorija? Ar ne per mažai apie juos
girdi jaunimas ir ar ne per daug žiūri „žvaigždžių” laidas?
Gal kažkam yra nepatogu, nes šalia didvyrių pasirodo ir
nedidvyriai, silpnieji, pasidavusieji, išsigandusieji? Reikia
perduoti nesumeluotą tautos istoriją ypač jaunimui, taip pat ir visai
visuomenei, kad susidarytume teisingą didvyrio ir niekšo
sampratą. Be tokios sampratos visuomenė yra pasmerkta, silpna ir
išsibarstys. Žinoma, to neužtektų, nes reikia, kad ir
šeimose tėvai parodytų pasiaukojančios meilės ir kantrybės
pavyzdį savo vaikams ir skatintų juo pasekti. Tai kasdienio, paprasto
gyvenimo heroizmas. Šiais laikais visuomenėje neįvertiname
tikrųjų herojų: tėvo ir motinos, kurie išaugino dorą ir gausią
šeimą; mokytojo, kuris už varganą atlyginimą stengiasi paremti
tėvų pastangas, o kartais ir ištaisyti šeimos klaidas;
visuomenininkų ir politikų, kuriems nuoširdžiai rūpi bendroji
gerovė; dvasininkų, kurie Dievo Žodžio ir sakramentų, tikėjimo galybe
keičia ir įgalina žmones atnaujintam gyvenimui, ir kitų geradarių
nuopelnus.
Baigiant, tiesiog norisi nurodyti į didžiausiąjį herojų, kuris tyloje
ir kančioje perėjo per pasaulį darydamas gera, kuris mylėjo
Dangiškąjį Tėvą ir žmogų iki kryžiaus mirties. Jo pavyzdžiu ir
malone, kartais net nesuprasdami, herojais tampa daugybė žmonių, po
savęs palikę daug gero ir pasiekę laimingą šventųjų amžinybę.