APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO
Verki ne vienas...
JUOZAS GAILA
Pereitais metais persiritau per savo gyvenimo
aštuoniasdešimtmetį. Paprastai nekreipiu jokio dėmesio į
savo gimtadienius, nešvenčiu jų, neprisiminčiau nei dukros, nei
žmonos gimtadienių, jei jos neprimintų, taigi nešvenčiau ir
savojo jubiliejaus. Tačiau esu įpratęs metų pabaigoje ir pradžioje
permąstyti nueitą kelią ir ypač tik ką besibaigiančius metus. Nebuvo
man praėję metai kuo nors ypatingi, išskyrus pažįstamų mirtimis
ar jų sunkiomis ligomis. Bet prie to jau esu pripratęs. Nuliūstu apie
tai išgirdęs telefonu ar perskaitęs laikraštyje, bet
žinau, kad tai neišvengiama ir kad mano eilė – čia pat.
Deja, yra žinių, prie kurių bent aš negaliu priprasti. Pereitų
metų spalio 28 dienos „Drauge” dr. Antanas Klimas
laiške išvardijo daug negerovių Lietuvoje, dėl kurių jis
kasdien verkiąs. Į tai atsiliepė Arvydas Barzdukas, teigdamas, kad
bando jį ir save raminti. O ramina kai ką patikslindamas, bet be
emocijų ir net su truputėliu sarkazmo. Dr. Klimas verkiąs, kad jau
575,000 lietuvių apleido Lietuvą, o Vilnius nieko nedaro; kad Rusijoje
dar 120,000 jų gyvena ir nenori grįžti; kad Lietuvos studentai
tūkstančiais lekia mokslo semtis kitur, 76 proc. jų neketina grįžti.
Galiu jį paguosti, kad jis ne vienas verkia, verkiu ir aš. Ak,
ne byrančiomis ašaromis, juk išsiverkęs jas
nusišluostai, ir skausmas praeina, bet skausmas dėl
apleidžiančių tėvynę verčiantis jį verkti niekada nepraeina.
Man bedirbant PLB atstovybėje Vilniuje, apsilankė jauna moteris su
dviem gražiai aprengtais vaikučiais su prašymu sudaryti jos
šeimai galimybę išvykti į Australiją ar kitą Vakarų
kraštą, nes ji nori savo vaikučius „apsaugoti nuo
blogybių, nedorybių, bado, nusivylimo, kuris vis kaskart
artinasi...”. Atsinešė ji ir laiškus iš
klebono ir net vyskupo, kuriuose ji pristatoma kaip gera,
darbšti, puiki moteris, „sunkiai besiverčianti, kaip ir
daugelis dabar Lietuvoje”, dar pridedant, kad „Lietuvoje
labai sunki materialinė (ekonominė) padėtis, taip pat ir dvasiniu
požiūriu – mūsų krašte labai reikalingas atgimimas, kuris
dar tik aušta”. Prislėgė mane tada ne tik tos moters noras
palikti Lietuvą, bet ir klebono ir ypač vyskupo elgesys. Ganytojas nori
išsiųsti iš Lietuvos motinas su vaikučiais, kai jo
vyskupijoje tuštėja bažnyčios. Atsakiau abiem dvasiškiams
piktu laišku. Jokio atsakymo negavau.
Aišku, tuo laiku net negalvojau, kad tai tik pradžia, net
košmariškame sapne nebūčiau sapnavęs, kad Lietuvą apleis
šimtai tūkstančių šeimų ir su vaikais, ir be vaikų, kad
motinos paliks net mažamečius savo tėvams, seneliams auginti. Ar būčiau
patikėjęs, kad lietuvė motina di
džiuosis, jog dukra ištekėjo už užsieniečio, ar būčiau
patikėjęs, kad senelė patars anūkei susirasti žymiai vyresnį už save
užsienietį, nors jo ir nemylint, kad Lietuvos moksleivis svajos kuo
greičiau baigti vidurinę, kad galėtų vykti į užsienį? Perdedu? Deja,
ne. Turiu sutikti su A. Barzduku, kad niekas negali pasakyti, ką
Vilnius, t. y. valdžia, turėtų daryti, kad lietuviai neapleistų savo
krašto. Ir iš tiesų, ką valdžia turėtų daryti? Juk
lietuvis pradėjo bėgti iš savo tėvynės nuo pat pirmos dienos jai
atgavus laisvę ir nepriklausomybę. Bėgdamas jis keikė valdžią, nors
laisvuose rinkimuose ją išsirinko. Keikė politines partijas, bet
jis tų partijų, partijėlių pats prisikūrė. Bepigu A. Barzdukui, jis
labai lakoniškai apibendrina: „Paprastai, koks
‘eilinis žmogus’, tokia ir valdžia. Ar verksime, ar
neverksime, taip dažniausia yra.”
O jei pagrindinė to bėgimo priežastis yra bloga ekonominė padėtis ir
nedarbas Lietuvoje, kaip valdžia galėtų visa tai pakeisti? Nūnai
Amerikoje jau antri metai, kai yra per 9 milijonai bedarbių, nors
prieš rinkimus dabartinis šalies prezidentas kiekvienoje
kalboje tvirtino sukursiąs milijonus gerai apmokamų, gamtos
neteršiančių darbų. Tam jau išleista milijardai, 200,000
padidintas federalinių darbuotojų skaičius, o nedarbas nemažėja. Taip,
Amerika prezidento atžvilgiu yra pasidalijusi į dvi stovyklas, bet
tokio visuotino valdžios keikimo kaip Lietuvoje, Amerikoje nėra.
Amerikos didžioji žiniasklaida Obama tebešlovina, net ir
vadinami afroamerikiečiai, kuriuos nedarbas skaudžiausiai paliečia, nei
nusivylimo juo, nei pikto žodžio jam neranda.
O Lietuvoje kiekviena valdžia nuo pat išrinkimo dienos buvo
žiniasklaidos vanojama. Prieita prie to, kad net pati Lietuvos valdžia
pradėjo save smerkti. Štai prezidentė Dalia Grybauskaitė
pareiškė: „Tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio
valdoma valstybė.” Bet juk ji – valstybės vadovė. Kodėl iki
šiol tų nenaudėlių neišvardijo? Jei jie vyriausybėje arba
yra vyriausybėje ir su nusikalstamu pasauliu susiję, kodėl jie
nebaudžiami, nepašalinami? Juk buvusį užsienio reikalų ministrą
Vygaudą Ušacką be jokios apkaltos privertė pasitraukti.
Daugumą nedarbas veja iš Lietuvos, bet kiti patys save gena
iš tėvynės. Kas galėjo nuo išvykimo sulaikyti Ispanijoje
apsigyvenusį lietuvį, kurį šiurpina mintis, kad jis galėjo
gyventi Lietuvoje, kurioje trumpos ir lietingos vasaros ir tokios
šiurpios, šaltos žiemos. Kas sulaikys nuo išvykimo
lietuvį, anot jo, gyvenantį skurde, nes jis neišgali atostogauti
užsienyje, bet turi tenkintis Palanga. Kas sulaikys jaunuolį nuo
išvykimo, jei jo gyvenimo tikslas – BMW automobilis?
Štai pirmame savaitraščio ,,Amerikos lietuvis”
puslapyje antraštė: „Lietuvoje vadovaujamą darbą
atliekantis vyras JAV norėtų įgyvendinti savo svajonę – tapti
vilkiko vairuotoju”. Ar valdžia įtaisys jam vilkiką? Kitas jaunas
vyras, pastudijavęs Airijoje, gavo tarnybą savivaldybėje Lietuvoje ir
buvo priimtas studijoms į Vilniaus universitetą, bet išvyko į
Ameriką. Rašinėja jis ir „Drauge”, ir kitoje
išeivijos spaudoje. Vienur jis taip rašo: ,,jei Tėvynė
mane pašauktų, jau kitos dienos rytą stovėčiau Vilniaus oro
uosto autobusų stotelėje (...) Tikrai. Be jokios abejonės. Tik ar
Tėvynei tikrai manęs reikia? Tautiečių siūlomas atsakymas, klasikinis
Kenedžio posakis – ‘Neklausk, ką šalis gali padaryti
tau, bet paklausk, ką tu gali padaryti savo šaliai’
– manęs visiškai netenkina ir grįžti namo
neskatina.” O juk tėvynė nieko nereikalavo, net ir tarnybą davė.
Na, o aukščiau minėto savaitraščio nuolatinis
bendradarbis, dirbęs Amerikoje, bet išvykęs į Airiją,
šiuo metu slaugantis paralyžiuotą airį, rašo, kad jį
maloniai nustebino Lietuvos savaitraštis
„Atgimimas”. Jis cituoja iš jo: „Tautos, jos
istorijos ir vienybės mitu, tarsi opiumu liaudžiai, mus siekiama
priversti išsižadėti kitos perspektyvos. Ta kita perspektyva
– tai galimybė gyventi sau... Gyvenimas sau yra materialus, bet
nebūtinai materialistinis (vartotojiškas) gyvenimo būdas... Jis
leidžia nekaltini savęs, neįsipareigoti, nesijausti atsakingam dėl to,
ko nepadarei, pavyzdžiui dėl Lietuvos.” „AL”
kolumnistas pritaria tam ir rašo: „reikia pratintis prie
to priprasti, susitaikyti su neišvengiamu faktu ir
‘gyventi sau’’’.
Dėl šių ir kitų panašiai mąstančių žmonių išvykimo
iš Lietuvos tikrai neverkiu. Nesidžiaugtų jais Lietuva,
nesidžiaugs nei joks kitas kraštas, kuriame jie begyventų. O
verkiu dėl emigracijos sugriautų šeimų, dėl seneliams auginti
paliktų vaikučių, kurie nebeturės normalios vaikystės, augdami be
motinos, be tėvo. Bet labiausiai verkiu, dėl atvykusiųjų su mintimi
išlikti lietuviais, prisijungusiųjų prie lietuviškos
veiklos, besiunčiančių vaikus į šeštadienines mokyklas,
besisielojančių dėl paliktos tėvynės ir tebegalvojančių su laiku į ją
sugrįžti. Verkiu, nes bijau, kad jie nebegrįš. Trumpai ir
bejausmiai apie grįžimą „Drauge” rašė A. Barzdukas:
„Patys savo kailiu patyrėme, kad grįžti nėra taip lengva. Tad ir
dauguma mūsų negrįžome.”
Niekas tiek apie grįžimą nekalbėjo, kaip mūsų tėvai, išvežę mus,
vaikus, į degančią, bombarduojamą Vokietiją, bėgdami nuo artėjančių
bolševikų ir Sibiro tremties. Jei Lietuva būtų tapusi laisva,
jie keliais eidami būtų grįžę į ją. Pirmaisiais emigracijos metais jie
net nedvejodami būtų palikę visas amerikas ir grįžę. Bet bėgo metai,
dešimtmečiai, o po pusšimčio metų jau per sunku buvo
palikti savo sunkiu darbu įsigytus namus, savo sodintus medžius, per
seni buvo keltis, kurtis kitur. Jie taip pat matė, kad jų vaikai, jų
anūkai tikrai nenorės grįžti ir nuo jų nenorėjo skirtis. O mums –
jų vaikams, Lietuva buvo tik svajonių kraštas, kuriame, kaip
miglose, prisimename savo vaikystę. Tarnavome Amerikos kariuomenėje,
baigėme jos mokyklas, įsidarbinome geriau nei vidutinis amerikietis, ir
Amerika mums tapo tartum antrąja tėvyne. Bet per pusšimtį metų
nepamiršome Lietuvos. Su savo tėvais sielojomės dėl žuvusių
partizanų, dėl išvežtųjų, kiek galėdami šelpėme savo
gimines, stengėmės, kad mūsų vaikai liktų lietuviais, varstėme JAV
Senato, Kongreso duris, kad Lietuvos vardas neišnyktų iš
pasaulio žemėlapio, bet Lietuvai atgavus laisvę į ją negrįžtame.
Nesvarbu, kaip mes savo negrįžimą beaiškintumėme, negrįžtame,
nes per giliai šaknis įleidome į savo gyvenamą kraštą.
Verkiu, nes taip bus ir dabar iš Lietuvos išvykstantiems.
Juozas Gaila-Gailevičius – gimė
prieškarinėje Lietuvoje, lietuvių gimnaziją lankė Diepholz,
Vokietijoje. Chemijos studijas baigė Amerikoje, dirbo chemiku,
vadybininku. Ateitininkas, bendruomenininkas. Pirmininkavo JAV LB
Krašto valdybai, 1993–1997 metais buvo PLB atstovybės
Vilniuje atstovas.