APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

Verki ne vienas...

JUOZAS GAILA

Pereitais metais persiritau per savo gyvenimo aštuoniasdešimtmetį. Paprastai nekreipiu jokio dėmesio į savo gimtadienius, nešvenčiu jų, neprisiminčiau nei dukros, nei žmonos gimtadienių, jei jos neprimintų, taigi nešvenčiau ir savojo jubiliejaus. Tačiau esu įpratęs metų pabaigoje ir pradžioje permąstyti nueitą kelią ir ypač tik ką besibaigiančius metus. Nebuvo man praėję metai kuo nors ypatingi, išskyrus pažįstamų mirtimis ar jų sunkiomis ligomis. Bet prie to jau esu pripratęs. Nuliūstu apie tai išgirdęs telefonu ar perskaitęs laikraštyje, bet žinau, kad tai neišvengiama ir kad mano eilė – čia pat.

Deja, yra žinių, prie kurių bent aš negaliu priprasti. Pereitų metų spalio 28 dienos „Drauge” dr. Antanas Klimas laiške išvardijo daug negerovių Lietuvoje, dėl kurių jis kasdien verkiąs. Į tai atsiliepė Arvydas Barzdukas, teigdamas, kad bando jį ir save raminti. O ramina kai ką patikslindamas, bet be emocijų ir net su truputėliu sarkazmo. Dr. Klimas verkiąs, kad jau 575,000 lietuvių apleido Lietuvą, o Vilnius nieko nedaro; kad Rusijoje dar 120,000 jų gyvena ir nenori grįžti; kad Lietuvos studentai tūkstančiais lekia mokslo semtis kitur, 76 proc. jų neketina grįžti. Galiu jį paguosti, kad jis ne vienas verkia, verkiu ir aš. Ak, ne byrančiomis ašaromis, juk išsiverkęs jas nusišluostai, ir skausmas praeina, bet skausmas dėl apleidžiančių tėvynę verčiantis jį verkti niekada nepraeina.

Man bedirbant PLB atstovybėje Vilniuje, apsilankė jauna moteris su dviem gražiai aprengtais vaikučiais su prašymu sudaryti jos šeimai galimybę išvykti į Australiją ar kitą Vakarų kraštą, nes ji nori savo vaikučius „apsaugoti nuo blogybių, nedorybių, bado, nusivylimo, kuris vis kaskart artinasi...”. Atsinešė ji ir laiškus iš klebono ir net vyskupo, kuriuose ji pristatoma kaip gera, darbšti, puiki moteris, „sunkiai besiverčianti, kaip ir daugelis dabar Lietuvoje”, dar pridedant, kad „Lietuvoje labai sunki materialinė (ekonominė) padėtis, taip pat ir dvasiniu požiūriu – mūsų krašte labai reikalingas atgimimas, kuris dar tik aušta”. Prislėgė mane tada ne tik tos moters noras palikti Lietuvą, bet ir klebono ir ypač vyskupo elgesys. Ganytojas nori išsiųsti iš Lietuvos motinas su vaikučiais, kai jo vyskupijoje tuštėja bažnyčios. Atsakiau abiem dvasiškiams piktu laišku. Jokio atsakymo negavau.

Aišku, tuo laiku net negalvojau, kad tai tik pradžia, net košmariškame sapne nebūčiau sapnavęs, kad Lietuvą apleis šimtai tūkstančių šeimų ir su vaikais, ir be vaikų, kad motinos paliks net mažamečius savo tėvams, seneliams auginti. Ar būčiau patikėjęs, kad lietuvė motina di
džiuosis, jog dukra ištekėjo už užsieniečio, ar būčiau patikėjęs, kad senelė patars anūkei susirasti žymiai vyresnį už save užsienietį, nors jo ir nemylint, kad Lietuvos moksleivis svajos kuo greičiau baigti vidurinę, kad galėtų vykti į užsienį? Perdedu? Deja, ne. Turiu sutikti su A. Barzduku, kad niekas negali pasakyti, ką Vilnius, t. y. valdžia, turėtų daryti, kad lietuviai neapleistų savo krašto. Ir iš tiesų, ką valdžia turėtų daryti? Juk lietuvis pradėjo bėgti iš savo tėvynės nuo pat pirmos dienos jai atgavus laisvę ir nepriklausomybę. Bėgdamas jis keikė valdžią, nors laisvuose rinkimuose ją išsirinko. Keikė politines partijas, bet jis tų partijų, partijėlių pats prisikūrė. Bepigu A. Barzdukui, jis labai lakoniškai apibendrina: „Paprastai, koks ‘eilinis žmogus’, tokia ir valdžia. Ar verksime, ar neverksime, taip dažniausia yra.”

O jei pagrindinė to bėgimo priežastis yra bloga ekonominė padėtis ir nedarbas Lietuvoje, kaip valdžia galėtų visa tai pakeisti? Nūnai Amerikoje jau antri metai, kai yra per 9 milijonai bedarbių, nors prieš rinkimus dabartinis šalies prezidentas kiekvienoje kalboje tvirtino sukursiąs milijonus gerai apmokamų, gamtos neteršiančių darbų. Tam jau išleista milijardai, 200,000 padidintas federalinių darbuotojų skaičius, o nedarbas nemažėja. Taip, Amerika prezidento atžvilgiu yra pasidalijusi į dvi stovyklas, bet tokio visuotino valdžios keikimo kaip Lietuvoje, Amerikoje nėra. Amerikos didžioji žiniasklaida Obama tebešlovina, net ir vadinami afroamerikiečiai, kuriuos nedarbas skaudžiausiai paliečia, nei nusivylimo juo, nei pikto žodžio jam neranda.

O Lietuvoje kiekviena valdžia nuo pat išrinkimo dienos buvo žiniasklaidos vanojama. Prieita prie to, kad net pati Lietuvos valdžia pradėjo save smerkti. Štai prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė: „Tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybė.” Bet juk ji – valstybės vadovė. Kodėl iki šiol tų nenaudėlių neišvardijo? Jei jie vyriausybėje arba yra vyriausybėje ir su nusikalstamu pasauliu susiję, kodėl jie nebaudžiami, nepašalinami? Juk buvusį užsienio reikalų ministrą Vygaudą Ušacką be jokios apkaltos privertė pasitraukti.

Daugumą nedarbas veja iš Lietuvos, bet kiti patys save gena iš tėvynės. Kas galėjo nuo išvykimo sulaikyti Ispanijoje apsigyvenusį lietuvį, kurį šiurpina mintis, kad jis galėjo gyventi Lietuvoje, kurioje trumpos ir lietingos vasaros ir tokios šiurpios, šaltos žiemos. Kas sulaikys nuo išvykimo lietuvį, anot jo, gyvenantį skurde, nes jis neišgali atostogauti užsienyje, bet turi tenkintis Palanga. Kas sulaikys jaunuolį nuo išvykimo, jei jo gyvenimo tikslas – BMW automobilis? Štai pirmame savaitraščio ,,Amerikos lietuvis” puslapyje antraštė: „Lietuvoje vadovaujamą darbą atliekantis vyras JAV norėtų įgyvendinti savo svajonę – tapti vilkiko vairuotoju”. Ar valdžia įtaisys jam vilkiką? Kitas jaunas vyras, pastudijavęs Airijoje, gavo tarnybą savivaldybėje Lietuvoje ir buvo priimtas studijoms į Vilniaus universitetą, bet išvyko į Ameriką. Rašinėja jis ir „Drauge”, ir kitoje išeivijos spaudoje. Vienur jis taip rašo: ,,jei Tėvynė mane pašauktų, jau kitos dienos rytą stovėčiau Vilniaus oro uosto autobusų stotelėje (...) Tikrai. Be jokios abejonės. Tik ar Tėvynei tikrai manęs reikia? Tautiečių siūlomas atsakymas, klasikinis Kenedžio posakis – ‘Neklausk, ką šalis gali padaryti tau, bet paklausk, ką tu gali padaryti savo šaliai’ – manęs visiškai netenkina ir grįžti namo neskatina.” O juk tėvynė nieko nereikalavo, net ir tarnybą davė. Na, o aukščiau minėto savaitraščio nuolatinis bendradarbis, dirbęs Amerikoje, bet išvykęs į Airiją, šiuo metu slaugantis paralyžiuotą airį, rašo, kad jį maloniai nustebino Lietuvos savaitraštis „Atgimimas”. Jis cituoja iš jo: „Tautos, jos istorijos ir vienybės mitu, tarsi opiumu liaudžiai, mus siekiama priversti išsižadėti kitos perspektyvos. Ta kita perspektyva – tai galimybė gyventi sau... Gyvenimas sau yra materialus, bet nebūtinai materialistinis (vartotojiškas) gyvenimo būdas... Jis leidžia nekaltini savęs, neįsipareigoti, nesijausti atsakingam dėl to, ko nepadarei, pavyzdžiui dėl Lietuvos.” „AL” kolumnistas pritaria tam ir rašo: „reikia pratintis prie to priprasti, susitaikyti su neišvengiamu faktu ir ‘gyventi sau’’’.

Dėl šių ir kitų panašiai mąstančių žmonių išvykimo iš Lietuvos tikrai neverkiu. Nesidžiaugtų jais Lietuva, nesidžiaugs nei joks kitas kraštas, kuriame jie begyventų. O verkiu dėl emigracijos sugriautų šeimų, dėl seneliams auginti paliktų vaikučių, kurie nebeturės normalios vaikystės, augdami be motinos, be tėvo. Bet labiausiai verkiu, dėl atvykusiųjų su mintimi išlikti lietuviais, prisijungusiųjų prie lietuviškos veiklos, besiunčiančių vaikus į šeštadienines mokyklas, besisielojančių dėl paliktos tėvynės ir tebegalvojančių su laiku į ją sugrįžti. Verkiu, nes bijau, kad jie nebegrįš. Trumpai ir bejausmiai apie grįžimą „Drauge” rašė A. Barzdukas: „Patys savo kailiu patyrėme, kad grįžti nėra taip lengva. Tad ir dauguma mūsų negrįžome.”

Niekas tiek apie grįžimą nekalbėjo, kaip mūsų tėvai, išvežę mus, vaikus, į degančią, bombarduojamą Vokietiją, bėgdami nuo artėjančių bolševikų ir Sibiro tremties. Jei Lietuva būtų tapusi laisva, jie keliais eidami būtų grįžę į ją. Pirmaisiais emigracijos metais jie net nedvejodami būtų palikę visas amerikas ir grįžę. Bet bėgo metai, dešimtmečiai, o po pusšimčio metų jau per sunku buvo palikti savo sunkiu darbu įsigytus namus, savo sodintus medžius, per seni buvo keltis, kurtis kitur. Jie taip pat matė, kad jų vaikai, jų anūkai tikrai nenorės grįžti ir nuo jų nenorėjo skirtis. O mums – jų vaikams, Lietuva buvo tik svajonių kraštas, kuriame, kaip miglose, prisimename savo vaikystę. Tarnavome Amerikos kariuomenėje, baigėme jos mokyklas, įsidarbinome geriau nei vidutinis amerikietis, ir Amerika mums tapo tartum antrąja tėvyne. Bet per pusšimtį metų nepamiršome Lietuvos. Su savo tėvais sielojomės dėl žuvusių partizanų, dėl išvežtųjų, kiek galėdami šelpėme savo gimines, stengėmės, kad mūsų vaikai liktų lietuviais, varstėme JAV Senato, Kongreso duris, kad Lietuvos vardas neišnyktų iš pasaulio žemėlapio, bet Lietuvai atgavus laisvę į ją negrįžtame. Nesvarbu, kaip mes savo negrįžimą beaiškintumėme, negrįžtame, nes per giliai šaknis įleidome į savo gyvenamą kraštą. Verkiu, nes taip bus ir dabar iš Lietuvos išvykstantiems.

Juozas Gaila-Gailevičius – gimė prieškarinėje Lietuvoje, lietuvių gimnaziją lankė Diepholz, Vokietijoje. Chemijos studijas baigė Amerikoje, dirbo chemiku, vadybininku. Ateitininkas, bendruomenininkas. Pirmininkavo JAV LB Krašto valdybai, 1993–1997 metais buvo PLB atstovybės Vilniuje atstovas.