Paskaitą skaito Loreta Stavskienė. Laimos Apanavičienės nuotraukos

Lituanistinių mokyklų mokytojai konferencijoje siekė žinių

LAIMA APANAVIČIENĖ

Nežinia, kurį kartą JAV LB Švietimo taryba sukvietė Čikagos apylinkių lituanistinių mokyklų mokytojus į konferenciją. Daugeliui gal pasirodys, kad tokie kursai nereikalingi, bet tai, jog šįmet į Pasaulio lietuvių centre (Lemont) vykusius kursus atvyko 66 mokytojai iš keturių Čikagos apylinkėse įsikūrusių mokyklų rodo, kad tokie susiėjimai yra būtini.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje vyko šv. Mišios už mokytojus, o po Mišių konferencijos dalyvių laukė darbas.

Šiemet konferencijos Lemont ruošėjos Čikagos lituanistinės mokyklos direktorė Jūratė Dovilienė ir Maironio lituanistinės mokyklos direktorė Audronė Elvikienė paskaitininkais pakvietė istoriką dr. Robertą Vitą ir Loretą Stavskienę (Licensed Clinical Professional Counselor).

Konferenciją pradėjo A. Elvikienė, pasveikinusi gausiai susirinkusius į konferenciją ir perskaičiusi JAV LB Švietimo tarybos pirmininkės Daivos Navickienės sveikinimą konferencijos dalyviams.

Dr. R. Vitas savo pranešime gvildeno Lietuvos okupacijos nepripažinimo klausimą. Paskaita ypač įdomi turėjo būti vyresniųjų klasių istorijos mokytojams. Kartais mokiniams sunku suprasti, kaip galėjo būti – sovietai 50 metų buvo okupavę Lietuvą, o JAV nepripažino mūsų šalies okupacijos. Manau, kad mokytojai, ruošdamiesi istorijos pamokoms, dabar galės pasinaudoti glaustai pranešėjo išdėstyta medžiaga.

Po pietų paskaitą skaitė prelegentė L. Stavskienė. Ši paskaitininkė jau ne pirmą kartą susitinka su čikagiečiais mokytojais. Šį kartą ji kalbėjo apie tai, kaip palaikyti drausmę klasėje. Drausmės ir auklėjimo tema ypač aktuali šiomis dienomis, juolab emigrantų šeimose. Tėvai užsiėmę, daug dirba, vaikai dažnai paliekami patys sau. Po kurio laiko tėvai, suteikę dideles materialines galimybes savo vaikams pastebi, kad vaikai nedrausmingi, neklauso (o juk turi visko, ko širdis geidžia). Tikras, sąmoningas ir organizuotas auklėjimo darbas šeimose nebeatliekamas. Šnekant su tėvais, dažnai susidaro įspūdis, jog jie net nebetiki, kad galima vaiką auklėti. Dar daugiau, tėvai ima vaikų bijoti.

Visose gyvenimo srityse įsigalėjęs vertybių stokojantis, materialistinis, technokratinis požiūris jau perkeltas ir į švietimą. Mokytojas tampa techniniu darbuotoju, kuris teikia tam tikras paslaugas mokiniams, bet ne tėvų įgaliotu auklėtoju. Be to, kai kurie vaikai (o ir tėveliai) galvoja, kad lituanistinė mokykla yra tik žaidimas, kad nebūtina laiku atlikti pamokas, kad klasėje galima leisti sau paišdykauti, nebūtina būti drausmingu.

Auklėjimas yra didžiulis ir sudėtingas darbas, kad jis būtų veiksmingas reikia tikėti, jog įmanoma išauklėti, įmanoma, kad drausmė klasėje būtų. Kaip ją palaikyti klasėje? Kaip padaryti taip, kad mokinys dirbtų, o netrukdytų klasės draugams ir mokytojui?

Pirmiausia prelegentė atkreipė dėmesį į patį mokytoją, į jo asmenybę. Siekdamas sudrausminti klasę, mokytojas turi susikurti tokias taisykles, kurių pats laikytųsi, jis turi būti nuoseklus, ramus, mokėti susivaldyti įvairiais atvejais. Vaikai mokytoją ,,skaito kaip knygą”, jie greit sužino, kurio mokytojo pamokoje gali būti nedrausmingu, o kurio nepaišdykausi.

Prelegentės nuomone, ypač svarbi mokytojo kūno kalba. ,,Ne aušinimas burnos, o kūno kalbos žaidimas – vaikštinėjimas šalia neklusnaus mokinio, raginimas žvilgsniu, žodinis paraginimas, ‘neklaužados’ stebėjimas ir padėkojimas už gerą darbelį, savo užsibrėžto tikslo siekimas, mokėjimas užgesinti besiplieskiantį konfliktą – nulems mokytojo, siekiančio palaikyti drausmę, darbo rezultatus”, – teigė L. Stavskienė.

Gaila, kad dėl laiko stokos prelegentė negalėjo perskaityti visos paskaitos. Tikimės, kad mokytojai dar susitiks su šia paskaitininke ir išgirs jos rekomendacijas mokytojams.

Likus pusvalandžiui iki konferencijos pabaigos, mokytojai, susiskirstę grupėmis, prisimindami paskaitininkės išsakytas mintis, dalijosi savo patirtimi apie drausmės palaikymą klasėse. Po diskusijos kiekviena grupė pateikė visiems konferencijos dalyviams savo išvadas.

Ši konferencija parodė, kad tokie susibūrimai, pasidalinimai patirtimi mokytojams labai reikalingi. Tačiau vienas klausimas neduoda ramybės. Aišku, kad 1–2 dienų konferencijų neužtenka, kad mokytojas galėtų pagilinti žinias ir aprėpti darbe iškylančius klausimus. Tad gaila, kad nutraukti mokytojų tobulinimosi kursai, nuo 1967 metų kas vasarą vykę Dainavoje, Manchester, MI. Man atrodo, kad argumentas, jog į juos atvyksta tik Maironio (Lemont) lituanistinės ir Čikagos lituanistinės mokyklų mokytojai – ne pasiteisinimas. JAV LB Švietimo tarybos tinklalapyje nurodytos 35 veikiančios lituanistinės mokyklos. Tačiau reikia nepamiršti, kad Lemont ir Čikagos mokyklose mokosi arti 900 mokinių ir dirba 130 mokytojų (kelis kartus daugiau nei visose kitose mokyklose kartu paėmus). Tiems mokytojams kursai tikrai reikalingi. Į juos atvykdavo ir tie mokytojai, kuriems įdomu pedagoginės naujovės, metodiniai klausimai, naujausi Lietuvoje leidžiami vadovėliai bei jų pritaikymas lituanistinėse mokyklose. O ir mokiniams, mokytojas, kuris ateina į klasę su mokslo naujienomis, metodiškai gerai pasiruošęs, turintis įdomios medžiagos, visada yra įdomesnis.

Registracija.

Po paskaitos diskusijos vyko grupelėse.

 Konferencijoje dalyvavo (iš kairės): ,,Rasos“ lituanistinės mokyklos (Naperville) direktorė Jūratė Liutkienė, Maironio lituanistinės mokyklos (Lemont) direktorė Audronė Elvikienė, Čikagos lituanistinės mokyklos direktorė Jūratė Dovilienė ir Gedimino lituanistinės mokyklos (Waukegan – Lake County) direktorė Violeta Rutkauskienė.