Kodėl nesidomima sėkmingas sveikatos 
sistemas turinčių valstybių patirtimi?

ALGINMANTAS S. GEČYS

Jau visus metus JAV žiniasklaida, JAV Kongresas ir amerikiečių visuomenė įtemptai svarsto krašto sveikatos problemas, ieškodami recepto apgriautai šalies sistemai pataisyti. Pirmiausia, JAV sveikatos sistemos griovėju įvardijamos pelno godžiai siekiančios draudos firmos. Dėl kasmet kylančių įkainių, nedaug geriau vertinami prieš daugiau kaip 40 metų JAV Kongrese prastumtas, pensininkams skirtas ,,Medicare” įstatymas ir kiek vėliau nepasiturintiems sukurta, valstijų globoje veikianti ,,Medicaid” sistema. Toliau ieškant ,,atpirkimo ožių”, advokatai (trial lawyers) kaltinami būtinų civilinės teisės pataisų užkirtimu, siekimu teismuose savo klientams priteisti dosnius gydytojų aplaidumo (malpractice) ieškinius. Negailima kritikos ir gydytojams, kurie, norėdami save apdrausti, pacientams prirašo gausius, brangokai kainuojančius ir dažnai nebūtinus sveikatos tyrimus. Paskutiniuoju metu žiniasklaidoje taip pat nusiskundžiama, kad žmonės... per ilgai gyvena. Tai statistinis faktas. Mano kartos asmenims segamas ,,sumuštinio (sandwich)” kartos vardas. Šiai kartai, jau pačiai įžengusiai į pensininkų gretas, dažnai tenka rūpintis anūkais, užaugintais vaikais ir ilgoko amželio sulaukusiais tėvais.

Plačiai JAV žinomą politinių įvykių komentatorę Trudy Rubin (,,The Philadelphia Inquirer”, vasario 28 d. laida) stebina, kad svarstant JAV sveikatos reformos klausimus, tiek respublikonai JAV Kongrese, tiek konservatyvieji ,,ruporai” – Rush Limbaugh ar Glenn Beck – visuomenę baugina ,,socializuotos medicinos” baubu, net nebandant įsigilinti į Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ar Japonijoje sėkmingai veikiančias sveikatos sistemas. Šiose valstybėse sveikatos sistemos yra universalios (visi piliečiai yra apdrausti), aukšto lygio, prieinamų įkainių, pacientai pasiekia gydytojus be laukimo ar trumpai palaukę. Ji pastebi, kad minėtų valstybių medicininio gydymo išlaidos yra maža dalis to, ką išleidžia JAV. Prancūzija sveikatos reikalams išleidžia 10 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP, angl. GDP), Vokietija – 11 proc. BVP, o JAV – net 17 proc. BVP, apie 46 milijonams amerikiečių iš viso neturint net ir mažiausios sveikatos draudos.

Buvęs ,,The Washington Post” užsienio korespondentas T. R. Reid yra parašęs knygą ,,The Healing of America – A Global Quest for Better, Cheaper, and Fairer Health Care”. Paklaustas, ar JAV galėtų ko nors teigiamo pasimokyti iš kitų sėkmingų valstybių sveikatos sistemos patirties, jis atsakė ,,Ne”. Neigiamas atsakymas ne todėl, kad nebūtų ko pasimokyti. Neigiamas, nes, jo nuomone, amerikiečiai politikai yra susikūrę netikslius mitus apie Europos valstybių sveikatos sistemas ir nenori tų mitų atsisakyti.
Reid mitu nr. 1 įvardija JAV vyraujantį įsitikinimą, kad visus gyventojus apdraudžiančios užsienio valstybių sveikatos sistemos yra ,,socialistinė medicina”. Užmirštama, kad tokiose valstybėse kaip Prancūzija, Vokietija, Šveicarija, Japonija visi (!) gyventojai yra apdrausti, tačiau gydytojai ir draudos firmos yra privačios. Asmuo sveikatos draudą gauna per darbovietę, sveikatos draudos kaštais jam dalijantis su darbdaviu. Valdžia perima sveikatos draudos mokesčio mokėjimą apdraustam asmeniui praradus darbą, susirgus ir t.t.

Pasak Reid, mitu nr. 2 tenka laikyti JAV sklandančias paskalas dėl galimai ilgo laukimo pasimatyti su gydytoju ir gydymo paslaugų normavimo. Reid teigimu, tam tikrose Europos valstybėse ,,asmenys greičiau gauna paslaugas ir turi daugiau galimybių pasirinkti”. Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, taip pat ir Japonijoje, asmuo gali pasirinkti bet kurį medicininių paslaugų teikėją ar šalies ligoninę. Gydymas yra aukštos kokybės, greitas, ir nė vienam asmeniui nėra atsakoma.

Mitu nr. 3 Reid įvardija tarp amerikiečių susiformavusią iliuziją, kad valstybėse, kuriose yra įvesta visuotinė (universal) sveikatos drauda, sveikatos sistemos ,,yra išlaidžios, aptarnaujamos išpurtusių biurokratijų”. Faktai rodo visai ką kita. JAV pelno tikslu veikiančios sveikatos draudos firmos turi didžiausius administracinius kaštus. Dvidešimt procentų, o kartais ir daugiau, nuo kiekvieno sumokėto sveikatos draudos dolerio atitenka nemedicininėms išlaidoms: popierizmui, reklamai, pelnui ir t.t. Reid teigimu, ,,Firmai rūpinantis pelnu, yra privalu samdyti gausų būrį draudimo agentų (underwritters), siekiant atmesti (pateiktas – A. Gč.) išlaidas ir nusikratyti ligotais asmenimis.”

Visuotines sveikatos sistemas turinčiose ekonomiškai stipriose šalyse, tokiose kaip Prancūzija ar Vokietija, administracinės išlaidos sudaro vos apie 5 proc. sumokamos sveikatos draudos. Taip yra, nes šios šalys, skirtingai nuo JAV, yra priėmusios įstatymus, neleidžiančius sveikatos draudą saistyti su pelnu. Buvo laikai, kai ir JAV sveikatos srityje buvo vadovaujamasi ,,ne pelno” principu. Tai truko tol, kol privačios draudos firmos nesiėmė supirkinėti ne pelno siekiančių (nonprofit) sveikatos draudos firmų tokių kaip ,,Blue Cross / Blue Shield” ir jų nepakeitė į pelno siekiančias institucijas. Prancūzijoje ir Vokietijoje privačios draudos firmos turi teisę pardavinėti sveikatos draudą, tačiau draudos įkainiai negali viršyti ne pelno sveikatos sistemai nustatytų įkainių. Parduodant visas kitas draudas (pvz., gyvybės, nuosavybės ir t.t.), draudos firmoms leidžiama siekti pelno.

Aukščiau paminėtos Europos valstybės sveikatos išlaidas mažina, reikalaudamos, kad visi valstybės gyventojai turėtų sveikatos draudą. Išlaidos prižiūrimos įvedant vienodas mokėjimo taisykles bei grafikus ligoninėms ir gydymą teikiantiems profesionalams. Reid teigimu, tam, ką šios valstybės turi, yra netikslu priskirti vieno mokėtojo (singlepayer) ar valdžios tvarkomos (governmentrun) sveikatos sistemų etiketės. Suvienodintos sveikatos mokėjimo taisyklės žymiai sumažina buhalterinio pobūdžio išlaidas ir draudos firmų įkainius. Pelno siekiančios JAV draudos firmos dažnai savąsias išlaidas bando nukreipti į kitus.

Suvienodinta sistema įgalino Prancūziją ir Vokietiją naudotis skaitmeniniais įrašais (digital records). Kiekvienas apdraustas asmuo turi elektroninę kortelę, kurioje yra saugomi sveikatos duomenys. Tai mažina biurokratizmą, kuris JAV sveikatos sistemoje yra stipriai įleidęs šaknis. Reid teigimu, JAV firmos nepritaria tokiam veiksmingumui (efficiency), nes firmos savo lėšomis yra sukūrusios firmines duomenų bazes ir nenori būti priverstos su kitomis draudos firmomis šia informacija dalintis.

Kaip pavyzdį Reid pateikia Šveicariją, 1994 metais perėjusią nuo privataus sveikatos draudos modelio prie su pelnu nesusijusios sveikatos sistemos. Reid nuomone, JAV nėra būtina pasikliauti vienu konkrečiu europietiniu modeliu. Problemos esama, kad JAV net nesistengia naudotis sėkmingas sveikatos reformas įgyvendinusių valstybių patirtimi.