Silpnoji šūkio ,,Lietuva – lietuviams” pusė

GINTARAS VISOCKAS

Kovo 11-osios proga lietuviškoje žiniasklaidoje vėl apstu ginčų, ar posakis ,,Lietuva – lietuviams”, – korektiškas. Beje, tokios ir panašios diskusijos tampa vis aktualesnė. Mat ir šūkių, viešai rodomų Lietuvai svarbių švenčių metu Vilniaus ar Kauno gatvėse, – vis daugiau. Tad daugiau ir pykčių, ir nesusipratimų. Kartais jau keblu susigaudyti: džiaugiamės visiems lietuviams svarbia švente ir puoselėjame vienijančius aspektus ar tiesiog ieškome priežasties nesutarimams tiek su saviškiais, tiek su tautinėmis bendrijomis.

Beje, esu iš tų lietuvių, kurie posakyje ,,Lietuva – lietuviams” neįžvelgia nieko blogo, smerktino ar užgaulaus. Kiekvienas išsilavinęs, geranoriškas kitatautis, mano supratimu, suvokia, kodėl kartais skanduojame šį šūkį, kodėl į lietuviškas šventes ir minėjimus vis dažniau atsinešame tokių plakatų. Išankstinių prietarų ir nusiteikimų neturintys, bent kiek su Lietuvos istorija susipažinę užsieniečiai kuo puikiausiai suvokia mūsų nerimą: lietuviai silpsta dėl menko gimstamumo, didelės emigracijos ir augančios gausių kaimynių įtakos. Paslėptų imperinių ambicijų neturintys užsieniečiai nėra akli. Jie kuo aiškiausiai supranta, kad gal ir ne visuomet korektiškai skambantys mūsų šūkiai viso labo tėra gynybinė laikysena – išnykimo pavojaus persekiojama tauta desperatiškai ieško būdų, kaip išsaugoti savo tautiškumą. Ir nieko daugiau. Jokių agresyvių, diskriminuojančių planų lietuviai, skanduodami ,,Lietuva – lietuviams”, neturi ir negali turėti. Posakis ,,Lietuva – lietuviams” neatrodo kuo nors labai iššaukiantis dar ir dėl to, kad pagal šią taisyklę gyventi stengiasi visos pasaulio tautos. Tiek gausios, tiek mažos, tiek Afrikoje, tiek Europoje, tiek Azijoje. Tik apie tai garsiai kalbėti – neįprasta, nepatartina.

Per pastaruosius 25 metus daug kur keliavau. Kelionių metu nesutikau tautos, kuri labiau mylėtų kitataučius nei saviškius. Net pačios vaišingiausios tautos savo toleranciją rodydavo saikingai – kol kitatautis netapdavo varžovu vietiniam. Puikiai prisimenu Tbilisyje sutikto įtakingo gruzino perspėjimą per daug nesižavėti kaukazietišku svetingumu. Gruzinas pabrėžė: nors esame vaišingi, tačiau niekas tau Gruzijoje neleis padaryti įspūdingos karjeros, lemiamu metu gruzinas vis tiek pasirinks gruziną...

Taigi šūkio ,,Lietuva – lietuviams” esmė, man regis, – suprantama. Taip gyventi trokšta absoliučiai visos tautos. Tik padorios, demokratiškos, žmogaus teises gerbiančios valstybės nediskriminuoja kitataučių, jos tik rūpinasi, kad tautinių bendrijų įtaka netaptų per daug didelė ir sunkiai suvaldoma. Kam apsivers liežuvis pareikšti, esą tokia valstybės laikysena – amorali? Tik piktavaliui gali nepatikti, jog Lietuva siekia neprarasti lietuviškumo ne tik Kaune, bet ir Šalčininkuose, ir Visagine. Visos tautos priešinasi per dideliam kitataučių įsigalėjimui. Tačiau protingosios tautos apie tai garsiai nekalba ir šūkį ,,Lietuva – lietuviams” jos įgyvendina tyliai, slapta. O primityviosios tautos – apie tai vien tik kalba, bet nieko konkretaus nedaro. Prie kurių priskirtina Lietuva, man regis, visiems akivaizdu.

Neseniai internetiniame Lietuvos dienraštyje Delfi.lt perskaičiau parlamentaro tautininko Gintaro Songailos straipsnį ,,Lietuva – lietuviams! Kas netinka?” Teisingas, įžvalgus straipsnis. Dėmesio vertas paaiškinimas, kodėl atsirado daug ,,Kovo 11-osios jaunimo eitynių šūkis ‘Lietuva – lietuviams!’, atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuva privalo būti apginta, kad ji turi išlikti lietuvių žeme. Lietuvių tauta ir lietuviškoji kultūra sudaro gyvybinį valstybės pagrindą. Nors šiais laikais mėginama piršti net ir tokias ideologijas, kad esą tautos – tai menami ar dirbtiniai konstruktai, tačiau mūsų pačių istorija įrodo visai ką kita...”. Ar galima nesutikti su tokiu parlamentaro pareiškimu?

Man regis, svarbus ir kitas parlamentaro pastebėjimas, paskelbtas ten pat. ,,Vieni jau net ir dr. Joną Basanavičių kaltina tuo, kad jis esą nuvedė Lietuvą neteisingu, ‘etnocentristiniu’ keliu, ir siūlo nurašyti visą prieškarinę lietuviškąją istoriografiją, kurios simboliu tapo ‘Šapokos istorija’, o kartu ir visą ‘etnolingvistinę’ moderniosios lietuvių kultūros tapatybę, kuri buvo sukurta ‘Smetonos laikais’.”Nematau nieko blogo ar smerktino, jei tokių rašinių lietuviškoje informacinėje erdvėje pasirodytų ir daugiau. Kosmopolitai, globalistai nusipelnė kritikos.

Ir vis dėlto saiko jausmas reikalingas visiems. Ar nepersistengiame, su savimi dieną naktį nešiodami šūkį ,,Lietuva – lietuviams”? Nepamirškime: šis šūkis erzina kai kuriuos Lietuvoje gyvenančius kitataučius. Erzina net tuos, kurie Lietuvos atžvilgiu yra nusiteikę draugiškai, geranoriškai, tolerantiškai. Parlamentaras Songaila klausia, kas netinka? Atsakymas labai paprastas. Per daug, per dažnai pabrėždami šią nuostatą buriame prieš lietuvius nusiteikusių kitataučių gretas ir atitoliname mums lojalias, ištikimas tautines bendrijas. Kremliaus ir Varšuvos šovinistams tuo pačiu suteikiame papildomų antilietuviškų argumentų.

Pastaruosius penkerius metus daug domėjausi kai kurių Lietuvos tautinių bendrijų gyvenimu, paskelbiau dešimtis išsamių straipsnių apie Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių, graikų, totorių bendruomenes. Taip pat esu skelbęs išsamių pokalbių su Lietuvoje gyvenančiais turkais, baltarusiais, libaniečiais, moldavais. Beveik visur mačiau akivaizdų rusišką pėdsaką. Tai medalį duos, tai pakvies į nemokamą išvyką, tai padės finansiškai surengti konferenciją. Rusijai rūpi, į kurią pusę žiūri Lietuvoje gyvenančios tautinės mažumos, įskaitant net latvius ir estus. O Lietuvai nė motais, kad Rusija stengiasi prisijaukinti mūsų totorius, graikus, bulgarus ar ukrainiečius?

Besigilindamas į subtilius tautiškumo aspektus pastebėjau bauginantį dėsningumą. Vos tik tautinė bendrija ima akivaizdžiau, rimčiau, nuosekliau remti Lietuvos valstybingumą, čia pat ją pradedama skaldyti iš vidaus. Nuo tautinės bendrijos, kuri remia Lietuvą būtent kaip lietuvišką valstybę, būtinai atskyla viena ar kelios grupės, kurios jau turi ne tokią mums draugišką laikyseną pagrindiniais klausimais. Atskilusiųjų kalbose vis daugiau teiginių, kaip du vandens lašai panašių į Kremliaus ideologų priekaištus, skirtus Latvijai ir Estijai, neva engiančioms rusakalbius.

Šitaip sakydamas noriu pabrėžti, jog tiek Rusija, tiek Lenkija deda milžiniškas pastangas, į savo pusę bandydamos palenkti Lietuvoje gyvenančius kitataučius. Ne tik rusus, ne tik lenkus. Liūdna, bet Maskvos ir Varšuvos pastangos dažnusyk – sėkmingos. Atvirumo valandėlę kai kurie mūsų tautinių bendrijų atstovai prisipažindavo stovį Lietuvos pusėje. Tuo pačiu tvirtino biją per daug viešai rodyti lojalumą mūsų valstybei, nes Lietuva – per silpna, ir ,,dar nežinia, kaip viskas susiklostys”. Jie nepritaria kai kurių lenkų ir rusų pareiškimams, girdi, Lietuvoje turėtų būti pastatytas paminklas Petrui I, suprask, lenkų vaikams nesudarytos deramos sąlygos mokytis gimtosios kalbos. Ir vis dėlto jokių viešų pareiškimų, ginančių lietuvių teises, jie nedarysią. Ne vien dėl to, kad bijotų, jie turį karčios patirties – ištikimus kitataučius, atsitikus bėdai, Lietuva palieka likimo valiai. Nepasirūpina, nepadeda, neužtaria.

Per pastaruosius metus radau vos keletą Lietuvoje gyvenančių kitataučių, kurie sutiko viešai paremti Lenkijos ir Rusijos nepagrįstai puolamą Lietuvą. Šiandien tokių kitataučių Lietuvoje – dar mažiau. Kas kaltas? Kaltas ir tas dviprasmiškai skambantis šūkis ,,Lietuva – lietuviams”. Puikiai prisimenu, kaip prieš keletą metų į oficialias Kovo 11-osios eitynes ne itin noriai rinkosi tautinių bendrijų atstovai. Šių metų Kovo 11-ąją lietuvių tautininkų ir tautinio jaunimo surengtose eitynėse tautinių bendrijų vėliavų buvo dar mažiau. Jei prieš penketą metų Vilniaus Gedimino prospekte kartu su lietuviais bent jau formaliai Kovo 11-osios nebijojo švęsti azerbaidžaniečiai, totoriai, ukrainiečiai, gruzinai, baltarusiai, armėnai, čečėnai ir moldavai, tai dabar mačiau tik Estijos ir Latvijos vėliavas. Turint omenyje, kad tautininkų ir tautinio jaunimo kolonai nuolat trukdė grupelės ,,kitaip manančiųjų”, net ,,nacizmą įžvelgiančiųjų”, akivaizdu, jog per pastaruosius kelerius metus mes tikrai nesustiprėjome. Drįstu manyti, jog pagalius į ratus kaišiojo ir tas per daug tiesmukiškai brukamas šūkis apie Lietuvą, skirtą lietuviams.

Jei manome, kad mes, lietuviai, išsilaikysime vieni be mums lojalių kitataučių paramos, labai apsirinkame. Galų gale kokia nauda iš šūkaliojimų, jei lietuviškumo Vilniaus krašte vis tiek nepadaugėjo, jei emigrantų srautas nė kiek nemažėja, jei gimstamumas jau pasiekęs kritinę ribą? Kada, užuot mitingavę, pradėsime dirbti?