Laimos Apanavičienės nuotraukos
,,Žalios varnos” pasiskraidymai po Ameriką
Lietuvių režisierė, aktorė ir rašytoja Aurelija Čeredaitė į Čikagoje kovo 8 d. vykusią mokytojų konferencija
atskrido tiesiai iš Italijos, kur vasario 28 – kovo 5
dienomis dalyvavo vykusiame 25ajame Pizos tarptautiniame lėlių teatro
festivalyje. Ten buvo rodomas jos spektaklis ,,Peliukas Antanas”,
kuriam muziką kūrė Arnoldas Gurinavičius.
JAV įsikūrusių lituanistinių mokyklų mokytojų konferencijos tikslas
buvo pateikti JAV lituanistinių mokyklų mokytojams
praktinių¿pratimų, kuriuos galima būtų naudoti kūrybiniame darbe
su vaikais ir paaugliais.
Užsienio menininkai jau seniai šalia teatrinių
pastatymų¿vaikams ir jaunimui turi nuolatinius palydovus –
edukacines programas. Tomis programomis domisi ir kūrybingas mokytojas.
Savo kūrybiniame darbe jis gali naudoti plačiausią teatrinių metodų
paletę: psichodramos elementų taikymą, jungiant juos su teatro menu,
dramaturgijos kūrimą bei lėlių teatrą.
Tad susirinkusiems mokytojams Aurelija Čeredaitė, aktorė, režisierė,
rašytoja, VšĮ „Žalia varna” direktorė,
Lietuvos lėlininkų organizacijos (UNIMA) prezidentė, Lietuvos
psichodramos draugijos viceprezidentė (Kaip ji visur ir suspėja!?)
papasakojo apie psichodramos metodus (mokytojas gali taikyti 3
pagrindines šio metodo dalis: apšilimą, dalijimąsi
patirtimi bei sociometriją). Ne tik papasakojo, bet ir vaizdžiai
parodė, kaip juos pritaikyti dirbant su mokiniais.
Antroje konferencijos dalyje aktorė parodė spektakliuką iš jos
pačios įkurto teatro ,,Žalioji varna”, įtraukdama į pasirodymą ir
mokytojus.
Pasibaigus puikiai konferencijai, susėdome su Aurelija Čeredaite pokalbiui.
– Aurelija, esate diplomuota aktorė?
– Taip, Dalia Tamulevičiūtė buvo mūsų kurso vadovė. Mano diplome
įrašyta: ,,Dramos teatro aktorė, lėlių teatro
specializacija”. Baigę visi gavome paskyrimą į ,,Lėlės”
teatrą.
– Kada tapote režisiere?
– Valstybiniame jaunimo teatre 1993 metų pabaigoje pastačiau savo
sukurtą pjesę ,,Kaip karalaitis amato mokėsi?”, kurią
parašiau pagal lietuvių liaudies pasaką. Tada Rolandas Kazlas,
dabar jau gerai žinomas aktorius, vaidino Karalaitį, Rimvydas Karvelis
– Karalių. Norėjau sukurti komediją vaikams ir man pasisekė.
Po to pastačiau dar vieną savo spektaklį ,,Elenytė ir Trigalvis”. Taip ir ritosi kamuolys...
– Iš kur tiek aktorinės
meilės vaikams? Dauguma aktorių, nors viešai ir sakosi, kad
jiems smagu vaidinti vaikiškame spektaklyje, kratosi jų.
– Dar sovietiniais laikais, lankydama vaikiškus
spektaklius, stengdavausi įsiklausyti į tekstą – ką kalba
aktoriai. Tais laikais buvo labai daug proginių pjesių, visiškai
neįdomių vaikams. Tuomet daviau sau žodį, kad vaidindama pasakoje
aš turiu nemeluoti pati sau. Turiu išlikti sąžininga,
neturėti konflikto pati su savimi. Po to atėjo pačios pasakos, jų
nagrinėjimo, skaitymo metas. Labai daug apie tai skaičiau. Pasakoje
atsispindi tautos mentalitetas, dvasia, ji – liaudies gyvenimo
reiškinių apibendrinimas. Skaitant pasaką randi visus gyvenimo
pamatinius dalykus – žmonių santykius, pasaulėžiūrą, gyvenimo
vertę. Tad turėdama tokį stuburą jau galėjau atsiremti ir pradėti kurti
– rašyti pasakas, jas režisuoti. Yra pasakų, kurias
vaidinu jau dvidešimt metų, ir jos nesensta.
Vienu metu net kreipiausi į psichologę, ar ne per daug tų pasakų skaitau. Ji mane nuramino – toks esą mano mąstymo būdas.
– Ar lengva vaidinti vaikams?
– Vaikai gan sunkus žiūrovas, mat jie neleidžia meluoti. Tu jų
neapgausi. Turi būti tikras, nuoširdus bendravimas su vaiku.
– Vaidinate vaikams jau daug metų. Ar pasikeitė Jūsų žiūrovas?
– Atsiradus kompiuteriams, vaikai pasidarė aktyvesni, jiems
reikia daugiau veiklos. Tad reikėjo pagalvoti, kaip išlaikyti
vaikų dėmesį spektaklio metu. Radome išeitį – į
spektaklius pradėjome įtraukti pačius vaikus. Pasirodė, kad ypač patys
didžiausi mokykloje neklaužados aktyviausiai dalyvauja mūsų pasiūlytame
žaidime. Aktyvūs vaikai greit viską ,,pagauna”.
– Kaip Jūs susidomėjote psichologija?
– Man į rankas pateko psichologės ir psichoterapeutės Miros
Rothenberg knyga „Vaikai smaragdo akimis”, kuri padarė
manyje perversmą. Skaičiau ją gal kokius 4 kartus. 1998 m. Atviros
Lietuvos Fondas ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija paskelbė
konkursą vaikiško spektaklio sukūrimui. Pasiūliau ,,Vaikai
smaragdo akimis” ir jis buvo įvertintas geriausiai.
– Kaip Jums rašosi, ar taip, kaip tam Jūsų herojui ežiukui – skraidant, gulint?
– Visaip būna (juokiasi): kartais sapne, kartais anksti ryte,
kartais kai kas nors paklausia: „Ar neturi naujos pasakos?”
Būna, eini gatve, ir eilėraštis ,,atskrenda”. Tai tokia
paslaptis – tikrai nežinai, kada kas ,,atskris”.
– Tai be pasakų Jūs ir eilėraščius kuriate?
– Tai prasidėjo neseniai. Pirmajį savo eilėraštį
parašiau 2005 metais. Vėliau iš jų gimė dainelė. Tie
eilėraščiai ir dainelės ,,sugulė” į knygelę ,,Eželio
kelionė”, kurią leidykla ,,Kronta” 2007 m. išleido
su kompaktine plokštele (CD). Knygelė sumanyta padėti
ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir pradinių klasių mokytojams parengti
vaikus Kalėdų švenčių renginiams. Trumpi eilėraštukai ir
dainelės tiks deklamuoti ar atlikti prie eglutės.
– Kaip gimė ,,Žalia varna”?
– Dirbau M. Mažvydo bibliotekoje režisiere. Ten buvo mėgėjų
teatras (bibliotekos vadovybės manymu, bibliotekos teatre turi vaidinti
tik bibliotekos darbuotojai). Man to buvo per maža. Mačiau, kad mano
surinkta medžiaga aktoriui mėgėjui per sunki. Vis dažniau savo projektų
įgyvendinimui kviesdavausi aktorius profesionalus. Matyt, tas noras
kažkaip išsisukti iš padėties vis augo – nežinojau,
ką daryti. Kartą mūsų teatrą užpylė vanduo, nebeturėjome kur vaidinti.
Ir išeitis atsirado savaime – gimė savarankiškas
teatras ,,Žalia varna”. „Žalia varna” įkiša
smalsų snapą ruošiant edukacinius projektus vaikams bei
spektaklius su vaikais, konsultuoja teatro mokytojus ir būrelių
vadovus, ant savo sparnų neša spektaklius vaikams, skraido po
pasaulį. Matote, net į Ameriką atskrido.
– Tikriausia Jūsų visi klausia: ,,Kodėl ta varna žalia?
– Dar 1990 metais man padarė lėlęvarną, su kuria aš
dalyvavau televizijos laidoje. Dabar ši lėlė-žalia varna pradeda
kiekvieną šio teatro spektaklį.
– Tad varna jau buvo gimusi seniai, jai tik reikėjo suaugti?
– Taip, ji gimė anksčiau, nei man atėjo mintis įkurti savo teatrą.
– Kaip ,,Žalia varna” sugalvojo atskristi per Atlantą į Čikagos mokytojų konferenciją?
– Tarptautinėje Turino knygų mugėje, kuri yra viena didžiausių
Europoje, pristačiau į italų kalbą išverstą savo knygą ,,Tinginė
ragana” („Le Strega Pigrona”). Ten suruošiau
ir spektakliukus italų vaikams. Mugėje buvo prof. Giedrius Subačius,
dirbantis University of Illinois at Chicago. Susipažinome,
išsikalbėjome. Jis parvežė žinią apie mane į Ameriką, ir JAV LB
Švietimo tarybos pirmininkė Daiva Navickienė ,,Žalią
varną” pakvietė atskristi į mokytojų konferenciją.
– Kokie šios kelionės įspūdžiai?
– Tikrai labai keista. Vienu metu net atrodė, kad esu Lietuvoje
– tiek daug aplinkui lietuvių, tokie visi pažįstami ir savi.
Buvau nustebinta, kad čia tokia didelė bendruomenė, tikrai to
nesitikėjau.
– Rodėte spektakliukus Čikagos
ir Maironio lituanistinėse mokyklose. Ar skiriasi mūsų mažasis žiūrovas
nuo žiūrovo Lietuvoje?
– Vaikai yra vaikai. Mačiau, kaip jūsų mokinukų akys žibėjo. Tai
didžiausias mano darbo įvertinimas. Smagu, kai matai, jog vaikas tiki
tavo pasakos personažu.
– Ar nebūna tokių akimirkų, kai
norėtųsi grįžti į didžiąją sceną? Ar draugai nesako, kad, girdi, baik
Tu čia su savo vaikais, imkis tikrų vaidmenų?
– Sako, sako (juokiasi). Ir ne tik draugai. Šeimos nariai – vyras ir sūnus, taip pat tą sako.
– O Jūsų sūnus, būdamas mažas, žiūrėdavo Jūsų spektaklius?
– Taip, žinoma. Man buvo įdomu, kai aš jį, trimetį, kartą
nusivedžiau į spektaklį ir paprašiau kolegės, kad ji su juo
pasėdėtų žiūrovų salėje. Po spektaklio jis manęs paklausė, kur
aš buvau. Paaiškinau, kad vaidinau, buvau scenoje. Jis
man pareiškė, kad ten buvusi ne aš, o visai kita teta.
Niekaip negalėjau suprasti, kaip savas vaikas nepažino mamos. Tik
vėliau supratau, kad scenoje aš jam buvau personažas, o ne mama.
– Kokia veikla jums mielesnė: būti aktore, režisiere, rašytoja?
– Per tiek metų viskas susisiejo. Savo darbų tiesiog negaliu
atskirti. Tai tas pats kūrybinis procesas, tik kitaip įgyvendinamas.
Kai vaidinu, mažiau rašau, kai rašau, kitus darbus
pastumiu šonan.
Gal įdomu tik tiek, kad aš rašau kaip aktorė.
Aprašomosios dalies mano kūriniuose mažai. Mano pasakos labai
lengvai ,,pernešamos” į sceną.
– O kaip Jums šovė į galvą mintis sukurti metodinę medžiagą mokytojams?
– Į šią veiklą mane įtraukė dabartinė Švietimo
plėtotės centro Kalbų ir meninio ugdymo skyriaus vadovė dr. Vida
Kazragytė. Ji mano veikla buvo susidomėjusi dar nuo mano
šešėlių teatro laikų, kur vaikai patys kūrė lėles, patys
rašė pasakas ir patys vaidino. Jai patiko mano darbas ir ji
tiesiog paprašė, kas aš parašyčiau metodinę
priemonę mokytojams.
V. Kazragytė man daug padėjo: buvo mano knygelės apie peliuką Antaną
recenzentė, parašė įžanginį žodį. Mat aš neturėjau nei
pedagoginės patirties, nei įgūdžių, tad jos pagalba man buvo labai
reikalinga.
– O kur ,,žalia varna” skrenda iš Čikagos?
– Kaip atskridęs į Ameriką, nepamatysi New York miesto? Tad
Apreiškimo bažnyčios salėje Brooklyn varna pristatys spektaklį
,,Ežio vertas pašnekovas”, o aktorė ir rašytoja
Aurelija savo kūrybą tema: ,,Vilniaus legendos – Barboros
laiškai” bei ,,S. Čiurlionienės laiškai ir
atsiminimai”, kuriuos aktorė įgarsino laidoje ,,Čiurlionio
kodas”.
– Dėkoju už pokalbį. Gerų Jums skrydžių bei malonių susitikimų.
Kalbino Laima Apanavičienė