Prieš 40 metų

ALEKSAS VITKUS

Šiandien spaudos puslapiams mirgant nuo žinių apie netikėtą popiežiaus Benedikto XVI atsistatydinimą, ko Katalikų Bažnyčioje nebuvo jau daugiau nei 600 metų, prisiminiau kitą atsistatydinimą, kokio iki šiol iš viso nėra buvę istorijoje. Tai įvyko 1974 m. rugpjūčio 9 d. JAV prezidentui Richard Milhous Nixon Kongreso akivaizdoje ir per TV visai tautai pranešus: „I resign the presidency today.”

Daugiau nei 200 metų turinčioje Amerikos istorijoje turbūt nebuvo kontroversiškesnio, net atsistatydinti priversto prezidento, tuomet spaudos ir kone visų piliečių pasmerkto, negailestingu „Tricky Dick” vardu pravardžiuojamo Nixon. Popiežius Benedikto XVI išėjo į poilsį, užsitarnavęs garbingą popiežiaus emerito vardą. Nixon tai nepavyko – praėjus 20 metų po visuotinio jo pasmerkimo, jis mirė 1994 m. balandžio 22 d.

Praėjus 100 metų nuo Nixon gimimo (1913 m. sausio 9 d.), istorikai ir kai kurie politologai į jį žiūri jau visai kitaip ir pripažįsta, kad, nors klaidų, kaip ir Vatikane, buvo padaryta, Nixon bent paliko pasaulį saugesnį ir taikesnį, negu jis jį atrado pradėjęs eiti prezidento pareigas. Sąžiningi istorikai pradeda matyti, kiek ilgai Nixon tarnavo Amerikos žmonėms ir jų gerovei.

1946 m. Nixon buvo išrinktas į JAV Atstovų rūmus. Laimėjęs pirmą savo politinę kovą, jis buvo paskirtas būti komiteto, tiriančio priešamerikietišką (Unamerican) veiklą politikoje, nariu. Nixon pastangų dėka 1950 m. už melagingus parodymus teismas penkeriems metams kalėjimo nuteisė slaptą agentą komunistą Alger Hiss. 1951 m. Nixon kandidatavo į JAV Senatą ir nugalėjo atkaklią priešininkę demokratę Helen Douglas net 600,000 balsų persvara. Artėjant 1952 m. prezidento rinkimams, respublikonų kandidatas Dwight D. Eisenhower pasirinko taip pagarsėjusį Nixon būti savo viceprezidentu. Rinkimus prieš demokratą Adlai Stevenson Eisenhower laimėjo daugiau nei 6 mln. balsų persvara. Praėjo ketveri metai, ir Eisenhower/Nixon pora vėl laimėjo rinkimus prieš tą patį Stevenson, šį kartą – jau 9 mln. persvara.

Pirmą savo politinį pralaimėjimą Nixon patyrė 1960 m., kai demokratas John F. Kennedy šiaip taip išplėšė pergalę su labai maža – vos 115,000 balsų – persvara iš 34 mln. kiekvieno kandidato balsų. Skaičiai rodė, kad jei Nixon būtų laimėjęs Texas ir Illinois valstijoje, pergalė būtų jo. Pikti liežuviai kalbėjo, kad Čikagoje ir Austin už Kennedy balsavo net mirę demokratai.

1962 m. Nixon pralaimėjo California gubernatoriaus rinkimus. O kai prez. Johnson, nematydamas, kaip baigti dar Kennedy kadencijoje pradėtą karą Vietname ir 1968 m. atsisakė kandidatuoti į prezidentus, Respublikonų partija kandidatu parinko buvusį Eisenhower viceprezidentą Nixon. Taip jis vėl sugrįžo į aktyvią politiką.

Prieš 1968 m. rinkimus demokratų kandidatas Hubert Humphrey paskelbė sustabdysiąs bombardavimą Vietname. Tai balsuotojus paveikė taip, kad buvo neįmanoma nuspręsti, kas laimės rinkimus. Nixon ir Humphrey abu surinko po 31 mln. balsų, su labai maža – pusės milijono – balsų persvara laimėjo Nixon. Trečias kandidatas, aršus pietietis segregationistas George Wallace, surinko beveik 10 mln. balsų. Nixon Vietnamo karo klausimą paveldėjo iš prez. Johnson. Jo nelaimė buvo ta, kad jis tapo prezidentu tuo laiku, kai Amerikos visuomenė virė didžiuliu nepasitenkinimu dėl neįmanomo laimėti karo, bet balsuotojams, matyt, patiko Nixon posakis, kad „pirmoji visų amerikiečių civilinė laisvė yra būti laisvu nuo vietinio smurto”.

Nixon vidaus politikai labai kenkė ir faktas, kad Senate ir Atstovų rūmuose daugumą turėjo demokratai. 1968 m. Vietkongui pradėjus stiprų puolimą prieš Saigoną, Nixon slapta pradėjo stipriai bombarduoti Vietnamo kaimynės Kambodžos teritorijoje saugiai besijaučiančius Vietkongo dalinius. Bet kai tai paviešino liberali spauda, iki tol didžiuosiuose miestuose ir daugelyje universitetų vykusios demonstracijos tapo dar triukšmingesnės, dažnai privedusios prie teroristinių veiksmų, pareikalavusių žmonių aukų.

Trukdomas Kongreso priimti naujus įstatymus vidaus rinkoje, Nixon stengėsi kaip nors ir kuo greičiau baigti Vietnamo konfliktą. 1969 m. prasidėjusios derybos Paryžiuje kol kas nedavė jokio konkretaus sprendimo. 1972 m. vasarą Vietnamą paliko paskutiniai JAV sausumos kariuomenės daliniai. Tais pačiais metais buvo panaikinta ir privaloma karinė prievolė šalyje.

Nixon kelionė į Kiniją 1972 m., kur jis susitiko su premjeru Chou En-Lai, atidarė Kiniją ne vien Amerikai, bet ir visam pasauliui. Nixon prisidėjo ir prie priešiškumo su Sovietų Sąjunga sumažinimo, kai, sugrįžęs iš Kinijos, jis nuskrido į Maskvą susitikti su Leonid Brežnev ir išjudino įstrigusią bendrą nusiginklavimo programą. Tai davė vaisių kitais metais, Brežnev lankantis Amerikoje buvo pasirašyta SALT sutartis, leidusi apriboti strateginius ginklus.

Nepaisant visų liberalios žiniasklaidos, ACLU ir didžiųjų AFL-CIO darbininkų unijų, teroristų ir anarchistų pastangų, nukreiptų prieš Nixon, 1972 m. prezidento rinkimus prieš demokratą George McGovern Nixon laimėjo didžiule 18 mln. balsų persvara. Nixon pražudė dar prieš rinkimus, birželio 17 d., įvykęs įsilaužimas į Watergate pastatų komplekse Washington, DC esančią Demokratų partijos centro įstaigą. Įsilaužimo metu buvo sulaikyti penki Nixon bendrininkai. Po to Baltųjų rūmų tarnautojas Alexander Butterfield pareiškė, kad Nixon turėjo slaptą įrašymo sistemą, užrašančią visus Apvaliojo kabineto pokalbius ir pasikalbėjimus telefonu.

Abiejų pusių advokatų kova prieš ar už įrašytų juostų atidavimą specialiam prokurorui vyko daugiau kaip metus, ir tai labai sumažino visuomenės pasitikėjimą prezidentu. 1974 m. Atstovų rūmų Teisingumo komitetas pradėjo apklausas dėl prezidento „impeachment”. Darėsi vis aiškiau, kad jo Nixon neišvengs, jei pats neatsistatydins iš prezidento pareigų. Ką Nixon ir padarė 1974 m. rugpjūčio 9 d. Jis mirė 1994 m. balandžio 22 d., palaidotas šalia savo žmonos Pat, mirusios 1993 m. birželio 22 d., tik keli žingsniai nuo vietos, kur jis buvo gimęs.