daivaDaiva Markelytė J. Kuprio nuotr.

Kai kam nors iš ,,mūsų” pasiseka

RASA AVIŽIENIS

Daiva Markelis ,,White Field, Black Sheep: A LithuanianAmerican Life”
(,,University of Chicago Press”, 2010)


Žinia apie Daivos Markelytės knygos išleidimą pasklido anksti, ir aš nekantriai laukiau ją įsigyti ir perskaityti. Man visada būna labai smagu, kai kam nors iš ,,mūsų” pasiseka. Juk mūsų tiek nedaug – tik 3 milijonai. Kai tik knygą buvo įmanoma įsigyti, nusipirkau ją iš Amazon.com ir perskaičiau vieną savaitgalį per kelias valandas. Skaitydama negalėjau tikėti – lyg žiūrėčiau į veidrodį. Žinoma, mano ir Daivos gyvenimų detalės skiriasi, bet knygoje vyraujanti nuotaika ir dvasia man buvo labai pažįstama.

Tai mūsų vaikystės lietuviškas gyvenimas – namai, šeštadieninė lituanistinė mokykla, skautų stovykla, mokytojai, vienuolės ir net Meškiukas Rudnosiukas. Tai lietuvių kalbos – dažnai mūsų pirmosios, tėvų gimtosios, pažinimas. Tai lietuviško gyvenimo su amerikietiška aplinka susikirtimas. Ji mūsų tėvams buvo svetima, bet mus viliojo savo kerais – blizgumu, komerciškumu, gajumu.

Apie Daivos knygą girdėjau įvairiausių atsiliepimų – ir gerų, ir abejingų. Ėmus giliau galvoti apie jos knygą, pirmiausia pagalvojau apie žodį ,,memuarai”. Kilęs iš lotynų kalbos memoria reiškia atminimą. Literatūroje – tai praeities įvykių užrašai, atsiminimai, autoriaus asmeninių išgyvenimų atpasakojimas, autobiografinis kūrinys. Šis žanras šiuo metu yra labai populiarus. Visuomet mėgau skaityti, ypač moterų memuarus ir biografijas apie tokias žymias moteris kaip Margaret Mead ar Eleanor Roosevelt. Man gyvenant Austrijoje, ypač įdomu buvo skaityti apie karalienę Maria Teresa, o Lietuvoje – apie Žemaitę, Nijolę Sadūnaitę, Kazimierą Prunskienę. Ir – apie Julia Child, Edita Piaf. Su įdomumu skaičiau Kanados lietuvės Irene Guilford romaną ,,The Embrace” .

Kodėl skaitome memuarus? Žmogus natūraliai yra smalsi būtybė. Augant pokario išeivių telkiniuose, vienas kitą pažinojome. Daivos knygoje atradau daugybę pažįstamų vardų ir veikėjų. Mes skaitome atsiminimus, nes ieškome bendrumų, panašumų su kitais savo žmogiškoje kelionėje šioje žemėje. Kai kada randame, kai kada ne, nes esame kaip snaigės – nėra dviejų vienodų.

Daivos knyga patiko, nes ji parašyta su meile. Daug kas, ypač pirmoje dalyje, atpasakota taip, lyg vaiko akimis buvo žiūrėta ir matyta, bet tuo pačiu perleista per suaugusio žmogaus žvilgsnį ir suaugusio žmogaus protu suvokta. Ypač mane jaudino knygoje aprašyti santykiai su mama. Juk moters gyvenime – tai dažnai patys giliausi ir sudėtingiausi santykiai. Taip pat įspūdį padarė santykiai su tėvu ir tėvo laiškai suaugusiai dukrai, gyvenusiai toli nuo namų.

Patiko, kad knyga parašyta su humoru ir truputį ironiškai. Mano kabinete kabo paveikslėlis su užrašu ,,Laimingi esame mes, kurie mokame juoktis iš savęs, nes mums niekad nepritruks kuo pasilinksminti.” Daivos aprašyti įvairūs reiškiniai ir atvejai sukėlė šypseną ir net garsų juoką, ypač vaikiškos išdaigos ir su dvikalbiškumu susiję nesusipratimai.

Patiko, kad knyga parašyta atvirai, nuoširdžiai, galima net sakyti skausmingai atvirai. Ji nepadailinta, joje nebandyta slėpti ar pasislėpti. Parašyta taip, kaip buvo. Skaitant knygą apie tai, koks iš tikrųjų yra gyvenimas, smelkiasi gerai pažįstamas liūdesys, kuris kyla iš istorinių praradimų – namų, tėviškės, tėvynės, artimųjų. Gal todėl mus, jau čia gimusius, tuos praradimus paveldėjusius, taip viliojo amerikietiška aplinka. Ten buvo lengviau, paprasčiau, spalvingiau ir linksmiau.

Galiausiai patiko, kad knyga parašyta kritiškai žiūrint į lietuvišką-amerikietišką gyvenimą. Paliesti rimti dalykai, kurie dažnai nutylimi: alkoholizmas ir paplitęs alkoholio vartojimas lietuvių bendruomenėje; psichinės sveikatos sutrikimai; sudėtingi lietuvių žydų-santykiai; konfliktai dėl ryšių su okupuota Lietuva; rasiniai konfliktai bei universalus ir bendražmogiškas kartų nesusikalbėjimas.

Tai yra Daivos atminimas, jos memoria. Kai kas sakys, kad taip nebuvo. Aš atsakyčiau, kad taip buvo Daivos gyvenime. Todėl man skaitant jos knygą buvo lygu žiūrėti į veidrodį. Ir, galvoju, jog daug kas iš mano kartos prisipažintų, kad ir jiems panašiai buvo. Tik tikrai suvokę, iš kur ateiname ir koks mūsų kiekvieno nueitas kelias, galime sąmoningai žengti į ateitį.

Pasidomėjau ,,University of Chicago Press” leidykla, išleidusia šią Daivos knygą. Leidykla yra viena seniausių universitetinių leidyklų Amerikoje. Įsteigta 1891 metais, ji yra didžiausia universitetinė leidykla pagal išleistų leidinių, darbuotojų skaičių ir pajamas. Per metus išleidžiama maždaug 180 naujų knygų. Tad nuo leidyklos įsteigimo išleista per 11,000 knygų, tarp jų – 20 Nobelio laureatų knygų. Tarp išleistų autorių – mokslininkai, profesoriai, romanistai, žurnalistai. Kartas nuo karto išleidžiama rašytojo ,,pirmoji knyga”. Taip pat leidykla skiria dėmesį vietinės reikšmės knygoms apie Čikagą ir apylinkes.

,,University of Chicago Press” interneto svetainėje Daivos knygą galima rasti biografijos ir laiškų skyriuje (Biography & Letters). Tarp tame skyriuje paminėtų knygų yra: ,,Royko in Love” – žurnalisto, Pulizer prizo laureato Mike Royko, rašiusio kasdieninius vedamuosius trims Čikagos miesto laikraščiams, laiškai žmonai Carol (2010); Ingmar Bergman ,,The Magic Lantern, An Autobiography” (2007); Edmund Bluden ,,Undertones of War”, poeto autobiografija apie Pirmąjį pasaulinį karą (2007) ir Wesley Adamczyk ,,When God Looked the Other Way: An Odyssey of War, Exile and Redemption” (2004) – apie Sovietų Sąjungos nusikaltimus prieš lenkų tautą, masinius trėmimus ir vienos šeimos išsigelbėjimą.

Daiva profesoriauja Eastern Illinois University, kur dėsto anglų kalbą ir kūrybinį rašymą. Ji apsigynė magistrės ir daktarės laipsnius University of Illinois at Chicago. Jos moksliniai ir literatūriniai darbai pasirodė įvairiuose moksliniuose bei literatūros leidiniuose. Daiva dirbo, rašė, parašė, ir jos knygą išleido gera leidykla. Mums belieka ją pasveikinti ir pasidžiaugti jos sėkme.

Pranešimas skaitytas per Filisterių skautų sąjungos Čikagos skyriaus surengtą Daivos Markelytės knygos pristatymą vasario mėn. 25 d. Pasaulio lietuvių centro Dailės muziejuje.