Daiva Markelytė J. Kuprio nuotr.
Kai kam nors iš ,,mūsų” pasiseka
RASA AVIŽIENIS
Daiva Markelis ,,White Field, Black Sheep: A LithuanianAmerican Life”
(,,University of Chicago Press”, 2010)
Žinia apie Daivos Markelytės knygos išleidimą pasklido anksti,
ir aš nekantriai laukiau ją įsigyti ir perskaityti. Man visada
būna labai smagu, kai kam nors iš ,,mūsų” pasiseka. Juk
mūsų tiek nedaug – tik 3 milijonai. Kai tik knygą buvo įmanoma
įsigyti, nusipirkau ją iš Amazon.com ir perskaičiau vieną
savaitgalį per kelias valandas. Skaitydama negalėjau tikėti – lyg
žiūrėčiau į veidrodį. Žinoma, mano ir Daivos gyvenimų detalės skiriasi,
bet knygoje vyraujanti nuotaika ir dvasia man buvo labai pažįstama.
Tai mūsų vaikystės lietuviškas gyvenimas – namai,
šeštadieninė lituanistinė mokykla, skautų stovykla,
mokytojai, vienuolės ir net Meškiukas Rudnosiukas. Tai lietuvių
kalbos – dažnai mūsų pirmosios, tėvų gimtosios, pažinimas. Tai
lietuviško gyvenimo su amerikietiška aplinka
susikirtimas. Ji mūsų tėvams buvo svetima, bet mus viliojo savo kerais
– blizgumu, komerciškumu, gajumu.
Apie Daivos knygą girdėjau įvairiausių atsiliepimų – ir gerų, ir
abejingų. Ėmus giliau galvoti apie jos knygą, pirmiausia pagalvojau
apie žodį ,,memuarai”. Kilęs iš lotynų kalbos memoria
reiškia atminimą. Literatūroje – tai praeities įvykių
užrašai, atsiminimai, autoriaus asmeninių išgyvenimų
atpasakojimas, autobiografinis kūrinys. Šis žanras šiuo
metu yra labai populiarus. Visuomet mėgau skaityti, ypač moterų
memuarus ir biografijas apie tokias žymias moteris kaip Margaret Mead
ar Eleanor Roosevelt. Man gyvenant Austrijoje, ypač įdomu buvo skaityti
apie karalienę Maria Teresa, o Lietuvoje – apie Žemaitę, Nijolę
Sadūnaitę, Kazimierą Prunskienę. Ir – apie Julia Child, Edita
Piaf. Su įdomumu skaičiau Kanados lietuvės Irene Guilford romaną ,,The
Embrace” .
Kodėl skaitome memuarus? Žmogus natūraliai yra smalsi būtybė. Augant
pokario išeivių telkiniuose, vienas kitą pažinojome. Daivos
knygoje atradau daugybę pažįstamų vardų ir veikėjų. Mes skaitome
atsiminimus, nes ieškome bendrumų, panašumų su kitais
savo žmogiškoje kelionėje šioje žemėje. Kai kada randame,
kai kada ne, nes esame kaip snaigės – nėra dviejų vienodų.
Daivos knyga patiko, nes ji parašyta su meile. Daug kas, ypač
pirmoje dalyje, atpasakota taip, lyg vaiko akimis buvo žiūrėta ir
matyta, bet tuo pačiu perleista per suaugusio žmogaus žvilgsnį ir
suaugusio žmogaus protu suvokta. Ypač mane jaudino knygoje
aprašyti santykiai su mama. Juk moters gyvenime – tai
dažnai patys giliausi ir sudėtingiausi santykiai. Taip pat įspūdį
padarė santykiai su tėvu ir tėvo laiškai suaugusiai dukrai,
gyvenusiai toli nuo namų.
Patiko, kad knyga parašyta su humoru ir truputį
ironiškai. Mano kabinete kabo paveikslėlis su užrašu
,,Laimingi esame mes, kurie mokame juoktis iš savęs, nes mums
niekad nepritruks kuo pasilinksminti.” Daivos aprašyti
įvairūs reiškiniai ir atvejai sukėlė šypseną ir net garsų
juoką, ypač vaikiškos išdaigos ir su dvikalbiškumu
susiję nesusipratimai.
Patiko, kad knyga parašyta atvirai, nuoširdžiai, galima
net sakyti skausmingai atvirai. Ji nepadailinta, joje nebandyta slėpti
ar pasislėpti. Parašyta taip, kaip buvo. Skaitant knygą apie
tai, koks iš tikrųjų yra gyvenimas, smelkiasi gerai pažįstamas
liūdesys, kuris kyla iš istorinių praradimų – namų,
tėviškės, tėvynės, artimųjų. Gal todėl mus, jau čia gimusius,
tuos praradimus paveldėjusius, taip viliojo amerikietiška
aplinka. Ten buvo lengviau, paprasčiau, spalvingiau ir linksmiau.
Galiausiai patiko, kad knyga parašyta kritiškai žiūrint į
lietuvišką-amerikietišką gyvenimą. Paliesti rimti
dalykai, kurie dažnai nutylimi: alkoholizmas ir paplitęs alkoholio
vartojimas lietuvių bendruomenėje; psichinės sveikatos sutrikimai;
sudėtingi lietuvių žydų-santykiai; konfliktai dėl ryšių su
okupuota Lietuva; rasiniai konfliktai bei universalus ir
bendražmogiškas kartų nesusikalbėjimas.
Tai yra Daivos atminimas, jos memoria. Kai kas sakys, kad taip nebuvo.
Aš atsakyčiau, kad taip buvo Daivos gyvenime. Todėl man skaitant
jos knygą buvo lygu žiūrėti į veidrodį. Ir, galvoju, jog daug kas
iš mano kartos prisipažintų, kad ir jiems panašiai buvo.
Tik tikrai suvokę, iš kur ateiname ir koks mūsų kiekvieno
nueitas kelias, galime sąmoningai žengti į ateitį.
Pasidomėjau ,,University of Chicago Press” leidykla,
išleidusia šią Daivos knygą. Leidykla yra viena seniausių
universitetinių leidyklų Amerikoje. Įsteigta 1891 metais, ji yra
didžiausia universitetinė leidykla pagal išleistų leidinių,
darbuotojų skaičių ir pajamas. Per metus išleidžiama maždaug 180
naujų knygų. Tad nuo leidyklos įsteigimo išleista per 11,000
knygų, tarp jų – 20 Nobelio laureatų knygų. Tarp išleistų
autorių – mokslininkai, profesoriai, romanistai, žurnalistai.
Kartas nuo karto išleidžiama rašytojo ,,pirmoji
knyga”. Taip pat leidykla skiria dėmesį vietinės reikšmės
knygoms apie Čikagą ir apylinkes.
,,University of Chicago Press” interneto svetainėje Daivos knygą
galima rasti biografijos ir laiškų skyriuje (Biography &
Letters). Tarp tame skyriuje paminėtų knygų yra: ,,Royko in Love”
– žurnalisto, Pulizer prizo laureato Mike Royko, rašiusio
kasdieninius vedamuosius trims Čikagos miesto laikraščiams,
laiškai žmonai Carol (2010); Ingmar Bergman ,,The Magic Lantern,
An Autobiography” (2007); Edmund Bluden ,,Undertones of
War”, poeto autobiografija apie Pirmąjį pasaulinį karą (2007) ir
Wesley Adamczyk ,,When God Looked the Other Way: An Odyssey of War,
Exile and Redemption” (2004) – apie Sovietų Sąjungos
nusikaltimus prieš lenkų tautą, masinius trėmimus ir vienos
šeimos išsigelbėjimą.
Daiva profesoriauja Eastern Illinois University, kur dėsto anglų kalbą
ir kūrybinį rašymą. Ji apsigynė magistrės ir daktarės laipsnius
University of Illinois at Chicago. Jos moksliniai ir literatūriniai
darbai pasirodė įvairiuose moksliniuose bei literatūros leidiniuose.
Daiva dirbo, rašė, parašė, ir jos knygą išleido
gera leidykla. Mums belieka ją pasveikinti ir pasidžiaugti jos sėkme.
Pranešimas skaitytas per
Filisterių skautų sąjungos Čikagos skyriaus surengtą Daivos Markelytės
knygos pristatymą vasario mėn. 25 d. Pasaulio lietuvių centro Dailės
muziejuje.