Grėsmė uždaryti restoraną ,,Seklyčia“ yra tikra
Pokalbis su JAV LB tarybos pirmininku,
JAV LB Socialinių reikalų tarybos vicepirmininku J. Polikaičiu
DALIA CIDZIKAITĖ
Jau kuris laikas sklando gandai apie „Seklyčios”, esančios
Marquette Park, uždarymą. Kad tokiuose ganduose yra dalis teisybės,
patvirtino „Draugo” redakcijoje apsilankęs, šiuo
metu JAV LB tarybos pirmininko ir Socialinių reikalų tarybos
vicepirmininko pareigas einantis Juozas Polikaitis. Pasak jo, restorano
uždarymo grėsmė jau egzistavo, 2003 m. lapkričio mėn., jam ėmus eiti
JAV LB Socialinių reikalų tarybos pirmininko pareigas.
Sutikęs papasakoti apie restorano ,,Seklyčia” dabartinę padėtį,
J. Polikaitis atkreipė dėmesį į lietuviškoje visuomenėje esantį
klaidingą supratimą, kai ,,Seklyčia” neretai sutapatinama su
Vyresniųjų lietuvių centru (toliau – Centras), kur įsikūręs
restoranas. Centras yra JAV LB Socialinių reikalų tarybos pastatas,
kuriame šiuo metu yra Socialinių reikalų tarybos raštinė,
Socialinių patarnavimų raštinė, bibliotekėlė, restoranas
,,Seklyčia” su patogia ir erdvia sale, kur vyresniesiems
lietuviams ruošiamos trečiadienių popietės. Centre taip pat
įsikūrė ,,Lietuvos našlaičių globos” ir ,,Lietuvos vaikų
vilties” komitetai, laikraščio ,,Dirva” redakcija,
Lietuvos partizanų globos fondas, Marquette Park specialios apsaugos
raštinė, ,,Paguodos telefono” psichologinės pagalbos
centrinė, leidžiamas žurnalas ,,Pensininkas”, prieš kurį
laiką ten veikė ir lietuviškos radijo programos studija
,,Margutis II”. ,,Todėl žmonės, – sako J. Polikaitis,
– mano, kad kalbama ne apie restorano, bet apie viso Centro
uždarymą.”
Jis nori paneigti gandus, jog jeigu ateityje restoranas ir bus
uždarytas, užsidarys ir pats Centras. Centras ir jame veikiančios
įstaigos, redakcijos ir kita ir toliau tęs savo veiklą. Bus stengiamasi
išlaikyti ir trečiadienio popietes, kurios yra ne tik svarbios,
bet ir būtinos. Pasak J. Polikaičio, šios popietės yra bene
vienintelė galimybė Marquette Park likusiems gyventi vyresniojo amžiaus
lietuviams susieiti pabendrauti, susitikti su draugais, sužinoti
naujienas, pavalgyti.
Restoranas ,,Seklyčia” savo duris atvėrė prieš daugiau nei
tris dešimtmečius. Kadangi tais laikais Marquette Park rajone
gyveno daug lietuvių, restoranui lankytojų netrūko. O jo pelnas buvo
naudojamas paremti viso Centro veiklą. Laikui bėgant lankytojų, o tuo
pačiu ir pajamų mažėjo, ir ,,Seklyčia” jau nepajėgė paremti
Centro. Todėl pradėta ieškoti įvairių paramos šaltinių.
Tai Lietuvių Fondo (LF) parama, valstybinė ir federalinė parama,
lietuvių visuomenės aukos. Kurį laiką Centras lėšų gaudavo
iš federalinės valdžios. Jos buvo skirtos naujų lietuvių
imigrantų, atvykusių po 1990ųjų, paramai. ,,Tačiau, – sako J.
Polikaitis, – dideliam naujų imigrantų skaičiui
išsikrausčius gyventi į priemiesčius, ši parama buvo
nutraukta, mat ji buvo skirta tik Čikagos miesto ribose gyvenantiems
gyventojams.” Pasak JAV LB Socialinių reikalų tarybos
vicepirmininko, praradus šį paramos šaltinį prasidėjo
,,Seklyčios” finansiniai sunkumai. Lietuvių dosnumo, jų aukų dėka
Centras ir restoranas veikė ir toliau, nors kas metai darėsi vis
sunkiau.
Daug metų Centrą remia LF, bet, užgriuvus finansinei krizei, Fondo
parama gerokai sumažėjo. ,,Anksčiau, – pastebėjo J. Polikaitis
– LF paremdavo 10,000–15,000 dol., o paskutiniais metais
ši suma sumažėjo iki 5,000 dol.” Tad, J. Polikaičio
teigimu, ,,nesvarbu, ką darome, vis tiek esame minuse”.
Sumažėjus Marquette Park apylinkėje gyvenančių lietuvių skaičiui, naujų
lietuvių imigrantų socialiniams poreikiams, tikinčiųjų Švč.
Mergelės Marijos Gimimo parapijos šv. Mišiose, sumažėjo
ir restorano ,,Seklyčia” lankytojų skaičius ir jo pajamos. Ypač
blogai buvo šią žiemą – neretai šiokiomis dienomis
apsilankydavo vos keletas žmonių, prisimena J. Polikaitis.
Po 26 metų darbo Socialinės tarnybos raštinėje,
atšventusi 80tąjį gimtadienį, į užtarnautą poilsį išėjo
Birutė Podienė. ,,Išeidama į pensiją Podienė sakė, jog naujai
atvykusieji pradėjo patys ieškotis pagalbos, kreiptis į draugus,
o ir vyresniųjų gerokai sumažėjo”, – sakė J. Polikaitis.
Šiuo metu jos darbus atlieka JAV LB Socialinių reikalų tarybos
raštinėje dirbanti Danguolė Ilginytė, o reikalui esant, padeda
savanoriai talkininkai.
Padėties nepakeitė ir prieš keletą metų restorane atliktas
kapitalinis remontas, po metų atnaujinta prie restorano esanti, mažiems
pokyliams skirta salė. Nors iš pradžių lankytojų pastebimai
pagausėjo, po pusmečio jų skaičius ir vėl pradėjo kristi. Prie
,,Seklyčios” prasto lankomumo prisidėjo ir nesutarimai tarp
Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje. Pasak J. Polikaičio,
parapijiečių, ypač naujųjų imigrantų pasitraukimą iš parapijos
ir iš rajono buvo galima pajusti ir ,,Seklyčioje”, ypač
savaitgaliais.
J. Polikaitis neslepia, jog restoraną galvota jau anksčiau uždaryti,
bet paaiškėjus, kad keisis Švč. Mergelės Marijos Gimimo
parapijos klebonas, nuspręsta palaukti. Parapijos administratoriumi
praėjusių metų birželį tapus kun. Jauniui Kelpšui, parapijos
gyvenimas iš tiesų pagyvėjo, kartu padidėjo ir
,,Seklyčios” pajamos. Bet tai truko neilgai. Parapijai pradėjus
pietus ruošti savo salėje, ,,Seklyčios” pajamos ir vėl
pradėjo mažėti. ,,Tad jeigu yra pasirinkimas, ką išlaikyti:
parapiją ar ‘Seklyčią’, – sako J. Polikaitis, –
be abejo, parapija yra svarbiau.”
Kaip bežiūrėtum, vienintelė ir galutinė priežastis, kodėl restoranas
greičiausiai bus uždarytas, yra finansinė. Pasak J. Polikaičio,
šiuo metu padėtis yra tokia, kad jau neišgalima padengti
restorano išlaidų. ,,Nenorime uždaryti ‘Seklyčios’,
bet jeigu nėra klientų, nėra pajamų, nieko čia nepadarysi –
priėjome liepto galą”, – sako jis. Vis dėlto sprendimas dėl
uždarymo atidėtas iki š. m. balandžio mėnesio pabaigos, vis dar
tikintis, jog po žiemos šalčių su pavasario saulute
sugrįš ir restorano lankytojai ir „Seklyčios”
uždarymo pavyks išvengti.
