LEIDĖJO ŽODIS
Neteisingumas – opiausia Lietuvos bėda
Ar Jungtinių Valstijų gyventojai gali įsivaizduoti: kad teismas gali
būti šališkas – kad teisėjams reikia duoti
kyšį, jei nori, jog jie palankiai išspręstų bylą; kad
prokuratūros bei kitų specialiųjų tarnybų vadovai yra priklausomi nuo
politikų ir nėra savarankiški; kad politinės partijos gauna
neteisėtų pinigų iš kontrabandininkų; kad Valstybės saugumo
aukšti pareigūnai už atlygį padeda Rusijos verslininkams, o
galbūt ir rusų žvalgybai; kad saugumiečiai trukdo atlikti pareigas ar
net keršija kitiems, sąžiningai jas atliekantiems
teisėsaugininkams? Tai neįmanomi dalykai bet kurioje
vakarietiškos demokratijos šalyje, bet tik ne Lietuvoje.
Per du Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius opiausia mūsų
valstybės bėda yra nesugebėjimas įgyvendinti ir užtikrinti teisingumo.
Ši opa persekioja mūsų šalį nuo pirmųjų šalies
nepriklausomybės žingsnių, kai buvo leista buvusių kolūkių ir gamyklų
vadovams išgrobstyti ir pasisavinti turtą ir žemę, kai vėliau
sukčiai bankininkai galėjo išvogti iš bankų Lietuvos
žmonių pinigus, iki pastarųjų įvykių, kai neteisėtai be jokios
priežasties buvo atleisti Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT)
vadovai.
Ypač akivaizdus įvykis, kad teisėsauga negina Lietuvoje teisingumo,
buvo tikro patrioto, buvusio Sąjūdžio žmogaus, parlamento gynėjo,
Valstybės saugumo departamento (VSD) pulkininko Vytauto Pociūno žūtis,
kaip įtariama – nužudymas, Bresto mieste, Baltarusijoje, 2006 m.
rugpjūčio 23 d. Jis vadovavo šio departamento Valstybės
ekonominių pagrindų apsaugos valdybai, o 2005 m. rudenį netikėtai buvo
paskirtas patarėju ir išsiųstas į Lietuvos generalinį konsulatą
Gardine. Nors iš karto po nelaimės aukščiausi Lietuvos
pareigūnai viešai tvirtino, kad bus ištirtos visos
pulkininko Pociūno žūties aplinkybės, tačiau netrukus prezidento Valdo
Adamkaus vadovaujama Valstybės gynimo taryba liepė generaliniam
prokurorui Algimantui Valantinui Pociūno bylą kuo greičiau užbaigti.
Dar daugiau – tuometiniai VSD vadovai Arvydas Pocius, Dainius
Dabašinskas, Darius Jurgelevičius per žiniasklaidą ėmė velionį
pulkininką šmeižti: esą jis girtas iškritęs per
viešbučio langą bei apskritai buvęs dar ir nedoras sutuoktinis.
Nors prokurorai paklusniai vykdė VSD vadovų liepimus ir tyrimą kelis
kartus nutraukė, paskelbdami, jog pulkininkas žuvo dėl nelaimingo
atsitikimo, bet teismai nurodydavo bylą atnaujinti, ir tyrimas yra iki
šiol tęsiamas.
Bedančio, akis badančio neteisingumo Lietuvoje pilna. Štai
šių metų pradžioje Lietuvos Teisėjų taryba ir prezidentė padeda
keturiems įstatymą pažeidusiems Kauno teisėjams išvengti
drausminės atsakomybės, o Aukščiausiojo Teismo (AT) pirmininkas,
Teisėjų tarybos pirmininkas Gintaras Kryževičius tokį elgesį pavadina
„gerąja praktika”. Neseniai du AT teisėjai,
prieštaraujant vienam – Vytautui Greičiui,
išteisina kyšininką ir reketininką prokurorą Eriką
Vaitekūną, žinomo teisininko sūnų, tyrusį prekybos žmonėmis bylas ir
prekiavusį tragiškais pagrobtų žmonių likimais. Lietuvos teismai
jau kelerius metus niekaip negali užbaigti bylos dėl Darbo partijos ir
jos vadovo Viktor Uspaskich nuslėptų mokesčių. Nei Generalinė
prokuratūra, nei VSD per 22 nepriklausomybės metus nepradėjo nė vieno
tyrimo dėl sovietinės okupacijos metais įvykdytų KGB nusikaltimų: dėl
kunigų Juozo Zdebskio, Broniaus Laurinavičiaus, profesoriaus Jono
Kazlausko, filosofo ir poeto Mindaugo Tomonio ir kitų ko-votojų už
laisvę neišaiškintų žūčių, nors buvę disidentai ne kartą
kreipėsi į teisėsaugą. Jau kelinti metai nei teismai, nei politikai
nesustabdo VSD vykdomo neteisėto žurnalistų sekimo.
Šie žinomiausi ir kiti teisingumo nevykdymo ar net neteisingumo
atvejai akivaizdžiai rodo, kad Lietuvos teisėsauga negina Lietuvos
Respublikos Konstitucijos ir nesilaiko įstatymų, neužtikrina
demokratijos, rodo, kaip teisėsauga yra nutolusi nuo tiesos ir
teisingumo, o kartu nuo savo valstybės ir žmonių interesų. VSD, kurio
šūkis yra „tėvynė ir tiesa”, iš principo
rūpinasi ne valstybės saugumu, bet tarnauja nusikalstamoms grupuotėms
ir nepaklūsta Seimo kontrolei.
Ar yra Lietuvoje sąžiningų, drąsių, įstatymų besilaikančių, teisingumą
vykdančių, už nusikaltėlių pinigus neparsiduodančių pareigūnų? Ar yra
teisėsaugininkų, drįstančių sutramdyti kitus neteisėtai veikiančius
teisėsaugos darbuotojus? Tokių žmonių tikrai yra, bet juos stengiamasi
atleisti iš darbo ir apskritai išmesti iš
teisėsaugos. Taip atsitiko buvusiems VSD pareigūnams Kastyčiui
Braziuliui ir Vytautui Damuliui, kai jie prieš ketverius metus
liudijo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariams: jie
atskleidė, kas ir kokiu būdu veikia Lietuvos aukščiausiąją
valdžią ir kokio lygio korupcija įsigalėjusi tarp šalies
aukščiausių pareigūnų.
Šių metų vasario mėnesį naujas VSD ir nusikaltėlių antpuolis
– šį kartą prieš sėkmingai dirbusius, mafiją
laužiusius, valstybės interesą gynusius, visų politikų už puikų darbą
giriamus FNTT vadovus: generolą Vitalijų Gailių ir jo pavaduotoją
majorą Vytautą Giržadą. Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis be
jokios rimtos priežasties labai skubiai juos atleidžia iš darbo.
Spėjama, kad anksčiau dirbdami kriminalinėje policijoje šie du
pareigūnai padėjo surinkti medžiagą, nepalankią VSD, apie pulkininko
Pociūno žūties aplinkybes. Kita spėjama atleidimo priežastis –
minėti pareigūnai pradėjo tirti Liberalų ir centro sąjungos, kuriai
priklauso ministras R. Palaitis, rėmėjų finansinę veiklą ir jų
neteisėtas pajamas.
Prieš tokius su nusikaltėliais susivienijusio vidaus reikalų
ministro veiksmus visuomenininkų pakviesti mitinge
„Išvykime iš Lietuvos neteisingumo
įšalą” prie Prezidentūros vasario 22 d. protestavo apie
1,000 žmonių, kovo 6 d. buvo surengtas forumas su Seimo nariais ir
inteligentijos atstovais apie Lietuvos teisėtvarkos padėtį, o kovo 17
d. iniciatyvinė grupė „Už teisingumą” (Bronislovas
Genzelis, Romualdas Ozolas, Alvydas Medalinskas, Darius Kuolys ir kt.)
kviečia susirinkti į Nepriklausomybės aikštę prie Seimo ir
paraginti valdžią apsivalyti. Reikalaujama, kad kuo greičiau būtų
išviešinti visų šalies partijų, aukštų
politikų, teisėtvarkos ir slaptųjų tarnybų pareigūnų ryšiai su
šešėliniu verslu ir kitomis nusikalstamomis struktūromis,
paskelbti duomenys apie jų gaunamus pinigus iš šių
struktūrų ir galimai neteisėtą praturtėjimą; kad nedelsiant būtų
sugrąžinti į pareigas be pagrindo nušalinti FNTT vadovai Gailius
ir Giržadas; kad iš pareigų būtų atleistas susikompromitavęs
vidaus reikalų ministras Palaitis ir visi kiti su
šešėliniu verslu ir kriminaliniu pasauliu susiję valdžios
pareigūnai; kad būtų sutramdyta VSD pareigūnų savivalė ir jų neteisėtas
kišimasis į visuomenės gyvenimą; kad būtų įsteigta ypatingojo
prokuroro institucija Pociūno, Kauno pedofilijos ir žudynių, Eglės
Kusaitės, kitų galimų VSD bei Generalinės prokuratūros nusikaltimų ir
politinės korupcijos byloms ištirti. Keli šimtai žinomų
Lietuvos mokslininkų, rašytojų, menininkų, visuomenės veikėjų
pasirašė kreipimąsi Prezidentei, Seimo pirmininkei, Ministrui
pirmininkui, keldami minėtus reikalavimus, jog mūsų valdžia stotų ne
nusikaltėlių, bet Lietuvos Respublikos pusėn.
Apie Lietuvos teismų neteisingumą ir teismų netvarką jau rimtai
prabilta ir „Drauge” (teisininkės Aldonos Meilutytės,
knygos „Ar įmanoma pagerinti Lietuvos teismų darbą?”
autorės, straipsniai). Nors kartais pasigirsta balsų „neturėti
reikalų su Lietuvos teismais”, bet užsienio lietuviai taip pat
neturėtų likti nuošalėje, ypač dabar, kai Lietuvoje
visuomenininkai, inteligentai kyla į kovą prieš neteisingumą ir
siekia apvalyti valdžią nuo nusikaltėlių ir korumpuotų pareigūnų. Kad
ir susilpnėjusios, JAV, Kanadoje ir kitose šalyse veikia
įtakingos, patriotinės, gerą vardą turinčios lietuvių organizacijos,
kurios galėtų pasisakyti bent dėl svarbiausių neteisingumo atvejų
Lietuvoje. Išeivijoje dirba nemažai aukštos
kvalifikacijos žymių teisininkų, galinčių atsiliepti apie Lietuvos
teisėsaugos veiksmus, priminti teisės ir dorovės svarbą valstybės
gyvenime, ypač Vakarų šalių teigiamą teisinę praktiką. Jie
galėtų padėti suvokti, kad teisė yra įrankis žmoniškumo
principams ir vertybėms apginti. Kaip rašė dar šv.
Augustinas, be teisingumo valstybė virsta plėšikų gauja. Visi
lietuviai turėtume įsidėmėti: laisvė ir nepriklausomybė nėra
iškovojama visiems laikams – dėl jos kovojama nuolat, o
laisvės ir demokratijos pamatas yra teisingumas.
.