LEIDĖJO ŽODIS

Neteisingumas – opiausia Lietuvos bėda

Ar Jungtinių Valstijų gyventojai gali įsivaizduoti: kad teismas gali būti šališkas – kad teisėjams reikia duoti kyšį, jei nori, jog jie palankiai išspręstų bylą; kad prokuratūros bei kitų specialiųjų tarnybų vadovai yra priklausomi nuo politikų ir nėra savarankiški; kad politinės partijos gauna neteisėtų pinigų iš kontrabandininkų; kad Valstybės saugumo aukšti pareigūnai už atlygį padeda Rusijos verslininkams, o galbūt ir rusų žvalgybai; kad saugumiečiai trukdo atlikti pareigas ar net keršija kitiems, sąžiningai jas atliekantiems teisėsaugininkams? Tai neįmanomi dalykai bet kurioje vakarietiškos demokratijos šalyje, bet tik ne Lietuvoje.

Per du Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius opiausia mūsų valstybės bėda yra nesugebėjimas įgyvendinti ir užtikrinti teisingumo. Ši opa persekioja mūsų šalį nuo pirmųjų šalies nepriklausomybės žingsnių, kai buvo leista buvusių kolūkių ir gamyklų vadovams išgrobstyti ir pasisavinti turtą ir žemę, kai vėliau sukčiai bankininkai galėjo išvogti iš bankų Lietuvos žmonių pinigus, iki pastarųjų įvykių, kai neteisėtai be jokios priežasties buvo atleisti Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos (FNTT) vadovai.

Ypač akivaizdus įvykis, kad teisėsauga negina Lietuvoje teisingumo, buvo tikro patrioto, buvusio Sąjūdžio žmogaus, parlamento gynėjo, Valstybės saugumo departamento (VSD) pulkininko Vytauto Pociūno žūtis, kaip įtariama – nužudymas, Bresto mieste, Baltarusijoje, 2006 m. rugpjūčio 23 d. Jis vadovavo šio departamento Valstybės ekonominių pagrindų apsaugos valdybai, o 2005 m. rudenį netikėtai buvo paskirtas patarėju ir išsiųstas į Lietuvos generalinį konsulatą Gardine. Nors iš karto po nelaimės aukščiausi Lietuvos pareigūnai viešai tvirtino, kad bus ištirtos visos pulkininko Pociūno žūties aplinkybės, tačiau netrukus prezidento Valdo Adamkaus vadovaujama Valstybės gynimo taryba liepė generaliniam prokurorui Algimantui Valantinui Pociūno bylą kuo greičiau užbaigti. Dar daugiau – tuometiniai VSD vadovai Arvydas Pocius, Dainius Dabašinskas, Darius Jurgelevičius per žiniasklaidą ėmė velionį pulkininką šmeižti: esą jis girtas iškritęs per viešbučio langą bei apskritai buvęs dar ir nedoras sutuoktinis. Nors prokurorai paklusniai vykdė VSD vadovų liepimus ir tyrimą kelis kartus nutraukė, paskelbdami, jog pulkininkas žuvo dėl nelaimingo atsitikimo, bet teismai nurodydavo bylą atnaujinti, ir tyrimas yra iki šiol tęsiamas.

Bedančio, akis badančio neteisingumo Lietuvoje pilna. Štai šių metų pradžioje Lietuvos Teisėjų taryba ir prezidentė padeda keturiems įstatymą pažeidusiems Kauno teisėjams išvengti drausminės atsakomybės, o Aukščiausiojo Teismo (AT) pirmininkas, Teisėjų tarybos pirmininkas Gintaras Kryževičius tokį elgesį pavadina „gerąja praktika”. Neseniai du AT teisėjai, prieštaraujant vienam – Vytautui Greičiui, išteisina kyšininką ir reketininką prokurorą Eriką Vaitekūną, žinomo teisininko sūnų, tyrusį prekybos žmonėmis bylas ir prekiavusį tragiškais pagrobtų žmonių likimais. Lietuvos teismai jau kelerius metus niekaip negali užbaigti bylos dėl Darbo partijos ir jos vadovo Viktor Uspaskich nuslėptų mokesčių. Nei Generalinė prokuratūra, nei VSD per 22 nepriklausomybės metus nepradėjo nė vieno tyrimo dėl sovietinės okupacijos metais įvykdytų KGB nusikaltimų: dėl kunigų Juozo Zdebskio, Broniaus Laurinavičiaus, profesoriaus Jono Kazlausko, filosofo ir poeto Mindaugo Tomonio ir kitų ko-votojų už laisvę neišaiškintų žūčių, nors buvę disidentai ne kartą kreipėsi į teisėsaugą. Jau kelinti metai nei teismai, nei politikai nesustabdo VSD vykdomo neteisėto žurnalistų sekimo.

Šie žinomiausi ir kiti teisingumo nevykdymo ar net neteisingumo atvejai akivaizdžiai rodo, kad Lietuvos teisėsauga negina Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir nesilaiko įstatymų, neužtikrina demokratijos, rodo, kaip teisėsauga yra nutolusi nuo tiesos ir teisingumo, o kartu nuo savo valstybės ir žmonių interesų. VSD, kurio šūkis yra „tėvynė ir tiesa”, iš principo rūpinasi ne valstybės saugumu, bet tarnauja nusikalstamoms grupuotėms ir nepaklūsta Seimo kontrolei.

Ar yra Lietuvoje sąžiningų, drąsių, įstatymų besilaikančių, teisingumą vykdančių, už nusikaltėlių pinigus neparsiduodančių pareigūnų? Ar yra teisėsaugininkų, drįstančių sutramdyti kitus neteisėtai veikiančius teisėsaugos darbuotojus? Tokių žmonių tikrai yra, bet juos stengiamasi atleisti iš darbo ir apskritai išmesti iš teisėsaugos. Taip atsitiko buvusiems VSD pareigūnams Kastyčiui Braziuliui ir Vytautui Damuliui, kai jie prieš ketverius metus liudijo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariams: jie atskleidė, kas ir kokiu būdu veikia Lietuvos aukščiausiąją valdžią ir kokio lygio korupcija įsigalėjusi tarp šalies aukščiausių pareigūnų.

Šių metų vasario mėnesį naujas VSD ir nusikaltėlių antpuolis – šį kartą prieš sėkmingai dirbusius, mafiją laužiusius, valstybės interesą gynusius, visų politikų už puikų darbą giriamus FNTT vadovus: generolą Vitalijų Gailių ir jo pavaduotoją majorą Vytautą Giržadą. Vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis be jokios rimtos priežasties labai skubiai juos atleidžia iš darbo. Spėjama, kad anksčiau dirbdami kriminalinėje policijoje šie du pareigūnai padėjo surinkti medžiagą, nepalankią VSD, apie pulkininko Pociūno žūties aplinkybes. Kita spėjama atleidimo priežastis – minėti pareigūnai pradėjo tirti Liberalų ir centro sąjungos, kuriai priklauso ministras R. Palaitis, rėmėjų finansinę veiklą ir jų neteisėtas pajamas.

Prieš tokius su nusikaltėliais susivienijusio vidaus reikalų ministro veiksmus visuomenininkų pakviesti mitinge „Išvykime iš Lietuvos neteisingumo įšalą” prie Prezidentūros vasario 22 d. protestavo apie 1,000 žmonių, kovo 6 d. buvo surengtas forumas su Seimo nariais ir inteligentijos atstovais apie Lietuvos teisėtvarkos padėtį, o kovo 17 d. iniciatyvinė grupė „Už teisingumą” (Bronislovas Genzelis, Romualdas Ozolas, Alvydas Medalinskas, Darius Kuolys ir kt.) kviečia susirinkti į Nepriklausomybės aikštę prie Seimo ir paraginti valdžią apsivalyti. Reikalaujama, kad kuo greičiau būtų išviešinti visų šalies partijų, aukštų politikų, teisėtvarkos ir slaptųjų tarnybų pareigūnų ryšiai su šešėliniu verslu ir kitomis nusikalstamomis struktūromis, paskelbti duomenys apie jų gaunamus pinigus iš šių struktūrų ir galimai neteisėtą praturtėjimą; kad nedelsiant būtų sugrąžinti į pareigas be pagrindo nušalinti FNTT vadovai Gailius ir Giržadas; kad iš pareigų būtų atleistas susikompromitavęs vidaus reikalų ministras Palaitis ir visi kiti su šešėliniu verslu ir kriminaliniu pasauliu susiję valdžios pareigūnai; kad būtų sutramdyta VSD pareigūnų savivalė ir jų neteisėtas kišimasis į visuomenės gyvenimą; kad būtų įsteigta ypatingojo prokuroro institucija Pociūno, Kauno pedofilijos ir žudynių, Eglės Kusaitės, kitų galimų VSD bei Generalinės prokuratūros nusikaltimų ir politinės korupcijos byloms ištirti. Keli šimtai žinomų Lietuvos mokslininkų, rašytojų, menininkų, visuomenės veikėjų pasirašė kreipimąsi Prezidentei, Seimo pirmininkei, Ministrui pirmininkui, keldami minėtus reikalavimus, jog mūsų valdžia stotų ne nusikaltėlių, bet Lietuvos Respublikos pusėn.

Apie Lietuvos teismų neteisingumą ir teismų netvarką jau rimtai prabilta ir „Drauge” (teisininkės Aldonos Meilutytės, knygos „Ar įmanoma pagerinti Lietuvos teismų darbą?” autorės, straipsniai). Nors kartais pasigirsta balsų „neturėti reikalų su Lietuvos teismais”, bet užsienio lietuviai taip pat neturėtų likti nuošalėje, ypač dabar, kai Lietuvoje visuomenininkai, inteligentai kyla į kovą prieš neteisingumą ir siekia apvalyti valdžią nuo nusikaltėlių ir korumpuotų pareigūnų. Kad ir susilpnėjusios, JAV, Kanadoje ir kitose šalyse veikia įtakingos, patriotinės, gerą vardą turinčios lietuvių organizacijos, kurios galėtų pasisakyti bent dėl svarbiausių neteisingumo atvejų Lietuvoje. Išeivijoje dirba nemažai aukštos kvalifikacijos žymių teisininkų, galinčių atsiliepti apie Lietuvos teisėsaugos veiksmus, priminti teisės ir dorovės svarbą valstybės gyvenime, ypač Vakarų šalių teigiamą teisinę praktiką. Jie galėtų padėti suvokti, kad teisė yra įrankis žmoniškumo principams ir vertybėms apginti. Kaip rašė dar šv. Augustinas, be teisingumo valstybė virsta plėšikų gauja. Visi lietuviai turėtume įsidėmėti: laisvė ir nepriklausomybė nėra iškovojama visiems laikams – dėl jos kovojama nuolat, o laisvės ir demokratijos pamatas yra teisingumas.

.