Apie lietuviškos kultūros papročius Amerikoje

EGLĖ JUODVALKĖ   

,,Draugo” kovo 6 dienos numeryje, laiškų skyriuje, gerb. Stasė Semėnienė apgailestauja, kad ,,nė viena moteriškaitė”, ,,silpnosios lyties atstovė” neatvėrė savųjų ,,bėdų ar pergalių” kovoje už tikslų lietuviško vardo ar pavardės tarimą tarp amerikiečių. Nors nelaikau savęs nei ,,moteriškaite” nei ,,silpnosios” lyties atstove, bet mielai pasidalysiu savaisiais išgyvenimais vardo ir pavardės tarimo srityje.

Esu krikštyta vardu Egle Marija (Mary) Juodvalkis, Bažnyčiai reikalaujant prie ,,pagoniško” Eglės vardo viduriniu pridėti šventosios vardą. Pavardės galūnė ,,is” buvo vyriškosios giminės (tėvo). Tuomet, tuoj po karo, niekas ,,nesicackino” su angliškai menkai kalbančiais ar visai nekalbančiais lietuviais. Šeimai buvo duodama vyro pavardė ir tiek. Taip ir augau. Tarp lietuvių buvau Juodvalkytė, tarp amerikiečių Juodvalkis.

Buvau jau baigusi universitetą, kai trise radom kitą moters pavardės galūnės variantą ,,ė”, kuris leido lietuviškame gyvenime dalyvauti Stankus-Saulaite, Juodvalke, Zalatore ir panašiai. (Apie visa tai esu rašiusi čia ir kalbėjusi čia ir Lietuvoje.) Nepažeisdamos lietuvių kalbos taisyklių, pasiūlėme lietuvėms kitą pavardės variantą, nepaneigdamos priimtųjų moterų pavardžių galūnių.

Dabartinis mėginimas įteisinti vyrišką pavardės galūnę moterims tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje yra paprasčiausias nesusipratimas, nesuvokimas lietuvių kalbos taisyklių. Gerai, kad Lietuvos teismas tik išimties atveju įteisino (kiek žinau) vienos moters vyrišką pavardę. Lietuviška spauda turėtų šiukštu atsisakyti spausdinti tokias nesąmones savo puslapiuose. Ši pastaba, deja, galioja ir ,,Draugui”. Tarp amerikiečių lietuvės gali vartoti kokias tik nori pavardes, bet tarp lietuvių turim laikytis lietuvių kalbos taisyklių.

Bet grįžkime prie amerikiečių pasaulio. Lankiau lietuvišką Švento Pranciškaus pradinę mokyklą Yst Čikagoje (East Chicago), kurioje mokytojavo vienuolės kazimierietės. Mano mamai pasakius, kad aš vardu Eglė, taip buvau ir vadinama. Bet trylikos metų pradėjusi lankyti viešą Amerikos vidurinę mokyklą, susidūriau su problema. Pirmą dieną klasės auklėtoja skaitė mokinių pavardes garsiai. Jie atsakinėjo. Nelauktai stojo tyla. Auklėtoja apžvelgė kambarį, sąrašą, vėl kambarį, bet neatspėjo, kam ta pavardė galėtų priklausyti ir pradėjo paraidžiui skaityti. Atsistojau, garsiai pasakiau ,,Eglė Juodvalkis”, atsisėdau. Auklėtoja dar kartą pasižiūrėjo į sąrašą, pamatė, kad yra vidurinis vardas, nušvito ir pasakė: ,,I’ll call you Mary” (vadinsiu Tave Marija). Vėl atsistojau, tariau: ,,No, my name is Eglė” (Ne, mano vardas Eglė). Taip ir liko. Šiaip Eglės vardą ištardavo: Ygl, Edžel, Ydžel, Ygly, Ydžly, Egly, Ugly. Taip taria iki šiol. Ir man visai neskauda kiekvieną kartą taisyti tarimą. Iš kur amerikiečiams žinoti, kaip turi skambėti lietuviški vardai ir pavardės. Jiems reikia padėti.
   
* * *
Gerb. Liuda Germanienė kovo 12 d. ,,Drauge”, komentare, pasisako keliais klausimais. Pritariu ir aš Audrės Budrytės nuomonei, kurioje ji prausia neatsakingus fotografus ir žiūrovus, trukdžiusius puikiam baleto ir muzikos koncertui, surengtam Vasario 16 d. Nepriklausomybės atkūrimo 92-ioms metinėms paminėti.

Tačiau jokiu būdu nesutinku su gerb. Germanienės nuomone, kad po koncerto ar kito renginio žiūrovai neturėtų lipti į sceną su gėlėmis – viena ar daugiau – sveikinti koncerto atlikėjų, paskaitininkų, autorių, aktorių. Tai gražus paprotys, atsivežtas iš Lietuvos, kuris stiprina renginio atlikėjų ryšį su žiūrovais ar klausytojais ir yra akivaizdus ir mielas to ryšio parodymas. Kalbu kaip atlikėja, kuriai nepaprastai smagu būna Lietuvoje įvairiuose miestuose gauti gėlių, paspausti klausytojos ar klausytojo ranką, išgirsti asmenišką vertinimo žodį.

Kas daroma ar nedaroma amerikiečių teatruose ar koncertuose, manęs nesaisto, nors lietuvei aktorei ar lietuviui dainininkui pasirodžius, vis tiek eičiau pasveikinti su gėlyte ir netikiu, kad kas nors mane už tai grūstų lauk iš salės. Į gerb. Germanienės turbūt retorinį klausimą: ,,O ar ne toje (amerikietiškoje – E. J.) kultūroje gyvename ir laikomės jos tradicijų?” atsakau: ,,Jokiu būdu, lietuvių renginiuose ir tarp savęs laikomės lietuviškų tradicijų.”

Dėl vaikų vedimo į lietuviškus renginius galiu tik pasakyti, kad tėvai mane ir brolį veždavosi į koncertus ir įvairiausius kitus renginius. Jie neturėjo giminių, su kuriais būtų galėję mus palikti, neturėjo pinigų mokėti kitiems už mūsų priežiūrą ir, turbūt svarbiausia, norėjo mus nuo mažens pratinti dalyvauti lietuviškuose kultūros renginiuose. Tokiu būdu pamilau operą ir daugelį kitų kultūros sričių. Žinoma, jei vaikas nenustygsta vietoje ar erzina aplinkinius žiūrovus, tėvai turėtų juos išsivesti iš salės ir grįžti tik vaikams apsiraminus.