Apie lietuviškos kultūros papročius Amerikoje
EGLĖ JUODVALKĖ
,,Draugo” kovo 6 dienos numeryje, laiškų skyriuje, gerb.
Stasė Semėnienė apgailestauja, kad ,,nė viena
moteriškaitė”, ,,silpnosios lyties atstovė” neatvėrė
savųjų ,,bėdų ar pergalių” kovoje už tikslų lietuviško
vardo ar pavardės tarimą tarp amerikiečių. Nors nelaikau savęs nei
,,moteriškaite” nei ,,silpnosios” lyties atstove,
bet mielai pasidalysiu savaisiais išgyvenimais vardo ir pavardės
tarimo srityje.
Esu krikštyta vardu Egle Marija (Mary) Juodvalkis, Bažnyčiai
reikalaujant prie ,,pagoniško” Eglės vardo viduriniu
pridėti šventosios vardą. Pavardės galūnė ,,is” buvo
vyriškosios giminės (tėvo). Tuomet, tuoj po karo, niekas
,,nesicackino” su angliškai menkai kalbančiais ar visai
nekalbančiais lietuviais. Šeimai buvo duodama vyro pavardė ir
tiek. Taip ir augau. Tarp lietuvių buvau Juodvalkytė, tarp amerikiečių
Juodvalkis.
Buvau jau baigusi universitetą, kai trise radom kitą moters pavardės
galūnės variantą ,,ė”, kuris leido lietuviškame gyvenime
dalyvauti Stankus-Saulaite, Juodvalke, Zalatore ir panašiai.
(Apie visa tai esu rašiusi čia ir kalbėjusi čia ir Lietuvoje.)
Nepažeisdamos lietuvių kalbos taisyklių, pasiūlėme lietuvėms kitą
pavardės variantą, nepaneigdamos priimtųjų moterų pavardžių galūnių.
Dabartinis mėginimas įteisinti vyrišką pavardės galūnę
moterims tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje yra paprasčiausias
nesusipratimas, nesuvokimas lietuvių kalbos taisyklių. Gerai, kad
Lietuvos teismas tik išimties atveju įteisino (kiek žinau)
vienos moters vyrišką pavardę. Lietuviška spauda turėtų
šiukštu atsisakyti spausdinti tokias nesąmones savo
puslapiuose. Ši pastaba, deja, galioja ir ,,Draugui”. Tarp
amerikiečių lietuvės gali vartoti kokias tik nori pavardes, bet tarp
lietuvių turim laikytis lietuvių kalbos taisyklių.
Bet grįžkime prie amerikiečių pasaulio. Lankiau lietuvišką
Švento Pranciškaus pradinę mokyklą Yst Čikagoje (East
Chicago), kurioje mokytojavo vienuolės kazimierietės. Mano mamai
pasakius, kad aš vardu Eglė, taip buvau ir vadinama. Bet
trylikos metų pradėjusi lankyti viešą Amerikos vidurinę mokyklą,
susidūriau su problema. Pirmą dieną klasės auklėtoja skaitė mokinių
pavardes garsiai. Jie atsakinėjo. Nelauktai stojo tyla. Auklėtoja
apžvelgė kambarį, sąrašą, vėl kambarį, bet neatspėjo, kam ta
pavardė galėtų priklausyti ir pradėjo paraidžiui skaityti. Atsistojau,
garsiai pasakiau ,,Eglė Juodvalkis”, atsisėdau. Auklėtoja dar
kartą pasižiūrėjo į sąrašą, pamatė, kad yra vidurinis vardas,
nušvito ir pasakė: ,,I’ll call you Mary” (vadinsiu
Tave Marija). Vėl atsistojau, tariau: ,,No, my name is Eglė” (Ne,
mano vardas Eglė). Taip ir liko. Šiaip Eglės vardą
ištardavo: Ygl, Edžel, Ydžel, Ygly, Ydžly, Egly, Ugly.
Taip taria iki šiol. Ir man visai neskauda kiekvieną kartą
taisyti tarimą. Iš kur amerikiečiams žinoti, kaip turi skambėti
lietuviški vardai ir pavardės. Jiems reikia padėti.
* * *
Gerb. Liuda Germanienė kovo 12 d. ,,Drauge”, komentare, pasisako
keliais klausimais. Pritariu ir aš Audrės Budrytės nuomonei,
kurioje ji prausia neatsakingus fotografus ir žiūrovus, trukdžiusius
puikiam baleto ir muzikos koncertui, surengtam Vasario 16 d.
Nepriklausomybės atkūrimo 92-ioms metinėms paminėti.
Tačiau jokiu būdu nesutinku su gerb. Germanienės nuomone, kad po
koncerto ar kito renginio žiūrovai neturėtų lipti į sceną su gėlėmis
– viena ar daugiau – sveikinti koncerto atlikėjų,
paskaitininkų, autorių, aktorių. Tai gražus paprotys, atsivežtas
iš Lietuvos, kuris stiprina renginio atlikėjų ryšį su
žiūrovais ar klausytojais ir yra akivaizdus ir mielas to ryšio
parodymas. Kalbu kaip atlikėja, kuriai nepaprastai smagu būna Lietuvoje
įvairiuose miestuose gauti gėlių, paspausti klausytojos ar klausytojo
ranką, išgirsti asmenišką vertinimo žodį.
Kas daroma ar nedaroma amerikiečių teatruose ar koncertuose, manęs
nesaisto, nors lietuvei aktorei ar lietuviui dainininkui pasirodžius,
vis tiek eičiau pasveikinti su gėlyte ir netikiu, kad kas nors mane už
tai grūstų lauk iš salės. Į gerb. Germanienės turbūt retorinį
klausimą: ,,O ar ne toje (amerikietiškoje – E. J.)
kultūroje gyvename ir laikomės jos tradicijų?” atsakau: ,,Jokiu
būdu, lietuvių renginiuose ir tarp savęs laikomės lietuviškų
tradicijų.”
Dėl vaikų vedimo į lietuviškus renginius galiu tik pasakyti, kad
tėvai mane ir brolį veždavosi į koncertus ir įvairiausius kitus
renginius. Jie neturėjo giminių, su kuriais būtų galėję mus palikti,
neturėjo pinigų mokėti kitiems už mūsų priežiūrą ir, turbūt
svarbiausia, norėjo mus nuo mažens pratinti dalyvauti
lietuviškuose kultūros renginiuose. Tokiu būdu pamilau operą ir
daugelį kitų kultūros sričių. Žinoma, jei vaikas nenustygsta vietoje ar
erzina aplinkinius žiūrovus, tėvai turėtų juos išsivesti
iš salės ir grįžti tik vaikams apsiraminus.