Mylėti savo tautą – ne nusikaltimas

GINTARAS VISOCKAS

Pasaulio išminčiai senų seniausiai įžvelgė svarbų gyvenimo dėsnį – nereikia skubėti švęsti pergalės. Mat pasiekta pergalė gali būti tik iliuzija, jog negandos liko nuošalyje. Arba per didžiausius vargus ir kančias iškovota pergalė gali tereikšti, jog dabar, pasiekus pačią aukščiausią kalno viršūnę, prasideda nenumaldomas kritimas žemyn. Ar, nutilus Nepriklausomybės šventės šurmuliui, turime teisę pasidžiaugti pergale? Ši Kovo 11-oji parodė, jog Lietuva – ne viską praradusi. Lemiamu, dramatišku laiku vis dar sugebame susiburti, susivienyti. O susivieniję neleidžiame kitiems mūsų stumdyti, niekinti ir žeminti.

2013-ųjų eitynės Gedimino prospektu buvo išties gausios, nors mūsų neprieteliai susirinkusiųjų skaičių vis mažino maždaug per pusę. 2013-ųjų eitynės buvo išties korektiškos – jokių rimtesnių atvejų neįvyko. Mūsų nedraugai įsiutę – nėra prie ko prisikabinti. Bet svarbiausia, kad 2013-ųjų eitynės įvyko, nepaisant Vilniaus miesto valdžios milžiniškų trukdžių. Ir jos surengtos būtent ten, kur ir turėjo šurmuliuoti – Gedimino prospekte, o ne kažkur paupyje, tarsi mes Kovo 11-ąją būtume nusprendę pažvejoti.

Labai svarbi ir aplinkybė, jog globalistams bei kosmopolitams nepavyksta mūsų apmulkinti, esą savo Laisvės dieną lietuviai turėtų švęsti tyliai, be tautiškų vėliavų, be lietuviškų šūkių. Be apmąstymų, kodėl nuolat mažėja, traukiasi, nyksta lietuviškoji erdvė. Šį kartą aiškiai parodėme, jog nesame veršių tauta, kuri Nepriklausomybės dieną švenčia istoriniame Gedimino prospekte... žaisdama krepšinį. Tarsi kamuolio į krepšinį negalėtume pamėtyti kurią nors kitą dieną, sakykime, kovo 12-ąją.

O ar turime teisę nusiraminti, jog gyvenimas nuo šiol klostysis Lietuvai palankesne kryptimi? Ar šiandien globalistams, kosmopolitams, lenkintojams, rusifikatoriams, lietuvių kalbos darkytojams dažnusyk pataikaujanti mūsų valdžia taps principingesnė, patriotiškesnė? Čia praverstų filosofiška išmintis: ,,Protingi pergalių švęsti neskuba.” Kovo 11-osios išvakarėse šnekučiavausi su Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) vadovu Juliumi Panka. Pokalbio būta gana atviro. LTJS vadovas sutiko atsakyti į visus rūpimus klausimus. Kai kurias LTJS vadovybės pastabas verta įsidėmėti. Jos padės giliau suprasti šiandieninių antilietuviškų karų dydžius. Leis suvokti, kokios milžiniškos ir klastingos jėgos metamos prieš tuos, kurie norėtų išlikti lietuviais.

Pirmiausia derėtų atkreipti dėmesį į Vilniaus valdžios pastangas manipuliuoti teisinėmis priemonėmis. LTJS vadovo tvirtinimu, patį pirmą prašymą dėl eitynių Vilniaus savivaldybei jie pateikė dar praėjusių metų lapkričio mėnesį. 2012-ųjų gruodžio pradžioje savivaldybė svarstė prašymą ir davė žodinį sutikimą. Tiesa, savivaldybės atstovai tvirtino dar nežiną visos valstybinių švenčių programos, taigi apsidraudė dėl galimų pataisymų. Prabėgus savaitei po duoto žodinio sutikimo, LTJS atstovai sužinojo, jog negalės 2013-ųjų kovo 11-ąją žygiuoti Gedimino prospektu 4 val. po pietų, nes tuo metu šioje gatvėje numatomas – valstybės įstaigų organizuojamas renginys. Tautiškumą propaguojančiam jaunimui buvo pasiūlyta atoki Upės gatvė. Tada LTJS pateikė dar vieną prašymą, kuriame nurodė, jog nori žygiuoti būtent Gedimino prospektu, tačiau nėra itin svarbu, kurią valandą. Po savaitės LTJS vadovybė vėl buvo pakviesta į posėdį, kuriame buvo išdėstyta tokia nuomonė: 2013-ųjų kovo 11-ąją renginiai Vilniaus Gedimino prospekte organizuojami nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Taigi LTJS nariai neturės galimybės žygiuoti centrine sostinės gatve Kovo 11-ąją.

Toks atsakymas LTJS vadovui pasirodė sunkiai įtikinamas. Juk Gedimino prospektas – beveik 2-jų kilometrų ilgio. Nejaugi išties neįmanoma rasti mažytės bent 30-ies minučių atkarpėlės tautiškumą  pabrėžiančio jaunimo eitynėms? LTJS kreipėsi į Vilniaus administracinį teismą. Minėtas teismas vadovavosi nauja Susirinkimų įstatymo redakcija, kurioje išvardintos trys išimtinės dienos – Vasario 16-oji, Kovo 11-oji ir Liepos 6-oji – kada valstybės įstaigos ir Vilniaus savivaldybė turi pirmenybę organizuojant renginius.

Toks sostinės savivaldybės valdininkų elgesys buvo vėl apskųstas teismui. Šių metų kovo 4-ąją LTJS sulaukė naujos nutarties. Pasirodo, jog atsakovas, pripažindamas, jog patriotinių jėgų eitynės negali vykti Gedimino prospekte, neuždraudė paties renginio. Taigi LTJS vėl kreipėsi į Vilniaus savivaldybę. Naujame prašyme buvo pareikšta, jog tautiško jaunimo atstovai nori žygiuoti istorinėmis Pilies ir Didžiosios gatvėmis. Nejaugi LTJS noras šventės dieną žygiuoti būtent su Lietuvos praeitimi susijusiomis gatvėmis nesuprantamas?

Laimė, LTJS nenuleido rankų – ruošiasi naujiems teisiniams ginčams. Ar LTJS ir Vilniaus savivaldybės dvikova teismuose nebus beprasmė?  Čia  ir vėl derėtų prisiminti J. Pankos pastebėjimą: ,,Vilniaus savivaldybė vertėsi per galvą, kad tik nepaliktų nė vienos laisvos minutės mūsų eitynėms. Ji suko galvą, kokiais renginiais būtų galima užpildyti Gedimino prospektą nuo pat ryto iki sutemų. Viena vertus, baugu, kad metami tokie dideli valstybiniai  ištekliai būtent prieš mūsų pilietinę iniciatyvą. Kita vertus, per pastaruosius 23-jus metus mes pagaliau privertėme sostinės valdininkus dirbti – organizuoti renginius neapsiribojant vien valdiškais minėjimais.”

Tad pagarba savo tautai ir tokios pagarbos rodymas – joks nusikaltimas. Tik, žinoma, labai svarbu, kad ši meilė neapsiribotų vien eitynėmis. Mūsų laukia daug neįveiktų kliūčių. Ilgai džiaugtis pergalėmis neturime laiko.