Atsitiko todėl...
KAZIMIERA KUBILIENĖ
Perskaičiusi Vitalijos Dunčienės straipsnį „Kas mums
atsitiko”? („Draugas” 2009 m. sausio 31 d.) norisi
padiskutuoti autorės pasiūlyta tema.
Nemažai esu pragyvenusi prie sovietinės, komunistinės tvarkos.
Prisimenu, kad žodis „demokratija”, man skambėjo kaip
laimė, teisingumas.
Prie sovietų negalėjome keliauti į kitas šalis, buvome atskirti
nuo pasaulio. Nebuvo tiek technikos, stokojome prekių. Šiandien
pasižiūrėjus į Lietuvos kelius – visur rieda mašinos.
Pristatyta daug naujų namų. Labai išgražinti miestai, ypatingai
pagražėjo Vilnius. Atrodo, reikia džiaugtis ir dėkoti Europos Sąjungai.
Bet giliau paanalizavus, optimizmas pradingsta. Greitai daug namų
stovės tušti, nes paėmę paskolas žmonės, ypač jauni, nepagalvojo
apie paskolų išmokėjimą bankui. Daug jų lieka be darbo. Ir jeigu
pradės darytis sunkiau ir išvažiuos uždarbiauti į svetimas
šalis, gražų Lietuvos vaizdą gali pakeisti nelabai įdomus
gyvenimas.
Dar laukia sunkumai, kai mokslas taps mokamas ir kai mokytis galės tik
pinigingų tėvų vaikai. Jeigu mokinys vidutinis, tėvai tuščiom
kišenėm – apie mokslą gali negalvoti.
Ką mums duos mokama medicina – neaišku. Dabar jei reikia
atlikti papildomus tyrimus, jie yra mokami, nes be eilės, matome,
kokias sumas reikia mokėti.
Laukia nežinomybė. Kokiomis nuotaikomis mąstantis žmogus netrukus ims
gyventi? O vyrai ir moterys, išvažiavę uždarbiauti į svetimus
kraštus, palikę savo vaikus, tėvus ir artimuosius, kokie jie
gali būti? Ar gali žmogus džiaugtis, atskirtas nuo savo brangių žmonių?
Jis ir sugrįžęs į Lietuvą šypsotis užmiršta. Juk
sutikime, kad žmogus svetur gyvena lyg save įkalinęs kalinys. Jį puola
depresija, ilgesys. Tik labai stiprių nervų žmonės išlaiko.
Silpnesni stveriasi stiklelio arba raminančių vaistų. Dar žiauriau, kai
pasirenka amžinybę.
Aišku, yra žmonių, kurie neturi jausmų, negerbia tėvynės, tėvo,
motinos. Tokiems gerai. Kaip rusų dainoje – „Visur mano
tėvynė.” Aišku, kur jie užgrobė, ten jų tėvynė. Iš
Lietuvos žmonės išvažiuoja žmonės ne tokio intelekto – jie
gerbia tėvynę, artimuosius, todėl jiems yra labai sunku.
Dunčienė rašo, kad lietuviai neperka lietuviškų produktų
ir prekių, tik iš užsienio atvežtus produktus perka. Atleiskite,
bet su tuo nesutinku. Esu labai išranki maisto produktams ir esu
labai priešiška įvežtiems produktams iš kitų
kraštų. Nuėjęs į Lietuvos turgų negausi nei lietuviškų
daržovių, nei kiaušinių. Ką kalbėti apie kitus produktus. Turgus
yra verslininkų rankose, jų nuosavybė. Jie parduoda vietas
perpardavinėtojams. Ar kaimietis gali nusipirkti vietą?
Kaimiečiai yra visiškai atskirti, ypatingai sunku mažažemiams.
Pakalbi su kaimiečiais, baisu pasidaro. Jie nieko nemato. Sako, kad
anksčiau buvo rodomi filmai kaimuose, veždavo kaimiečius į koncertus,
cirkus. Buvo kultūros namai. Dabar vietoj kultūros namų tik samagonas
pasiliko.
Mažėja lietuvių tauta. Tai išvažiuoja, tai miršta, labai
mažėja gimstamumas. Žmonės nėra tikri dėl savo ateities. Mąstantis
žmogus galvoja, ką galės vaikui duoti, ar tik į skurdą paleisti. Visa
tai padarė mūsų vyriausybės, kur vieni sukčiai keitė kitus.
Prie komunistų buvo sunkūs laikai morališkai. Visko buvo mažiau,
bet buvo užtikrinimas. Tu galėjai baigti mokslą, o žmogui, manau, tai
yra svarbu – kaip duona. Darbas buvo užtikrintas, jį gausi
visada, baigęs mokslą – gauni paskyrimą. Apsirgęs darbo
neprarasdavai. Gydymas buvo užtikrintas, nors viskas ne aukštos
kokybės.
Nepagalvokit, kad gailiuosi komunizmo. Jokiu būdu. Aš
prieš 19 metų irgi stovėjau prie Kauno, prie radijo stoties.
Bijojome, kad Kauno stoties ir televizijos neužpultų kolaborantai.
Svajonės buvo ne apie turtus, o tik kad Lietuva būtų laisva,
demokratiška. O demokratijos taip norėjosi. Gaila, kad viskas
gavosi ne taip, kaip svajojom.
Reikėjo Seimą pulti anksčiau, prie ankstesnės Vyriausybės. Prie
Brazausko, Kirkilo, kurie taip nualino ir prichvatizavo, išvogė.
Ši nauja Vyriausybė dar tik pradėjo dirbti.
Aš smurto nepripažįstu, bet kaip kitaip gali eilinis žmogus
atkreipti į save dėmesį? Anais metais prie Seimo buvo susirinkę
pagyvenę žmonės, jie taikiai reiškė savo nepasitenkinimą. Tai
iš jų buvo tik pasijuokta, kad su klibančiais dantimis kalba.
Tai va, kokia eilinių žmonių žodžio vertė mūsų valdantiesiems. Žmonės
ėjo gelbėti Seimą ir kitas svarbias vietas, o susilaukė tik tokio
įvertinimo. Ar jie ir toliau turi gerbti valdžią ir tylėti?
Viskas tapo tik stambus verslas, sukčiai viską paėmė į savo rankas.
Jeigu kas bandė pasipriešinti ar išaiškinti, tuos
sunaikino. Žinome Kiesų, V. Pociūną ir kt. Tai ką gali kalbėti eilinis
žmogus prieš tokią mafiją? Pagal Algimantą Matulevičių, ir
prezidentas klano pusėje. Ką kalbėti apie tokias aferas kaip
„LeoLT”.
Dabar aš žodį „demokratija” suprantu taip:
galingesnis apiplėšia silpnesnį! Tokia kol kas Lietuvos
demokratija. Aišku, kuriantis valstybei yra sunkumų, bet ne
tokių, kaip Lietuvoje. Amerikoje irgi yra visko buvę, apie tai
rašoma knygoje „Džiunglės”, bet ne dabartiniu laiku.
Viskas yra pasikeitę, žmonių mąstysena, pasaulis ištobulėjo.
Sutinku, kad galima išgyventi visus sunkumus, bet kartu –
visa tauta. Negalima, kad vieni apgavysčių keliu pusinaudoję klestėtų,
o liaudį stumtų į skurdą.
Turėkime vilties, viltis miršta paskutinė. Gal dabartinė
Vyriausybė bus sąžininga ir dirbs Lietuvos žmonėms? Gal
išaiškins visas apgavystes ir tvarkysis, kaip reikia
tvarkytis mažai valstybei? Per rinkimus tikėkimės geresnio prezidento
sulaukti. Tikėkime, kad gal nebus, kad keletas milijonierų, o visi kiti
– skurdžiai. Mes per maža valstybėlė turėti milijonierius. Dar
palaukime, gal pasikeis tvarka. O jeigu viskas eis sena srove, tuomet
reikia visiems vieningai kovoti prieš blogybes.
Sėkmės tau, Lietuva. Te suklesti tiesa, meilė žmogui ir tėvynei. O Vyriausybei linkim protingų ir sąžiningų galvų.
Citata:
Anksčiau žodis „demokratija”, man skambėjo kaip laimė,
teisingumas. Dabar aš šį žodį suprantu taip: galingesnis
apiplėšia silpnesnį!