Mūsų kartos tikslas užsienyje nėra atkurti Lietuvą – tai jau buvo padaryta

JURGITA RAŠKEVIČIŪTĖ
Specialiai ,,Draugui” iš New York

Amerika – emigrantų šalis, įvairių tautų, tarp jų, žinoma, ir lietuvių, kraštas. Atvykę čia, kiekvienas bandome išgyventi, kaip išmanome: dirbame padavėjais, kasininkais, darbininkais; kam labiau pasiseka, sukuria savo verslą. Taip gyvenant retam iš mūsų terūpi lietuviškumas, o tuo labiau, kaip jį skleisti svetur. Stengiamės tik išgyventi. Pabėgę iš gimtinės, tikimės rojų atrasti čia. Tačiau yra vienas lietuvis Niujorke (New York), kurio tikslas yra ne tik išgyventi svetur, bet ir padėti. Padėti savo tautiečiams bent maža dalele sugrįžti į gimtinę, sužinoti, suprasti ir pajusti, ką per daugelį metų turbūt jau pamiršome. Tas žmogus – vienas iš internetinės TV laidos ,,AmericaLTV” sumanytojų ir vykdytojų Mykolas Gudelis.

– Kada atvykote gyventi į JAV? Kodėl pasirinkote būtent šią šalį?

– Į JAV atvažiavau 2005 m. rugsėjo 7 d. Neatvažiavau „gyventi”, atvažiavau studijuoti. Rugsėjo 7 d. buvo oficiali pirmoji mokslų diena koledže, į kurį atvykome 2005 metais. Nuo tada ir esame JAV. Gyvenome tikroje JAV skylėje – Vakarų Merilende (Maryland), netoli Vakarų Virdžinijos (Virginia) valstijos sienos, Apalačių kalnų papėdėje. Tai vienas skurdžiausių regionų visoje šalyje. Dvejus metus praleidome, kaip sako amerikiečiai, „in the middle of nowhere’’, tik šiuo atveju tai nėra literatūrinis pagražinimas ar laki frazė, bet gyvenimo faktas, kurį teko išgyventi: „rednecks”, po šiukšlių dėžes besiknaisiojančios meškos, miškuose, treileriuose įkurtos amfetamino laboratorijos – tai buvo mūsų realybė. Atvažiavus iš Vilniaus, tai buvo tikras „kultūrinis šokas”! (Juokiasi)

– Kada atvykote į Niujorką?

– Atvažiavau 2006 m. gruodžio mėnesį pradėti pavasario semestro New School of Social Research.

– Kodėl pasirinkote šį miestą?

– Niujorką pasirinkau dėl trijų priežasčių: rinkausi gerą universitetą, norėjau ištrūkti iš „middle of nowhere’’, na, ir, žinoma, buvau suviliotas miesto legendos. Tada atrodė, kur daugiau Amerikoje gyventi, jei ne Niujorke? Dabar taip negalvoju.

– Ar yra ilgesys savo gimtinei?

– Visada yra ilgesys gimtinei, kaipgi be jo. Bet tą ilgesį juk ir pajunti tiktai tada, kai nebūni gimtinėje. Ilgesys yra nelengvas, bet geras jausmas.

– Ar planuojate sugrįžti į Lietuvą, ar žadate čia pasilikti?

– Kaip sako, žmogus planuoja, o Dievas iš to juokiasi! Bus matyti. Kol kas dar daug darbų čia nuveikti reikia. Jei jau pradėjau, tai planuoju ir pabaigti, po to – žiūrėsim.

– Kuo šiuo metu užsiimate? Ar patinka tai, ką darote?

– Studijuoju magistrantūroje. Taip pat vykdau „AmericaLTV” projektą. Tiesa, dar truputį dirbu vienoje „kontoroje”. „Kontoroje” dirbti visiškai nepatinka, o studijuoti ir vykdyti „AmericaLTV” projektą – labai patinka, nors lygiai taip pat tai yra laaaaaaaaaabai sunku.

– Aktyviai dalyvaujate lietuviškoje veikloje Niujorke: vedate „AmericaLTV” žinias, lankote renginius ir pan. Kodėl įsitraukėte į šią veiklą?

– Geriausias darbas, kai darai, kas patinka. Bet retai tai sutampa su geru atlyginimu. Tokiu atveju ,,AmericaLTV’’ yra ne darbas, nes neneša jokio asmeninio pelno, netgi atvirkščiai, turi pats iš savo kišenės pastoviai mokėti, kad šis projektas judėtų į priekį. Na, o kodėl įsitraukiau į šią veiklą? Padariau didelę klaidą. Anksčiau rašydavau, po to pagalvojau, kad filmuoti ir rodyti yra lengviau nei rašyti. Bet čia ir buvo didžiausia klaida. Filmuoti ir rodyti yra dešimt kartų sunkiau. Bet kažkas turi tai daryti. Kiek mus, čia gyvenančius, gali „maitinti” programomis iš Lietuvos? Tai nėra blogai, bet ar jie ten žino, kaip ir kuo mes čia gyvename? O ir patys, ar daug žinome vieni apie kitus? Nelabai, nes tai nelabai įmanoma. Vyksta visko daug, bet šalis didelė, o lietuviai čia išsibarstę, vienu metu visur nebūsi. Tokiu atveju TV padeda: nespėjai kažkur nueiti, nežinojai, kad vyksta, įsijunk internetą ir eik į TV kanalą. Jei mūsų darbas gerai atliktas, pasijausi kaip pats ten pabuvęs.

– Kaip susidomėjote televizija?

– Paprasta. Mano tėtis buvo kino operatorius, vėliau dvidešimt metų dirbo operatoriumi Lietuvos televizijoje.

– Ką manote apie NYC lietuviškos televizijos ateitį?

– Visų pirma, tai ne NYC lietuviška televizija, bet ,,AmericaLTV’’, t. y. visos Amerikos lietuviška televizija, todėl tokia ir ateitis, kaip sako amerikiečiai: „Dangus – riba’’.

– Ar Jums svarbu išlaikyti lietuviškumą? Kodėl?

– Visų pirma, nežinau, kas yra tas „lietuviškumas’’. Žinau tik tiek, kad gimiau ir augau Lietuvoje, kad kalbu lietuviškai, kad teritorija, kurioje gimiau (nesvarbu, kaip pavadinsim – šalis, valstybė, tauta, nacionalinė teritorija), turi tam tikrą istoriją. Pasiilgstu lietuviškos gamtos, kaimo… Ar tai yra „lietuviškumas’’, aš nežinau. Kadangi nežinau, kas yra „lietuviškumas’’, tai ir nežinau, kaip ir už kurio galo jį „laikyti’’. Patinka lietuviškas maistas, patinka lietuviška šnekta, kurios nesiruošiu išsižadėti, turiu draugų Lietuvoje ir tiek. Gyvenu ir stengiuosi laiką leisti prasmingai.

Manau, problema yra ta, kad mes galvojame jau prieš mus sukurtomis sąvokomis, kurias, dar nepradėjus vystytis mūsų minčiai, jau bandome pateisinti, bandome atsakyti į klausimus, kurių net nebuvo užduota. Tėvynė, lietuviškumas, tauta, tautiškumas (o galbūt nacionalizmas?) – visa tai XIX amžiaus sąvokos, kurias šiandieną turime įvertinti ir pergalvoti iš naujo. Pažiūrėkite, ką reiškia „išlaikyti” lietuviškumą? Niekas iš manęs jo šiandieną jėga atimti negrasina, tai ir „laikyti” nėra ką. O ką reiškia „lietuviškumas”? Aš irgi nežinau – kalbu lietuviškai, kertu kiaulieną, skaitau lietuvišką spaudą, su draugais taip pat bendrauju lietuviškai ir tiek. Nieko specialiai nedarau, kas būtų oficialiai įvertinta kaip „lietuviškumas”, tiesiog esu savimi ir tiek. Universitete angliškai, namie lietuviškai kalbame, na, ir ką? Vienas kitam visiškai netrukdome.

Ir apskritai, Lietuva jau dvidešimt metų kaip laisva, tai kas toliau? Turime dvi galimybes: ir toliau ieškoti liaudies priešų arba žiūrėti į ateitį ir bandyti ją teigiamai įtakoti. Supraskime, mes, mūsų karta užsienyje, nesame diaspora. Esame transnacionalai. Mūsų tikslas nėra būnant užsienyje atkurti Lietuvą – tai jau buvo padaryta. To negalima pakartoti, tai neįmanoma. Todėl ką galime daryti, tai kurti, bet ne atkurti ją. Kaip kas išmano – studijuoti, kurti, užsiimti naujomis iniciatyvomis, menais, sumanymais. O kaip kitaip? Su vėliavomis ir šakėmis šaukiant „valio”? Tai darė bolševikai 1917 metais.

– Ką galvojate apie išeivijos žiniasklaidą (spaudą, radiją, TV, internetą)? Ar jai lemta išlikti ir, jei taip, kokiu formatu?

– Išeivijos žiniasklaida išliks tol, kol ji bus reikalinga skaitytojui, žiūrovui ar klausytojui… Jeigu jiems to nereikės – niekas nepadės. Pažiūrėkite, vieni projektai atsiranda ir po metų kitų miršta, kiti ne. Iš kitos pusės, labai daug kas priklauso nuo žmonių, kurie tą žiniasklaidą kuria. Tačiau viena aišku, kad dabartinė lietuviška žiniasklaida JAV yra neprogresyvi. Vis žvalgosi ir žvalgosi atgal užuot žiūrėję į priekį. Pasikeitus demografiniam santykiui, t. y. vis daugiau jaunų lietuvių atvažiuojant į JAV, „sustabarėjusi”’ žiniasklaida, be abejo, žlugs. „Sustabarėjusi” – tai nereiškia tiktai technologijos, tai reiškia mąstymas, forma, procesas, išradingumas. Na, o dėl technologijų, ar galite įsivaizduoti tokį scenarijų: atsikeliate ryte ir staiga suvokiate, kad šioje pasaulio dalyje nebėra interneto? Kas tada? Košmaras! Be abejo, internetas jau labai greitai pakeis ir TV, ir „popierinius’’ laikraščius. Tik pagalvokite, gyvename XXI amžiuje, postmodernizmo, o gal ir postpostmodernizmo laikotarpiu, o kažkur pasaulyje yra kertami medžiai popieriaus gamybai. Sunkiai suvokiama ar ne?

– Kokia Jūsų nuomonė apie dvigubos pilietybės įstatymą? Ar jo reikia, ar ne?

– Ar reikalingas dvigubos pilietybės įstatymas, spręsti Lietuvos valstybei. Ji turi atsakyti į klausimą, ar gali sau leisti prarasti beveik milijoną piliečių. Jeigu gali, vadinasi, jai jų ir nereikia.

– Kaip vertinate buvusio LR užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko paskelbtą šūkį „Globali Lietuva’’?

– Vertinu gerai. Tai buvo pirmas rimtesnis bandymas atverti Lietuvą pasauliui ir įsileisti „pasaulį’’ į Lietuvą, o tiksliau, bandymas įsileisti „pasaulį” į lietuvio sąmonę. Lietuva, kaip šalis, jau seniai yra globali, tai faktas, nesvarbu, ar tai mums patinka, ar nepatinka.

– Kokių turite planų ir ambicijų dėl tolimenės savo ateities?

– Planų turiu ir nemažų, tačiau pasilaikysiu juos sau, nes, kaip minėjau pokalbio pradžioje, nenoriu Dievo prajuokinti.

– Ar ją siejate su televizija?

– Be abejo. ,,America LTV’’ yra progresyvus ir labai reikalingas projektas. Tai įrodo ir didėjantis žiūrovų skaičius, ir jų teigiami atsiliepimai. Projekto vykdymui ir vystymui reikia labai daug pastangų, energijos ir laiko. Deja, niekas savaime nepasidaro. Bet negali nuvilti žmonių, kurie jau tapo ištikimais Amerikos lietuvių televizijos žiūrovais.Tikrai sieju savo ateities veiklą su šiuo projektu.