APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO

foto

Lietuvos tūkstantmečio minėjime Baltimore mieste kovo 1 dieną: Joana Vaičiulaitytė-Buivienė, Janina Brasauskienė, Kęstutis Česonis. V. Brasausko nuotr.

Didžiausia vertybė – kalba
JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net


Vienas mano draugas, klausęsis mano kalbos Lietuvos tūkstantmečio minėjime Baltimore mieste, stebėjosi, kad aš visiškai priešingai kalbėjau, nei istorikas prof. Egidijus Aleksandravičius, kalbėjęs Londone lietuvių jaunimui Vasario 16-ajai paminėti skirtoje diskusijoje. Profesoriaus kalbos ištraukos yra internete (,,Delfi”, 2009 m. vasario 17 d.), jas buvau ir aš skaitęs, bet nebuvau sužavėtas.

Anot tą kalbą aprašiusios Vilmos Okunevičiūtės, istorikas kalbėjo apie patriotizmo psichologiją ir psichologinius motyvus, prieš tai pabrėžęs, kad kalbės apie tai ne todėl, jog svetur gyvenantys lietuviai privalo būti patriotais, nes taip tėvynė šaukia, bet todėl, kad viso šito neturint, – dar blogiau. Jei ji tiksliai atpasakoja istoriko kalbą, tai galime tik džiaugtis, ypač kai jis kalbėjo: „Koks didžiulis psichologinis pasitenkinimas turėt savo lizdą, savo atminties pasakojimą. Jo neturint, jį praradus pasidaro dar blogiau, negu kartais buvo. Turėti psichologinį patriotinį jausmą yra didelė dovana. Neprivalai, bet ar sugalvojai ką geriau?” Deja, po šių žodžių, bent man atrodo, istorikas nuėjo į lankas. Nuėjo į lankas, benagrinėdamas lietuvių kalbos vertę lietuviškumui:

„Nesakau, kad kalba nėra vertybė. Jokia kita kalba nekalbu taip gerai, kaip lietuviškai. Bet, jeigu mes į didįjį pasaulį išeidami uždarysime savo lietuviškumo turinį tik į filologijos kategorijas, pasidarysime tokie pat jautrūs kaip plono stiklo taurės. Tai trapu, tik – vienas sluoksnis. Tapatumas įvairių tautų įvairiais laikais rėmėsi nebūtinai vienu šiuo sluoksniu.” O aš, savo kalboje Baltimore teigiau, kad mes praradome savo didžiulę valstybę, ne tik todėl, kad buvome negausūs palyginti su slavais, bet ir kad mūsų kaimynų – rusų, lenkų, vokiečių – tapatumas rėmėsi kalba ir jie užgrobtus kraštus rusino, lenkino, vokietino. Štai ukrainiečių knygoje (,,The Ukrainians of Maryland”) rašoma: „Ukrainiečiai mielai pasidavė lietuvių valdymui, nes buvo apsaugoti nuo totorių. Be to, slavų kalba tapo oficiali kalba ir slavų papročiai įsigalėjo administracijoje, teismuose, teisėje ir religijoje. Lietuva tapo slaviška valstybe.” Tai va, kas atsitiko su valstybe, kuri visiškai nesirėmė kalbos tapatumu, tai yra – lietuvių kalba. O kad ji nesirėmė, patvirtina ir profesorius: „Kalbėdami apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, einam prie klausimo, koks senųjų lietuvių tapatumas? Ar Vytautas su Jogaila būtinai turėjo kalbėti lietuviškai? Sako, kad kalbėjo, kai nenorėjo, kad lenkai suprastų. Bet akivaizdu, kad šiai publikai jųjų kalbos turėjimas ar neturėjimas nebuvo joks argumentas lietuviškumui. Jie buvo lietuviai dėl savo genealoginės atminties. Ne kalba buvo esmė. Buvo tam tikri politinės civilizacijos bruožai, kuriuos sukūrė lietuvių gentis, suformuodama tą valstybę, užkariaudama didelius Europos plotus. Ir jų lietuviškumas ne šiandieniniu (filologiniu) supratimu buvo grįstas, o jų bendra genealogine atmintimi, protėvių pagarba...”

Deja, užuot padaręs išvadą, kad kalbos praradimas buvo didžiausia klaida ir net nelaimė Lietuvai, Aleksandravičius teigė, jog kalbos turėjimas ar neturėjimas nebuvo joks argumentas lietuviškumui. Ar mūsų bajorijos visiškas sulenkėjimas nėra rimtas argumentas? Keistas ir jo duotas pavyzdys: „Liublino unijos išvakarėse Mikalojui Radvilai Juodajam nereikėjo įrodinėti lietuviškumo. Jis kalbėjo lenkiškai, žodžiais mušėsi Liublino seime gindamas Lietuvos atskirumą – lenkiškai, bet tokio patriotizmo, kokį jis tada išreiškė, nežinau, ar rašytiniuose šaltiniuose dar galima surasti.” O iš tikro nebūtų reikėję jam taip kalbėti, jei tuometiniai Lietuvos bajorai būtų branginę lietuvių kalbą, nebūtų taip greitai sulenkėję ir praradę valstybės. Jie mirė Lietuvai, susižavėję svetimo krašto kalba, svetimais blizgučiais. Lietuvą, nors mažutę, atstatė baudžiauninkų palikuonys, išlaikę lietuvių kalbą, tuo pačiu, jau istoriko minėtą, genealoginę atmintį, pagarbą protėviams ir ne bajorams, bet tokiems pat baudžiauninkams, kaip ir jie.

Istorikas prof. Aleksandravičius nėra pirmasis siūlantis keistus receptais svetur gyvenantiems lietuviams. 2007 m. rugpjūčio 23 d. ,,Drauge” buvo išspausdintas straipsnis „Turime dvi galimybes: pažinti pasaulį arba slėptis po trispalve”. Autoriaus receptas buvo: „Manau, būtų kur kas geriau, jei kurį laiką pamirštume, kad esame lietuviai, ir pabandytumėme kurį laiką pabūti pasaulio piliečiais. Įgyta patirtis labai praverstų grįžus tėvynėn.” Tai va, vienas aiškina jaunimui, kad išėję į didįjį pasaulį neuždarytų savo lietuviškumo tik į filologijos kategoriją, kitaip tariant, į lietuvių kalbą, o kitas, atsidūręs Amerikoje, siūlo pabūti ne lietuviais, bet pasaulio piliečiais. Kai tuo tarpu amerikiečiai ieško savo etninių šaknų, jomis didžiuojasi. Amerikos juodieji net kuria savo dirbtines šventes (Kwanzaa), išgalvoja naujus vaikų vardus, norėdami atsiriboti nuo europinės – anglosaksiškos kultūros. Bet lietuvis, ištrūkęs iš blogio imperijos, pasijunta nepilnavertis laisvėje ir ieško ko kito save patobulinti.

Savo laiku apie tai užsiminė dr. Kazys Almenas. Jis sakė, kad kai žmogus nepatinka pats sau, tai jis nori būti kitu. Štai rašytoja trankėsi po Aziją, ieškodama laimės ir stiprybės budizme, leidosi būti mokoma ir gydoma lamų, kol mirtinos ligos prispausta grįžo į Lietuvą ir mirties akivaizdoje ramybę atrado krikščioniškoje maldoje.

Prieš keliolika metų į Lietuvą iš Filipinų atvykęs šarlatanas, pasiskelbęs stebukladariu, pritraukė minias pasigydyti norinčių lietuvių, buvo priimtas Seime ir nuvestas dviejų ministrų į tuometinio Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio kabinetą pasimelsti prie šv. Panelės statulėlės. Pamename, kaip ir buvusį Prezidentą Rolandą Paksą ir kitus valdžios pareigūnus „gydė” ir jiems patarinėjo gruzinė „stebukladarė”...

Savo gyvenamos vietovės laikrašty radau aprašymą apie čia apsigyvenusius imigrantus iš Rusijos, kaip jie suveža savo vaikus mokyti rusų kalbos, istorijos, rusų papročių. Savo vaikus atveža ir ukrainiečiai, ir baltarusiai. Ak, kaip pastariesiems sunku atsikratyti „didžiojo brolio”. Įdomu, kad 2006 metais surengtame valsčiaus (county) gyventojų surašyme, 4,519 užsirašė esantys rusų kilmės, 1,021 ukrainiečių ir 1,008 lietuvių. Nustebau, kad šiame Maryland valstijos turtingiausiame valsčiuje gyvena tiek lietuvių. Nematau jų nei lietuviškose pamaldose, nei renginiuose, bet jie aiškiai save laiko lietuviais. Taigi, jų lietuviškumas, kaip prof. E. Aleksandravičius minėjo, grįstas genealogine atmintimi, protėvių pagarba. Jie bus tie, apie kuriuos profesorius savo kalboje teigė: „Jeigu lietuvių yra tiek, kiek jų skaito lietuvišką spaudą, tai jų beveik nėra. Mes jų atsisakėm.” Bet ar mes jų atsisakėme? Tikrai ne. Amerikos lietuvių visuomeninėje veikloje dalyvavo ir dalyvauja ir mišrių šeimų atstovai, ir senosios emigracijos atžalos, nekalbančios lietuviškai. Visiems yra vietos. Tačiau, atrodo, daugelis pasirinko savo lietuviškumą išreikšti tik gyventojų apklausose. O žiloje senovėje dalis lietuvių patys atsižadėjo gimtosios kalbos, sulenkėdami ir pagaliau paskęsdami slavų jūroje. Deja, toks mūsų tautos likimas, kaip Šv. Evangelijoje (Mato) – „Daug pašauktų, bet maža išrinktų.”