APMĄSTYMAI IŠ ELLICOTT MIESTELIO
Lietuvos tūkstantmečio minėjime Baltimore mieste kovo 1 dieną: Joana Vaičiulaitytė-Buivienė, Janina Brasauskienė, Kęstutis Česonis. V. Brasausko nuotr.
Didžiausia vertybė – kalba
JUOZAS GAILA
gaila1@verizon.net
Vienas mano draugas, klausęsis mano kalbos Lietuvos tūkstantmečio
minėjime Baltimore mieste, stebėjosi, kad aš visiškai
priešingai kalbėjau, nei istorikas prof. Egidijus
Aleksandravičius, kalbėjęs Londone lietuvių jaunimui Vasario 16-ajai
paminėti skirtoje diskusijoje. Profesoriaus kalbos ištraukos yra
internete (,,Delfi”, 2009 m. vasario 17 d.), jas buvau ir
aš skaitęs, bet nebuvau sužavėtas.
Anot tą kalbą aprašiusios Vilmos Okunevičiūtės, istorikas
kalbėjo apie patriotizmo psichologiją ir psichologinius motyvus,
prieš tai pabrėžęs, kad kalbės apie tai ne todėl, jog svetur
gyvenantys lietuviai privalo būti patriotais, nes taip tėvynė
šaukia, bet todėl, kad viso šito neturint, – dar
blogiau. Jei ji tiksliai atpasakoja istoriko kalbą, tai galime tik
džiaugtis, ypač kai jis kalbėjo: „Koks didžiulis psichologinis
pasitenkinimas turėt savo lizdą, savo atminties pasakojimą. Jo
neturint, jį praradus pasidaro dar blogiau, negu kartais buvo. Turėti
psichologinį patriotinį jausmą yra didelė dovana. Neprivalai, bet ar
sugalvojai ką geriau?” Deja, po šių žodžių, bent man
atrodo, istorikas nuėjo į lankas. Nuėjo į lankas, benagrinėdamas
lietuvių kalbos vertę lietuviškumui:
„Nesakau, kad kalba nėra vertybė. Jokia kita kalba nekalbu taip
gerai, kaip lietuviškai. Bet, jeigu mes į didįjį pasaulį
išeidami uždarysime savo lietuviškumo turinį tik į
filologijos kategorijas, pasidarysime tokie pat jautrūs kaip plono
stiklo taurės. Tai trapu, tik – vienas sluoksnis. Tapatumas
įvairių tautų įvairiais laikais rėmėsi nebūtinai vienu šiuo
sluoksniu.” O aš, savo kalboje Baltimore teigiau, kad mes
praradome savo didžiulę valstybę, ne tik todėl, kad buvome negausūs
palyginti su slavais, bet ir kad mūsų kaimynų – rusų, lenkų,
vokiečių – tapatumas rėmėsi kalba ir jie užgrobtus kraštus
rusino, lenkino, vokietino. Štai ukrainiečių knygoje (,,The
Ukrainians of Maryland”) rašoma: „Ukrainiečiai
mielai pasidavė lietuvių valdymui, nes buvo apsaugoti nuo totorių. Be
to, slavų kalba tapo oficiali kalba ir slavų papročiai įsigalėjo
administracijoje, teismuose, teisėje ir religijoje. Lietuva tapo
slaviška valstybe.” Tai va, kas atsitiko su valstybe, kuri
visiškai nesirėmė kalbos tapatumu, tai yra – lietuvių
kalba. O kad ji nesirėmė, patvirtina ir profesorius: „Kalbėdami
apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, einam prie klausimo, koks
senųjų lietuvių tapatumas? Ar Vytautas su Jogaila būtinai turėjo
kalbėti lietuviškai? Sako, kad kalbėjo, kai nenorėjo, kad lenkai
suprastų. Bet akivaizdu, kad šiai publikai jųjų kalbos turėjimas
ar neturėjimas nebuvo joks argumentas lietuviškumui. Jie buvo
lietuviai dėl savo genealoginės atminties. Ne kalba buvo esmė. Buvo tam
tikri politinės civilizacijos bruožai, kuriuos sukūrė lietuvių gentis,
suformuodama tą valstybę, užkariaudama didelius Europos plotus. Ir jų
lietuviškumas ne šiandieniniu (filologiniu) supratimu
buvo grįstas, o jų bendra genealogine atmintimi, protėvių
pagarba...”
Deja, užuot padaręs išvadą, kad kalbos praradimas buvo
didžiausia klaida ir net nelaimė Lietuvai, Aleksandravičius teigė, jog
kalbos turėjimas ar neturėjimas nebuvo joks argumentas
lietuviškumui. Ar mūsų bajorijos visiškas sulenkėjimas
nėra rimtas argumentas? Keistas ir jo duotas pavyzdys: „Liublino
unijos išvakarėse Mikalojui Radvilai Juodajam nereikėjo
įrodinėti lietuviškumo. Jis kalbėjo lenkiškai, žodžiais
mušėsi Liublino seime gindamas Lietuvos atskirumą –
lenkiškai, bet tokio patriotizmo, kokį jis tada
išreiškė, nežinau, ar rašytiniuose
šaltiniuose dar galima surasti.” O iš tikro nebūtų
reikėję jam taip kalbėti, jei tuometiniai Lietuvos bajorai būtų
branginę lietuvių kalbą, nebūtų taip greitai sulenkėję ir praradę
valstybės. Jie mirė Lietuvai, susižavėję svetimo krašto kalba,
svetimais blizgučiais. Lietuvą, nors mažutę, atstatė baudžiauninkų
palikuonys, išlaikę lietuvių kalbą, tuo pačiu, jau istoriko
minėtą, genealoginę atmintį, pagarbą protėviams ir ne bajorams, bet
tokiems pat baudžiauninkams, kaip ir jie.
Istorikas prof. Aleksandravičius nėra pirmasis siūlantis keistus
receptais svetur gyvenantiems lietuviams. 2007 m. rugpjūčio 23 d.
,,Drauge” buvo išspausdintas straipsnis „Turime dvi
galimybes: pažinti pasaulį arba slėptis po trispalve”. Autoriaus
receptas buvo: „Manau, būtų kur kas geriau, jei kurį laiką
pamirštume, kad esame lietuviai, ir pabandytumėme kurį laiką
pabūti pasaulio piliečiais. Įgyta patirtis labai praverstų grįžus
tėvynėn.” Tai va, vienas aiškina jaunimui, kad
išėję į didįjį pasaulį neuždarytų savo lietuviškumo tik į
filologijos kategoriją, kitaip tariant, į lietuvių kalbą, o kitas,
atsidūręs Amerikoje, siūlo pabūti ne lietuviais, bet pasaulio
piliečiais. Kai tuo tarpu amerikiečiai ieško savo etninių
šaknų, jomis didžiuojasi. Amerikos juodieji net kuria savo
dirbtines šventes (Kwanzaa), išgalvoja naujus vaikų
vardus, norėdami atsiriboti nuo europinės – anglosaksiškos
kultūros. Bet lietuvis, ištrūkęs iš blogio imperijos,
pasijunta nepilnavertis laisvėje ir ieško ko kito save
patobulinti.
Savo laiku apie tai užsiminė dr. Kazys Almenas. Jis sakė, kad kai
žmogus nepatinka pats sau, tai jis nori būti kitu. Štai
rašytoja trankėsi po Aziją, ieškodama laimės ir stiprybės
budizme, leidosi būti mokoma ir gydoma lamų, kol mirtinos ligos
prispausta grįžo į Lietuvą ir mirties akivaizdoje ramybę atrado
krikščioniškoje maldoje.
Prieš keliolika metų į Lietuvą iš Filipinų atvykęs
šarlatanas, pasiskelbęs stebukladariu, pritraukė minias
pasigydyti norinčių lietuvių, buvo priimtas Seime ir nuvestas dviejų
ministrų į tuometinio Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio kabinetą
pasimelsti prie šv. Panelės statulėlės. Pamename, kaip ir buvusį
Prezidentą Rolandą Paksą ir kitus valdžios pareigūnus
„gydė” ir jiems patarinėjo gruzinė
„stebukladarė”...
Savo gyvenamos vietovės laikrašty radau aprašymą apie čia
apsigyvenusius imigrantus iš Rusijos, kaip jie suveža savo
vaikus mokyti rusų kalbos, istorijos, rusų papročių. Savo vaikus atveža
ir ukrainiečiai, ir baltarusiai. Ak, kaip pastariesiems sunku
atsikratyti „didžiojo brolio”. Įdomu, kad 2006 metais
surengtame valsčiaus (county) gyventojų surašyme, 4,519
užsirašė esantys rusų kilmės, 1,021 ukrainiečių ir 1,008
lietuvių. Nustebau, kad šiame Maryland valstijos turtingiausiame
valsčiuje gyvena tiek lietuvių. Nematau jų nei lietuviškose
pamaldose, nei renginiuose, bet jie aiškiai save laiko
lietuviais. Taigi, jų lietuviškumas, kaip prof. E.
Aleksandravičius minėjo, grįstas genealogine atmintimi, protėvių
pagarba. Jie bus tie, apie kuriuos profesorius savo kalboje teigė:
„Jeigu lietuvių yra tiek, kiek jų skaito lietuvišką
spaudą, tai jų beveik nėra. Mes jų atsisakėm.” Bet ar mes jų
atsisakėme? Tikrai ne. Amerikos lietuvių visuomeninėje veikloje
dalyvavo ir dalyvauja ir mišrių šeimų atstovai, ir
senosios emigracijos atžalos, nekalbančios lietuviškai. Visiems
yra vietos. Tačiau, atrodo, daugelis pasirinko savo lietuviškumą
išreikšti tik gyventojų apklausose. O žiloje senovėje
dalis lietuvių patys atsižadėjo gimtosios kalbos, sulenkėdami ir
pagaliau paskęsdami slavų jūroje. Deja, toks mūsų tautos likimas, kaip
Šv. Evangelijoje (Mato) – „Daug pašauktų, bet
maža išrinktų.”