Ilsėkitės ramybėje

EGLĖ JUODVALKĖ

2008ieji metai buvo ypatingi ne vien dėl smunkančios globalinės ekonominės ir finansinės padėties ar kiekvieno iš mūsų laimėjimų ar nesėkmių. Jie buvo ypatingi trimis prieš laiką įvykusiomis užsienio lietuvių mirtimis, sukėlusiomis gėlos ir netekties jausmus ne vien jų šeimoms ir artimiesiems. Ne paslaptis, kad antrabangių ar dypukų (Dievo Paukštelių), ar iš Lietuvos nuo komunistų pirmosios ir antrosios okupacijų pabėgusiųjų ar pasitraukusiųjų, kaip juos bevadintume, kartos vaikai, mažamečiais išvežti iš Lietuvos ar jau gimę užsienyje, didele dalimi „nutautėjo”, pritapo prie amerikiečių ar kitų kraštų čiabuvių, dėl darbo, karjeros, profesijos ar kitų sumetimų, ar išsikėlė į vietoves, kuriose negyveno ar nesibūrė lietuviai. Nors jaunystėje tėvai vežiodavo juos į šeštadienines lietuviškas mokyklas, nors jie dalyvaudavo skautų, neolituanų, ateitininkų organizacijose, vėliau lietuviški renginiai, operos, koncertai dažno nebetraukė, netenkino.

Todėl tuo labiau tie, kurie renkasi, o tai – visada pasirinkimas, būti lietuviais nelietuviškoje aplinkoje, kurie apsisprendžia dalyvauti lietuviškoje veikloje gyvenamajame krašte, ar, sąlygoms leidus, pačioje Lietuvoje, išsiskiria iš kitų ir už tą apsisprendimą ypač vertinami. Negaliu sakyti, kad jų yra vienetai, gal labiau dešimtys, nors iki šimtų kažin ar suskaičiuotume.

Rašau kaip tos kartos narė ir manau, kad praeitų metų netektys nėra eilinės. Visi trys pernai iškeliavusieji,  Algis Stankus-Saulaitis, Andrius Šmitas ir Vaiva Vėbraitė-Gust, man buvo žinomi, vieni artimesni draugai, kiti – pažįstami. Mūsų kartą sudaro gimę ir augę jau ne Lietuvoje, bet vadinamoje išeivijoje, nors nė vienas nesame, nebuvome išeivis. Kaip mus vadinti, kaip apie mus kalbėti, rašyti? Mariaus Katiliškio knyga „Išėjusiems negrįžti” taikoma mūsų tėvų kartai. O mums? Seniai padariau išvadą, kad apie mus reikia sakyti „Neišėjusiems sugrįžti”. Tik gaila, kad apie neišėjusiųjų, bet sugrįžtančių kartą dar niekas neparašė knygos, nors tema, manau, būtų įdomi. Nors tai ne vieninteliai žmonės bent dalį savo gyvenimo paskyrę Lietuvai, bet jie negausūs. Dažnai juk ta karta apgailestaujama kaip prarasta, dingusi, pasišalinusi iš lietuviško gyvenimo.

* * *
Pernai mirė trys mano kartos žmonės, kurių mirčių dar ilgai galėjome laukti. Vidurvasarį su šiuo gyvenimu atsisveikino dar šešiasdešimtojo gimtadienio nepasiekęs Algis Stankus-Saulaitis, bibliotekininkas, vadovavęs ir Vasario 16-osios lietuvių gimnazijos Huettenfeld, Vokietijoje, berniukų bendrabučiui ir jau dešimtį, gal daugiau, metų vadovavęs amerikiečių mokyklos „Canterbury” berniukų bendrabučiui. Algis buvo mylimas savo studentų, mokinių, bendradarbių ir visų, kurie su juo turėjo reikalų, tiek Vasario 16-osios gimnazijoje, tiek ir amerikiečių mokykloje. Toronte gimęs, Algis  Stankus iki penkerių metų amžiaus kalbėjo tik lietuviškai, studijavo istoriją ir kalbas Toronto universiteto Šv. Mykolo kolegijoje. Vasario 16-osios gimnazijoje dirbdamas berniukų bendrabučio vedėju susituokė su mergaičių bendrabučio vedėja, poete dr. Marija Saulaite. Gimnazijos mokiniai buvo santuokos liudytojai. Savo šeimos pavarde jaunieji pasirinko ir Vokietijoje įregistravo Stankus-Saulaitis. Algis kurį laiką dirbo Toronto universitete, Illinois universitete Čikagoje, Niujorko Viešojoje bibliotekoje. Draugiškas, atviras, giliai tikintis, jis dalijosi žiniomis ir meile, kol staigi mirtis išplėšė jį iš gyvųjų tarpo. Marija ir Algis Stankus-Saulaičiai kartu dirbo panašų taurų darbą ir Amerikoje.

* * *

Antroji mirtis buvo 54-rių metų amžiaus, Vaivos Radastos Vėbraitės-Gust, savo gyvenimą pašventusios šeimai ir Lietuvai. Ji buvo Lietuvos prezidento patarėja, Lietuvos švietimo viceministrė, JAV Lietuvių Bendruomenės Krašto valdybos pirmininkė, ilgametė Bendruomenės Tarybos narė, pastaruoju metu – Bendruomenės valdybos atstovė Lietuvoje, ir tai toli gražu neišsemia jos veiklos. Daug žinių apie ją radau Bernardinai.lt straipsnyje „Prisimenant Vaivą Vėbraitę: ‘Pasaulio Lietuvoje aš gimiau ir užaugau, ir ji mano vienintelė ir tikroji tėviškė’”. Atsisveikinimas buvo išspausdintas „Drauge”.

Buvome pažįstamos, dalyvavome įvairiuose kultūriniuose ir visuomeniniuose renginiuose, matėmės, sveikindavomės. 2005-tais metais Čikagoje Pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziume paskaitoje apie Pasaulio Lietuvių Bendruomenės raidą Vaiva išsakė tokią mintį: „Pasaulio Lietuva – tai Lietuvos kultūros (plačiausia prasme), besireiškiančios per žmonių, beje, ne vien lietuvių, ir jų bendruomenių užsienyje sąveiką bei kūrybą, – pasaulinė erdvė. Pasaulio Lietuvoje aš gimiau ir užaugau ir ji mano vienintelė ir tikroji tėviškė.” Ji geriau tą mintį išsakė už mane ir po kiekvienu jos žodžiu pasirašau. Ji pasakė tai, ką daugelis mano kartos suprato, kad, fizine prasme negimę Lietuvoje, mes gimėme Pasaulio Lietuvoje ir jokiu būdu ne menkesni lietuviai negu tie, turėję laimę gimti tėvynėje. Kartą mėginau tai išreikšti eilėraštyje, nors sąvokos Pasaulio lietuvis ar lietuvė tada nežinojau. Vaiva Vėbraitė man suteikė galimybę nesigailėti, kad negimiau Lietuvoje. Gimiau Pasaulio Lietuvoje, o tai yra labai daug. Ji išaugino savo keturis vaikus Pasaulio Lietuvoje, kuri apima ir fizinę tėvynę, ir išeivijos Lietuvą, ir visas kitas išeivijos Lietuvas, kur jos už fizinės Lietuvos ribų bebūtų. Bernardinai.lt paskelbtame straipsnyje Vaivos mirties proga pažymima, kad ji „buvo atstovė tos pokario išeivijos lietuvių kartos, kuri augo be fizinio ryšio su Lietuva, bet su jos idėja – tokia stipria, jog ši lėmė jos ir artimųjų gyvenimą. Lietuvos idėjos įkvėpta toji išeivijos karta rašė ir leido knygas, periodinę spaudą, kūrė ir išlaikė lietuviškas organizacijas, švietimo ir kultūros centrus, bažnyčias, rengė kultūrinius renginius. Ačiū, Vaiva, ramaus Tau poilsio po didelių darbų”.

* * *

Trečioji mano kartos mirtis – taip pat neeilinio asmens, buvo Andriaus Šmito, Vasario 16-osios lietuvių gimnazijos direktoriaus. Andrius buvo 61-erių metų amžiaus, 28-rius metus sumaniai, išradingai, su didžiuliu atsidavimu ir meile vadovavęs Vasario 16-osios gimnazijai Vokietijoje. Su Andriumi susipažinau Vakarų Vokietijoje 1976-tais metais, kai jis pakvietė mane dalyvauti IV Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso ruošos komitete. Kaip tik buvau pradėjusi dirbti Laisvės ir Laisvosios Europos radijuje, ir iš Miuncheno buvo smagu nudardėti traukiniu į susitikimus Huettenfeld, tartis, bartis, ginčytis ir rasti išeitis. Jau tada paaiškėjo Andriaus charakterio bruožai. Jis buvo patikimas, rūpestingas, draugiškas. Tikėjosi iš kitų, ko tikėjosi iš savęs. Įsimylėjo Mariją Dambriūnaitę, džiaugiausi, kai sukūrė šeimą ir sulaukė dviejų dukrelių. Daug buvo rūpesčių su gimnazija, su Bendruomene, su įvairiom pareigom, kurių buvo daug, tačiau Andrius nevengė darbo, atsakomybės, pareigų. Jis padėjo  Vasario 16-tajai likti lietuviškumo židiniu Europoje, išgelbėjo ją nuo vokiečių valdžios pastangų ją uždaryti. 1999-tais, Andriaus Šmito dėka, Vokietijos valdžia gimnaziją pripažino ir tai laidavo jos ateitį ir stipresnę finansinę paramą. Dažnokai lankydavausi gimnazijoje, nes joje vykdavo įvairūs lietuviški renginiai, skaitydavau eiles, su visais dainuodavau prie laužo, džiaugiausi lietuviška aplinka. Dienraštyje „Draugas” gruodžio 17-ąją laiškų ir nuomonių skyrelyje buvo išspausdintas laiškas „Andrių Šmitą palydint”, kuriame rašoma: „Štai šito lietuviško-vokiško kaimelio centre visuomet stovėjo Direktorius Šmitas. Jis buvo kartu ir gimnazijos kaimelio meras, kartu Lietuvos ambasadorius Vokietijoje, kai kam laikinas tėvas, kam – vyresnysis brolis. Bet visiems jis buvo draugas ir kantrus mokytojas.” Taip rašo 1983, 1985 metais mokęsis Vasario 16-osios gimnazijoje Darius Sužiedėlis iš Niujorko.

Atsisveikinimą su savo drauge ir draugais, su žmonėmis, palikusiais ženklą Pasaulio Lietuvos istorijoje, baigiu Henriko Radausko „Mirties angelu”.

Jisai ateina per granito kiemą,
Juoduos sparnuos pražilę plunksnos žiba,
Paglosto medį, vandenį ir katę,
Į dieną, kaip į veidrodį pažiūri.

Ir klanas dreba, nors nutilo vėjas,
Ir katinas nuo slenksčio puola orą
Kaip pelę. Medžio kraujas ima stingti,
Diena dėmėm rudoj žolėj pabyra.

Naujagimiu pravirksta ąžuolinės
Šimtametės durys. Pro geltoną rūką
Ligonio akys mato: laumės juosta
Kvatojančiom papūgom byra žemėn.

Gyviesiems laikrodis skaičiuoja laiką,
Ir voras tinklą tarp žvaigždžių kabina,
O angelas, į židinį įėjęs,
Pavirsta dūmais, pelenais,
žarijom.