Valdžia drasko valdžias
VYTAUTAS VOLERTAS
Istorija ir patirtis leidžia spėlioti ar net nujausti ateitį. Todėl
dažnai pasitikint tariama, kad šalis, kurioje turtingieji
turtėja, o vargingieji kasdien brenda gilyn į skurdą, sėkmės nesulauks.
Visuomenė, jei joje kaimynas kaimynui yra priešas ar net vagis,
laisve ilgai nesididžiuos. Tauta, kur vaikai auga be tikėjimo, be tėvų
meilės ir globos, laimės nejaus. Valstybė, kurios piliečiai nežino
asmeninės atsakomybės, trupės ir sutrupės. Mažos tautos,
pamiršusios patriotizmą, mirs.
Ir štai mūsų Lietuva, jau pavasarėjanti, laukianti
besiskleidžiant žiedo ievos, stebuklingai nuo melioracijos baubo
išlikusios, susirūpinusi žiūri ateitin. Štai ji, maža
tauta, aukštyn stiebtis besistengianti valstybė. Ir štai
jos viena valdžių, įniršusiai plakanti kitas valdžias;
štai žiniasklaida, piktai draskanti Seimą, vyriausybę, kartais
Prezidentą. Daug jėgos turi ši save teisėju pasiskyrusi galybė,
reikalaujanti, kad jos niekas neliestų, net smilgele nepakutentų.
Ar ji teisi? Ar, pavyzdžiui, saugumas tikrai negali kreipti dėmesio į
žurnalistą? Iš kur tas reikalaujamas neliečiamumas? Ar Justas
Paleckis, lankstęsis okupantui, prisiėmęs pastumdėlio vaidmenį, nebuvo
žurnalistas? O kiti, raštais apsišarvavę piliečiai, kaip
Petras Cvirka, Salomėja Nėris, Antanas Venclova ir panašūs į
juos? Ar jie savo darbais nesišaukė Lietuvos saugumo dėmesio?
Žurnalistas su rašytoju nėra valstybingumo garantas, kaip
tokiais garantais nėra kiekvienas inžinierius, stalius, mokytojas,
ūkininkas, traktoristas. Neseniai baigta Estijoje šnipinėjimo
byla kalba, kad saugumui reikia pažvelgti net į krašto
aukščiausius pareigūnus. Tai kodėl žurnalistams ši
būtinybė yra nesuprantama? Valstybėje išskirtinų piliečių nėra.
Saugumiečiui, sutikus žurnalistą, nebūtina užsimaukšlinti kepurę
ir susigėdus bėgti į kitą gatvės pusę.
Negera Lietuvos valdžia ir todėl, kad apribojo ponų (žinoma, ponių ir
panelių) žurnalistų lankymąsi Seimo patalpose. Pradžioje ši
vyriausybė leidimus Seime viešėti davė tik trims asmenims
iš tos pačios organizacijos. Kilo triukšmelis. Esą
žurnalistai privalo susigaudyti politikos ir ekonomikos, kultūros ir
teisėsaugos srityse, be to, viską žinoti apie Seimo narius. (Kaip jie
išsimiegojo, kaip išsiblaivė, kaip sau naudą kaupė ir
kaupia.) Tad reikia, kad visi žurnalistai galėtų Seime svečiuotis. Bet
ar tinka Seimą paversti turgaviete ir trukdyti jo narių darbą? Juk
žiniasklaida nėra tarsi gyvsidabris, kuris visur po kojomis ridinėjasi,
kartais naudą, kartais žalą keldamas. Be to, geriau būtų derybas
pradėti ramiais pokalbiais, o ne aštriais barniais. Tyliau,
žurnalistai, be ganyklų įpročių, be šūkavimų.
Šiandieninė vyriausybė biudžetiniais sumetimais bandė panaikinti
kai kurias lengvatas spaudai. Todėl pabrango popierius, spausdinimo
darbai, platinimo išlaidos. Maži laikraščiai gali būti
priversti užsidaryti. Ir vėl atūžė audra iš žiniasklaidos pusės
– vyriausybė uždraudžia spaudą...
Ar tai teisybė? Lietuvoje spaudos pakanka, net linksma žiūrėti į
kioskus. Mirga marga pavadinimai, dėmesio šaukiasi rimtos ir
bjaurios temos, visame krašte prisibarstę redakcijų, vietinius
laikraštėlius gimdančių. Štai koks spaudos draudimas.
Gaila, jei kas dėl vyriausybės potvarkių prarastų darbą. Bet juk
užgriuvo bėda visus ir visur, o spaudos laisvė neįpareigoja, kad
vyriausybė išlaikytų redakcijas. Spaudos perteklius yra tarsi
kosmetika demokratijai, bet šįkart politikų veiduose toji
kosmetinė pudra sutraukia raukšles.
Ne visi žurnalistais pasivadinę yra žurnalistai. Ne vienam jų stinga
etikos, profesionalumo, inteligencijos, kultūros ir elegancijos.
Atrodytų, kad šiandien Lietuvoje spaudos tikslas yra ne
informavimas, bet ideologijų, nuomonių ir politinių herojų
muštynės. Tad ir stilius piktas, ir frazeologija
berniška. Skaitant lyg girdėtum kolhozininkus (ne kolūkiečius)
barantis. Lietuvos žiniasklaida vedė ir veda karą prieš
valdančiuosius, ypač prieš dabartinę vyriausybę. Mat ji
pakrypusi dešinėn ir neturi pinigų straipsniams užsakinėti. O
kapitalistų (socialdemokratų) klanas jų turėjo.
Žodžio laisvės įstatymai Lietuvoje laisvės dar neatnešė.
Žiniasklaida kursto nesantaiką, erzina gyventojų grupes, kursto jas
vieną prieš kitą. Neramumus Latvijoje ji piktai panaudojo
sukelti riaušes prie Seimo rūmų, nors gerai žinojo, kad su
profsąjungų demonstracijomis reikia elgtis atsargiai – lyg būtum
komunizmo priemenėje atsidūręs. Kiekvieną vyriausybę ir su jomis
susijusius asmenis, blogus ir gerus, Lietuvos žiniasklaida vienodai
niekina. Tai nėra teigiama visuomeninė kūryba.