Valdžia drasko valdžias

VYTAUTAS VOLERTAS

Istorija ir patirtis leidžia spėlioti ar net nujausti ateitį. Todėl dažnai pasitikint tariama, kad šalis, kurioje turtingieji turtėja, o vargingieji kasdien brenda gilyn į skurdą, sėkmės nesulauks. Visuomenė, jei joje kaimynas kaimynui yra priešas ar net vagis, laisve ilgai nesididžiuos. Tauta, kur vaikai auga be tikėjimo, be tėvų meilės ir globos, laimės nejaus. Valstybė, kurios piliečiai nežino asmeninės atsakomybės, trupės ir sutrupės. Mažos tautos, pamiršusios patriotizmą, mirs.

Ir štai mūsų Lietuva, jau pavasarėjanti, laukianti besiskleidžiant žiedo ievos, stebuklingai nuo melioracijos baubo išlikusios, susirūpinusi žiūri ateitin. Štai ji, maža tauta, aukštyn stiebtis besistengianti valstybė. Ir štai jos viena valdžių, įniršusiai plakanti kitas valdžias; štai žiniasklaida, piktai draskanti Seimą, vyriausybę, kartais Prezidentą. Daug jėgos turi ši save teisėju pasiskyrusi galybė, reikalaujanti, kad jos niekas neliestų, net smilgele nepakutentų.

Ar ji teisi? Ar, pavyzdžiui, saugumas tikrai negali kreipti dėmesio į žurnalistą? Iš kur tas reikalaujamas neliečiamumas? Ar Justas Paleckis, lankstęsis okupantui, prisiėmęs pastumdėlio vaidmenį, nebuvo žurnalistas? O kiti, raštais apsišarvavę piliečiai, kaip Petras Cvirka, Salomėja Nėris, Antanas Venclova ir panašūs į juos? Ar jie savo darbais nesišaukė Lietuvos saugumo dėmesio? Žurnalistas su rašytoju nėra valstybingumo garantas, kaip tokiais garantais nėra kiekvienas inžinierius, stalius, mokytojas, ūkininkas, traktoristas. Neseniai baigta Estijoje šnipinėjimo byla kalba, kad saugumui reikia pažvelgti net į krašto aukščiausius pareigūnus. Tai kodėl žurnalistams ši būtinybė yra nesuprantama? Valstybėje išskirtinų piliečių nėra. Saugumiečiui, sutikus žurnalistą, nebūtina užsimaukšlinti kepurę ir susigėdus bėgti į kitą gatvės pusę.

Negera Lietuvos valdžia ir todėl, kad apribojo ponų (žinoma, ponių ir panelių) žurnalistų lankymąsi Seimo patalpose. Pradžioje ši vyriausybė leidimus Seime viešėti davė tik trims asmenims iš tos pačios organizacijos. Kilo triukšmelis. Esą žurnalistai privalo susigaudyti politikos ir ekonomikos, kultūros ir teisėsaugos srityse, be to, viską žinoti apie Seimo narius. (Kaip jie išsimiegojo, kaip išsiblaivė, kaip sau naudą kaupė ir kaupia.) Tad reikia, kad visi žurnalistai galėtų Seime svečiuotis. Bet ar tinka Seimą paversti turgaviete ir trukdyti jo narių darbą? Juk žiniasklaida nėra tarsi gyvsidabris, kuris visur po kojomis ridinėjasi, kartais naudą, kartais žalą keldamas. Be to, geriau būtų derybas pradėti ramiais pokalbiais, o ne aštriais barniais. Tyliau, žurnalistai, be ganyklų įpročių, be šūkavimų.

Šiandieninė vyriausybė biudžetiniais sumetimais bandė panaikinti kai kurias lengvatas spaudai. Todėl pabrango popierius, spausdinimo darbai, platinimo išlaidos. Maži laikraščiai gali būti priversti užsidaryti. Ir vėl atūžė audra iš žiniasklaidos pusės – vyriausybė uždraudžia spaudą...

Ar tai teisybė? Lietuvoje spaudos pakanka, net linksma žiūrėti į kioskus. Mirga marga pavadinimai, dėmesio šaukiasi rimtos ir bjaurios temos, visame krašte prisibarstę redakcijų, vietinius laikraštėlius gimdančių. Štai koks spaudos draudimas.

Gaila, jei kas dėl vyriausybės potvarkių prarastų darbą. Bet juk užgriuvo bėda visus ir visur, o spaudos laisvė neįpareigoja, kad vyriausybė išlaikytų redakcijas. Spaudos perteklius yra tarsi kosmetika demokratijai, bet šįkart politikų veiduose toji kosmetinė pudra sutraukia raukšles.

Ne visi žurnalistais pasivadinę yra žurnalistai. Ne vienam jų stinga etikos, profesionalumo, inteligencijos, kultūros ir elegancijos.  Atrodytų, kad šiandien Lietuvoje spaudos tikslas yra ne informavimas, bet ideologijų, nuomonių ir politinių herojų muštynės. Tad ir stilius piktas, ir frazeologija berniška. Skaitant lyg girdėtum kolhozininkus (ne kolūkiečius) barantis. Lietuvos žiniasklaida vedė ir veda karą prieš valdančiuosius, ypač prieš dabartinę vyriausybę. Mat ji pakrypusi dešinėn ir neturi pinigų straipsniams užsakinėti. O kapitalistų (socialdemokratų) klanas jų turėjo.

Žodžio laisvės įstatymai Lietuvoje laisvės dar neatnešė. Žiniasklaida kursto nesantaiką, erzina gyventojų grupes, kursto jas vieną prieš kitą. Neramumus Latvijoje ji piktai panaudojo sukelti riaušes prie Seimo rūmų, nors gerai žinojo, kad su profsąjungų demonstracijomis reikia elgtis atsargiai – lyg būtum komunizmo priemenėje atsidūręs. Kiekvieną vyriausybę ir su jomis susijusius asmenis, blogus ir gerus, Lietuvos žiniasklaida vienodai niekina. Tai nėra teigiama visuomeninė kūryba.